Mažas, tingus, ispaniškai kalbantis pliažas ir staiga įsiveržusi zumba. Juda visi. Vien nuo ritmo išmuša prakaitas. Plius 30,9.
Virš Palmos gotikos plaukia delfinas, neša prie peleko prikibusį, smėlyje išvoliotą berniuką. Jūros putomis apsimetę debesys iškutena vaikišką juoką, pripildo juo didelės lyg pasaulis La Seu rozetės akutę, per kurią Dievas stebi spalvotai, kaip salos ganytojai puošiasi Žolinei - katedros viduje į Švenčiausiosios Mergelės statulą maldomis įsikimba vis daugiau čia užklystančių Gaudi seklių - visi nori kartu keliauti į dangų - tik gal ne dabar, ne taip iš karto, nes kol kas šildo ne plunksninių prisiminimų lengvumas, ne išgerto praeities vyno taurės ir ne pamiršti šokiai ant marmuro, smėlio, stalo - kai nuo paviršiaus nubraukti gali kadaise niekaip nepatirto nuovargio trupinius, nepastebimai kritusius pastalėn... o dabar nelauktai užspaudusius kojas, tarsi nuo pat vaikystės jūra nebūtų nuplovusi nė vienos prilipusios smilties, ir delfinas būtų buvęs netikras, tik pripūstas tėvo, stebinčio, kaip iš graikų-romėnų išmoktu sukiniu parbloški jūrą, guldai ją ant menčių - nugaroje įsispaudžia begalybė medalių, smulkių akmenėlių, kriauklių, moliuskų, žuvų, aštuonkojų ir mažytis kruizinis laivas, kuris lėtai atitrūksta nuo kranto, pripildęs penkis iš šešiolikos denių salos brangenybėmis. Kas nors turėtų jam pamojuoti, bet mojuojančius mato tik kapitonas, mėgstantis naktimis iš dangaus binokliu prisitraukti Kasiopėją - gražuolę Etiopijos karalienę. Jos žėrinčios akys visą laiką vienodos, oda įrudus, nesikeičia kaip ir atostogų nuotraukos, daugiau negu dvidešimt vasarų į Maljorką atvykstančio Jurgeno. „Galbūt seniau raudonos spalvos buvo daugiau (čia jis ne apie komunistus), - jis rodo į perštinčius mūsų pečius ir nusišypso, - teks lupti odą.” Tarsi tardomi slėptume lobių žemėlapį. O juk turim tik kremą nuo saulės.
„Nors iš tikrųjų viskas čia keičiasi, tik aš kas kartą jaučiuosi taip pat, - pratęsia Jurgenas, - Tiesiog mėgstu sugrįžti į būsenas, nesijaučiu senas. Čia laikas nestovi, čia ne Havana (štai komunistų nepavyko išvengti). Patikėkit, „Mallorca Zeitung“ turi apie ką parašyti.“
Vokiečių daug, čia jie turi namus, alaus, jachtas, internetą, net spaudą - puslapiais čežina orą ir riaugėja. Noro sugrįžti namo nebelieka.
„Brangučiai, skriskit į savo tėvynę“, - kai pavargsta mylėti atvykėlius, kataloniškai rėžia Maria.
Bet kaipgi be jų?! Jos bariuko kokteiliai, vynas ir picos liktų vien kaktoje susimetę į rūpesčio raukšlę. Tad lėktuvai ore nesustoja. Kyla ir leidžiasi vienas po kito - gali pagalvoti, kad griaudžia, ypač jeigu kaimynas už lango dar atsuka vandenį ir ima laistyti pievą. Liūtis ir griaustinis. Maria žybt įsiplieskia, bet greitai atvėsta - šypsena atsiprašo. Maljorkoje mokomės būti atlaidūs - kai staigiai priešais tavo mašiną kerta ant stabdžių taksi, kai pilnas žmonių autobusas prašoka tave su visa stotele, o tarakonas neslepia jaudulio ir painioja kojas - kėdžių, staliukų ir damų lauke, kai po bučinio joms ir taip trūksta oro.
Maljorka irgi atleidžia, neįsižeidžia net ir išgirdusi labai nepadorų pasiūlymą (kaltas vien grožis: Sa Calobra, s'Arenal, Ses Covetes, Sa Rapita, Cala Comtessa, Illetas - paplūdimiai). Vokiečiai, tarsi arabų jaunikiai iš kito Viduržemio kranto, gundė Madridą parduoti karališką salą. Tūkstantis vienas Bayeriche Motoren veislės kupranugaris. Ispanų širdis neapsalo. Sala liko karaliui, Nadaliui, Chopinui, George Sand ir migdolams, kurių nenutapė Miro, nors jie uoliai žydėjo.
Maljorka atleido visiems, kurie norėjo jos grožį turėti tik sau: romėnai, vandalai, saracėnai, Bizantija, Aragonas Jokūbas (pirmasis).
