Nesuprantu žmonių, kurie bijo keliauti į Japoniją – esą per toli ir per daug svetima. Su Dexteriu (režisierės D. Ibelhauptaitės sutuoktinis D. Fletcheris – žinomas britų aktorius) Japonijoje viešėjome dukart po kelias savaites ir nė karto jokiame mieste nepasiklydome!
Japonai visada apgaubia rūpesčiu, yra paslaugūs ir nepaprastai kultūringi. Ir jaunas, ir senas būtinai tau nusilenks kelis kartus ir net nemokėdamas angliškai parodys, kur eiti.
Jei yra miestas pasaulyje, kurį būtina aplankyti, – tai Kiotas. Daugumai šis miestas asocijuojasi su Giono rajono geišomis, žinomomis iš kino filmo ir knygos „Geišos išpažintis”.
Tačiau jeigu pažiūrėtume į senovės japonų tapytojų darbus ar pavartytume istorines knygas, rastume pavaizduotas būtent Kioto apylinkes.
Piešiniuose ir graviūrose atsiveria erdvės, horizonte – kalnai, o jų papėdėse – šventyklos, upės, išpuoselėti sodai, mediniai nameliai siaurose gatvelėse. Kiote viskas kaip mene.
Kiotas buvo imperatoriškos Japonijos sostinė ilgiau nei tūkstantmetį – nuo 794 metų iki 1869-ųjų. Kiote atsiradusios arbatos gėrimo ceremonijos, ikebanos menas, no teatras, poezija, sodų dizaino menas ir architektūra tapo visos Tekančios Saulės šalies tradicijomis.
Iki šiol daugelis japonų sako, kad tikroji sostinė ir Japonijos širdis yra Kiotas.
Kiote gyvena mažiau nei vienas procentas šalies gyventojų, bet šiame mieste yra penktadalis visų Japonijos nacionalinių kultūros paveldo vertybių.
Antrojo pasaulinio karo metu Kioto gyventojams tik per plauką pavyko išvengti atominės bombos ir Hirošimos likimo, nes amerikiečių karo generolas Henry Stimsonas išbraukė Kiotą iš bombarduojamų miestų sąrašo dėl neįkainojamų istorinių vertybių gausos ir pakeitė jį Nagasakiu.
Kiote ir jo apylinkėse yra per 400 šintoizmo šventyklų, dar daugiau budistų šventovių, imperatoriškieji rūmai, gausybė sodų.
Jei nori sužinoti, kas yra Japonija, pažinti japonų meną, estetiką, kultūrą, pirmiausia reikia važiuoti į Kiotą.
Slėnyje įsikūrusį pusantro milijono gyventojų turintį miestą iš visų pusių supa apie kilometro aukščio kalnai, įrėmindami šventyklas. Dauguma jų išsidėsčiusios kalnų papėdėse, visai kaip senuose paveiksliukuose.
Per slėnį teka trys upės, o viena jų skiria Kiotą į dvi dalis.
Pirmą kartą Japonijoje lankėmės žiemą, o dalyvauti didžiausiame Japonijoje festivalyje „Gion Matsui” vykome šią vasarą. Šioje šalyje ryškūs keturi metų laikai, todėl antrąkart Kiotas atrodė visai kitoks.
Nuo 869 metų, kai buvo sumanyta pamaloninti dievus maro metu, vykstantis „Gion Matsui” festivalis dabar jau galėtų lygintis su Rio de Žaneiro karnavalu Brazilijoje ar Noting Hilo karnavalu Londone.
Kasmet liepos mėnesį dėl religinio festivalio kelioms savaitėms Kiotas užtvindomas žibintais, tradicine muzika ir pasipuošusiais japonais. Visi be išimties jie vilki iš kartos į kartą perduodamus kimono.
Merginos stebina geišų stiliaus šukuosenomis, vėduoklėmis, mediniais batais, kuriuos avėjo senovės Japonijos kariai.
Daugelis festivalio atributų – namai-šventyklos ant ratų, lėlės, muzikiniai instrumentai, skulptūros yra antikvariniai. Liepos 17-ąją centrinėse Kioto gatvėse vyksta didelė procesija, kurios metu jaunų vyrų komandos traukia 32 namus-šventyklas, sukonstruotas ant ratų dar XVI amžiuje ir sveriančias po 12 tonų.
