Teigiama, jog ši vieta yra antra pasaulyje pagal geizerių koncentraciją. Na, o pirmoji atitenka siurrealistinėmis spalvomis, geizerių fontanais ir karštųjų srovių garais garsėjančiam Jeloustouno nacionaliniam parkui Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Geizerių slėnis, kuriuo teka Geizernajos upė, yra gana atokiame Rusijos kampelyje. Šis slėnis oficialiai buvo atrastas tik 1941 m. Sovietų valdžios metais čia buvo uždara teritorija, kur eilinis turistas patekti nė nesvajodavo. Gal dėl to šis žemės kampelis išsaugojo savo pirmykštį grožį ir unikalumą.
Geizeriai slėnyje išsiveržia kas keletą minučių ar kartą per keletą valandų. Kai kurie – sykį per keletą mėnesių. Kai kurių geizerių vandens temperatūra siekia iki 250°C. O didžiausias iš geizerių, pavadintas Velikanu, šauna į 40 m aukštį.
Tiesa, pavieniams keliautojams į Geizerių slėnį užsukti yra draudžiama. Patekti į atokią vietovę galima tik skrendant sraigtasparniu su vietine kelionių agentūra ir gidu. 2007-aisiais Geizerių slėnyje milžiniška purvo nuošliauža amžiams palaidojo keletą geizerių.
Rusijos Tolimuosiuose Rytuose esantis Kamčiatkos pusiasalis garsėja ne tik geizeriais, bet ir didele ugnikalnių koncentracija. Čia yra apie 160 ugnikalnių, apie 30 jų – vis dar aktyvūs. Be to, tolimojoje Kamčiatkoje apstu ir ledynų. Tad ne veltui šiam regionui prigijo ugnies ir ledo krašto vardas.
Belieka pridurti, kad be trykštančių geizerių, kunkuliuojančių ugnikalnių ir stingdančių ledynų Kamčiatkoje apstu meškų, upėse plaukioja lašišos, galima išvysti ruonius, aptikti verdančias pelkes, lavos laukus bei pelenų kalnus, išsimaudyti karštosiose versmėse. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad visa tai – laukinė gamta, kuri nepasirengusiems keliautojams gali būti ir nelabai draugiška. Keliaujant į Kamčiatką neverta tikėtis patogumų.