Maljorkos Santa Maria yra gailestinga ir maloninga. Nuogas tikėjimo aktas - ant vyrų pečių kyla jos statula, iš varpų liejasi žvilgantis takas, net akina - užmerki akis ir žengi, įtraukia procesijos taktas, neleidžia nuklysti į šoną, atrodo, vien šerdis plakas į naktį, o minia nesustoja, plauki, padre sako, tiesiai į Rojų. Jo žodžiais šviesa pereina tamsą, o tamsa šviesos ne. Ir staiga danguje ima sprogt pumpurai - orchidėjų, jukų, migdolų - tarp žvaigždžių fejerverkų meistrai rūpestingai užveisė sodą. Svarbu nepaklysti.
Į vaisius smarkiausiai įninka jaunystė. Atkemša vyną, pila į taurę - ryte mėgini susivokti, kad buvo tinto, ne blanco. Raudonas kaip kraujas, kliokiantis iš mirtinos buliaus žaizdos, kai minia šlovina įtampą kardu nusmeigusį matadorą. Juanas Jose Padilla tribūnas nužvelgia viena buliaus ragų jam palikta akimi - kadaise piratai mėgo šią salą, o sala - piratų raiščius. Savus ji lengvai atpažįsta. Bendrauja įslaptintais kodais. Tėvas pašaukia smėliu aplipusią dukrą ir ant nugaros piešia hieroglifą: „O dabar bėk iki motinos, ji perka ledus, pasakyk, kad paimtų skardinę alaus, tą raudoną, tą čempionų - ant jos išsižiojęs Davidas Silva tebešvenčia pergalę. Esu baisiai dėkingas - nepamiršk pasakyti“ - maždaug tai galėtų reikšti tas ženklas. O gal tai - tiesiog komplimentas ar padėka už saulėtą rytą - vietoj gėlės, kuri per greitai nuvysta? Moteris perskaito, prisimerkia ir šypsosi, braukia ranka vaikui smėlį nuo nugaros.
Smėlis moka tylėti.
Tik suartas iš ryto išduoda - į Maljorką atklydo pabėgėlis. Liesas šešėlis iš Afrikos paplūdimyje pasiūlo saulę užtemdančius akinius. Pavargęs nueina pailsėti po palme. Kai smėlis subyra į apatinį laikrodžio galą, saulės atžvilgiu palmė pasislenka laipsniu, ant jo marškinėlių perskaitai žodį „Jamaica“. Nes niekuomet tenai ir nebuvau. Jis vėl rengiasi startui. „Usainai, ši trasa skirta vien tik stajeriams!“ - akių gelme įspėja jį žavioji juodaplaukė, kuri jo niekuomet nepabučiuos karštai.
O jis patraukia ten, kur saulėlydžiai gęsta. Už kalnų gaisas duoda signalą. Didžiosios vakaro lenktynės prasideda. Ausinukuose muzika kala, obliuoja, šlifuoja ir taiso visas kūno linijas, formas.
Ant didelio bėgančios moters užpakalio raumenys galynėjasi su riebalais, devinto prakaito upė šėlsta ant stuburo griovelio, srūva žemyn, nunešdama visus dienos rūpesčius ir kalorijų pelenus, iškilmingai, su muzika - natos trykšta kas žingsnį tiesiai į smegenis. „iPod“ šiltai įsirangęs ausų kriauklelėse. „Liūtas suleistų dantis į šitą gazelę“, - bėga tamsiaplaukis vaikinas iš paskos, repuoja apie buivolus ir antilopes, greitina tempą, spurtuoja. O ji išlieka rami, tarsi batelių reklamoje. Bėgimo tako užtenka visiems - jis tęsiasi, tęsiasi.
Dzin, dzin - skambutis įspėja, kad peržengei ribą ir greitai gali patekti į dangų. Jeigu tau dzin, nesitrauki - po smūgio ratas iššoka ir dviračio šakė persmeigia stuburą. Užmerki akis ir susirieti - štai jums skaniausia Maljorkoje tapas iš šviežutėlės krevetės. Kramtai ir atsimerkti nenori.
Tavo vokai pasiunčia laišką virtuvėn - šefas smagiai nusišypso. „Man malonu, kad jums malonu“, - pasidžiaugia miklus padavėjas, o judesiai kaip tango šokėjo, šįvakar jo partnerė bus mūsų pora. (O sako, tango nešokamas trise!). Pasiutusiai improvizuoja - capteli likusią užkandos duoną ir sviedžia į jūrą žuvims - už tai, kad jų sesės pašarvotos daržovėse ant mūsų stalo, groja šakutės ir peiliai, dega žvakės. Britų turistė suaimanuoja po pirmojo kąsnio paeljos, padavėjas vikriai įpila kitos rūšies vyno, prašo ragauti - malonumas po malonumo - neleidžia sustoti ir atsigauti, pajusti Žemę po kojom. Po kojom susipina visi kilometrai pakrantės takų, promenada su palmėmis, smėlis ir uolos, žibintai, dideli tarakonai, šikšnosparniai ir šunelio lojimas, laužai ir netikėta banga, nulupusi etiketę nuo butelio vyno - šnypščia - tikėjosi laiško.
O mes tikėjomės vėjo, bet vis tiek naktį matavome žvakėmis. Duobučių pora neleido užgesti.
Iš ryto supratom - išmokome dainą, tą pačią, kur kriauklės spiralėje traukia jūreiviai. Šimto metrų gelmėj. Nusprendėm užkasti. Paslėpėm vasarą.