Procesijos išvakarėse miesto centras uždaromas dviem dienoms. Senieji turtingų šeimų namai tuos du vakarus būna atidaryti visiems norintiems užeiti, o antikvarinės šeimos relikvijos ir vertybės išstatytos languose, kad visi galėtų jomis grožėtis.
Vakarais gatvėse visi valgo tradicinį maistą, geria sakę, žaidžia žaidimus, gieda giesmes ir apžiūrinėja net 25 metrų aukštį siekiančius namus-šventyklas, išpuoštas šimtais degančių žibintų, įvairiais simboliniais raštais, įmantriais raižiniais ir auksu.
Stebėti penkias valandas trunkančios procesijos susirenka dešimtys tūkstančių žmonių. Visame trijų su puse kilometro ilgio ruože išstatomos kėdės abiejose gatvės pusėse.
Norint atsisėsti, reikia pirkti bilietą. Prieš pat paskutinį posūkį bilietai neparduodami. Kas pirmas, tas ir užsiima poziciją.
Mudu su Dexteriu nuėjome ten šeštą valandą ryto, kad atsisėstume visų įvykių epicentre pirmoje eilėje, o pro mus pirmas procesijos namelis praslinko tik pusę vienuolikos! Buvo tokia grūstis, kad negalėjome net pajudėti. Ir dar 34 laipsnių karštis!
Kiekvieną namelį-šventyklą, kurios priekyje sėdi žmogaus ūgio lėlės-dievybės, o už jų dvylika–šešiolika vienuolių, traukė penkiasdešimt vyrų.
Vienuoliai grojo tradiciniais instrumentais, skambino varpais.
Pirmame namelyje sėdi berniukas, simbolizuojantis dieviškąjį pasiuntinį. Berniukas atrenkamas iš vaikų ir jam negalima kojomis liesti žemės 4 dienas iki procesijos – jis nešiojamas. Visur.
Procesijos ruože yra 3 posūkiai. Norint pasukti 12 tonų sveriantį namą ant ratų, po jais kišamos bambukinės lazdos, ant jų pilamas vanduo.
50 vyrų, kuriems vėduoklėmis diriguoja keturi dvasininkai, traukia tą namą, palydimi giesmėmis.
Paskui kiekvieną namą-šventyklą eina tikintieji – tik vyrai, jie prie kiekvieno kampo sustoja, išsitraukia kėdutes, pageria arbatos ir eina toliau. Tie, kurie traukia, arbatos negeria.
Šventėje dalyvauja ir geišos, vilkinčios kimono ir baltai nugrimuotu veidu. Tai vienas retų atvejų, kai gali geišas pamatyti iš arti.
Jų Kiote labai sumažėjo ir pamatyti tradiciniuose restoranuose, arbatos namuose ar uždaruose klubuose, kur jos priima savo klientus, neįmanoma.
Tai ne tik brangiai kainuotų – ne visi restoranai, kur dirba geišos, įsileidžia nejaponiško gymio žmogų.
Nuo seno geišų vieta yra Gionas – medinių namelių ir siaurų gatvių rajonas.
Tai senovės Japonija, kai naktimis šviečia žibintai, nėra jokios šiuolaikinės civilizacijos. Vakare girdėti medinių batų kaukšėjimas, kai geišos tipena iš vieno restorano į kitą.
Ten nuostabu pasivaikščioti. Tik svarbu neapsigauti, nes turistai mėgsta pasipuošti geišų drabužiais. Jeigu geiša fotografuojasi, yra netikra.
Klaidinga manyti, kad geiša yra laisvo elgesio moteris. Kad galėtum vadintis geiša, tenka mokytis mažiausiai penkerius metus.
Geiša yra aukščiausios klasės linksmintoja, kurios kompaniją vyras gali nusipirkti, kad kartu praleistų vakarą, pabendrautų, bet tai neturi nieko bendra su seksu.
Geišos išmano poeziją, muziką, šokį, groja ir dainuoja, moka įvairių žaidimų ir ritualų.
Geišos turi kelis nuolatinius klientus, kurie jas išlaiko. Jei tokia vyrų linksmintoja tampa kurio nors meiluže, privalo palikti geišų namus.
Ši profesija nyksta, nes vis mažiau merginų nori mokytis geišų tradicijų. Dėl to geišų paslaugos brangios.
Geišų kimono kainuoja dešimtis tūkstančių. Kuo sudėtingesniais ornamentais margintas kimono ir kuo iš vertingesnio šilko ar atlaso jis pasiūtas, tuo geiša yra brangesnė.
Mano norimų pamatyti Kioto šventovių sąrašas buvo ilgas. Dažnai žmonės daro klaidą: jie mano, kad jei mieste yra keliasdešimt šventyklų ir jei pamatei vieną, pamatei visas. Kioto patirtis mums parodė, kad kiekviena šventykla ir kiekvienas sodas yra savitas meno kūrinys.
Kioto simbolis Kinkakudžis– Auksinis paviljonas. Trijų aukštų auksu puošta dzenbudistų šventykla lyg veidrodyje atsispindi tvenkinyje, kuriame meniškai išdėstyta dešimt įvairaus dydžio salelių. Aplinkui nepaprastai gražūs sodai, skirti pasivaikščioti.
Rytinėje Kioto dalyje stūkso iš medžio įmantriai išraižytas dviaukštis Ginkakudžis – Sidabrinis paviljonas. Tai imperatorių šeimos šventykla, kuri niekada nebuvo puošta sidabru, tik nulakuota juodu laku. Naktį spindint mėnuliui ji atrodo tarsi sidabrinė.
Būtinai norėjome paėjėti porą kilometrų besitęsiančiu Filosofų keliu palei vandens kanalą, kuris jungia kelias šventyklas.
Visas šis takas apsodintas vyšniomis, tad gražiausia ten pavasarį, kai žydi medžiai. Sakoma, kad prieš kelis šimtus metų vienas žymus japonų filosofas vaikščiojo tuo taku iš vienos šventyklos į kitą medituodamas.
Japonijoje yra net keli tradiciniai sodų tipai, bet du populiariausi – pasivaikščioti skirti sodai ir medituoti skirti sausieji akmeniniai sodai.
Pasivaikščioti skirti sodai labai dideli – su auksiniais karpiais tvenkiniuose, tiltukais, kriokliais, upeliukais. Jie sukurti atsipalaiduoti, susitelkti ir įkvėpti estetinio grožio.
Viskas sukurta žmogaus rankomis, todėl atrodo lyg meno kūriniai.
Sausasis akmeninis sodas kilęs iš kinų dzenbudistų laikų. Tai – nedidelis žemės plotas, nuklotas akmenimis, kuriame nėra žalumos.
Iš akmenų išdėlioti įvairūs ornamentai, o ant jų stovi didesni akmenys kaip skulptūros. Vaikščioti po jį negalima, tik žiūrėti sėdint šalia ir medituoti.
Žymiausiame pasaulyje Kioto sausajame Rioandži sode yra penkiolika akmenų skulptūrų, bet nėra vietos, iš kurios pamatytum visus vienu metu.
Iš bet kurio taško gali matyti tik keturiolika akmenų. Sakoma, kad tik tas, kuris pasiekia aukščiausią dvasinį nušvitimą, pamato visus penkiolika akmenų.
Siūlyčiau nuvykti prie Kijomidzuderos – milžiniškos iš medžio sukurtos šventyklos, stovinčios ant kalno.
Ji laikosi ant 139 milžiniškų medinių kolonų, nors atrodo, kad kabo ore. Statant šią šimtus tonų sveriančią šventyklą nebuvo panaudota nė viena vinis, tik mediniai kaiščiai.
Šventykla yra didžiulio komplekso dalis, jame yra ir no teatro scena. No teatras – seniausia tradicinė japonų teatro meno forma.
Labiausiai apstulbina 120 metrų ilgio medinė 1001 Budos šventykla – Sandžiūsangenas, pastatyta XII amžiuje. Tai didžiausias Japonijoje medinis statinys, kurio prieangiuose vykdavo samurajų dvikovos kardais.
Bet šventyklos stebuklas – viduje, kur pamatai 1000 paauksuotų Budos ir jo karių skulptūrų, išsidėsčiusių lygiomis penkiomis eilėmis ir žiūrinčių tiesiai į tave.
Jos išskaptuotos iš japoninių kiparisų. Vidury stovi viena 5 metrų aukščio Budos skulptūra.
Kiote svarbu nesusirgti šventyklų liga. Todėl puiku vienam vakarui nuvažiuoti į Osaką pamatyti tradicinio bunraku lėlių teatro.
Kelionė greituoju traukiniu trunka tik 20 minučių, todėl nepamatyti bunraku lėlių teatro – tikra nuodėmė. Išskirtinis pasirodymų bruožas – trijų žmonių valdomos maždaug metro dydžio lėlės. Kitų aktorių scenoje nėra, tik valdantys lėles, kurios atrodo lyg gyvos su visomis emocijomis veide.
Vaidinimo metu kiekvienas iš trijų aktorių atsakingas už tam tikrą lėlės kūno dalį: vienas valdo kairiąją koją ir ranką, antras dešiniąją, o trečias – galvą ir stuburą.
Du pirmieji aktoriai veidus slepia po juodais gobtuvais ir tik trečiajam, valdančiam galvą, leidžiama rodyti savo veidą.
Tai – labai sena tradicija. Valdyti kiekvieną lėlės kūno dalį mokomasi ilgus metus: dešimt metų dirbama su kairiąja puse, dešimt – su dešiniąja, tik tada leidžiama prisiliesti prie galvos, atidengiamas aktoriaus veidas.
Dvidešimt metų lėlės kūną valdyti mokęsis žmogus taip įsijaučia į vaidmenį, kad atėjus laikui atidengti veidą jis tampa tarsi nematomas ir dėmesį koncentruoja tik į lėlę.
Svarbiausia prieš kelionę dar savo šalyje nusipirkti nuolatinį traukinių bilietą, su kuriuo Japonijoje galima važinėtis neribotai. Perkant Japonijoje pavienius bilietus kaina gerokai didesnė.
Greitųjų „bullet” (išvertus iš anglų k. – kulka) traukinių greitis siekia iki 300 kilometrų per valandą. Jei atvyksti ne padrybsoti, toks bilietas – geriausias sprendimas.
Paskutinę dieną Kiote mus su Dexteriu išgelbėjo tik traukinių bilietas, nes spėjome pamatyti dar tris fantastiškas vietas, mano manymu, ypatingas.
Šalia Kioto yra Saihodžio šventykla ir sodas. Tai vienintelis pasaulyje samanų sodas! Prieš kelias savaites turi parašyti laišką anglų kalba su datomis, kada būsi Kiote.
Tada gauni kvietimą, kuriame nurodoma apsilankymo diena ir valanda. Be tokio kvietimo į šį sodą įeiti neįmanoma.
Patekęs į samanų sodą išeini trumpą kaligrafijos kursą – valandą sėdi ant žemės, prieš tave padėtas nedidelis staliukas su plunksna bei visais rašymo atributais ir kopijuoji hieroglifus ant medinių lentelių. Tik tada gali eiti į sodą, kurio grožio turbūt nesugebėtų nupasakoti joks rašytojas.
Ornamentais susodinta per šimtą skirtingų samanų rūšių. Samanos – visų įmanomų žalių, gelsvų ir rudų atspalvių, o formos – visos skirtingos.
Niekada neįsivaizdavau, kad pasaulyje galima rasti tiek rūšių samanų. Takeliai, tvenkinys be vandens, kalneliai, akmenys – viskas apaugę samanomis, net medžiai apsamanoję.
Pusė valandos kelio nuo Kioto, Fušimyje, yra Inari Taiša – per 5 tūkst. oranžinių vartų torių koridorius. Jis prasideda šventykloje, vingiuoja kalnais ir pakalnėmis 4 kilometrus.
Vartai pastatyti vienas šalia kito, labai tankiai. Gal jį būtų galima palyginti su lietuviškuoju Kryžių kalnu prie Šiaulių. Vartus gali statyti kas nori, tik jie labai brangūs.
Dar viena unikali vieta – Arašijamos bambukų miškas, esantis Kioto priemiestyje. Tarp šventyklų pasodinta didžiausia bambukų giria.
Įspūdingai atrodo tiesūs bambukų kamienai, kai nematyti, kur jie prasideda ir kur baigiasi. Saulės šviesa, prasiskverbianti pro kamienus, primena senuosius japonų paveikslus.
Su Dexteriu svarstėme – kiek kartų reikėtų aplankyti Kiotą, kad išvažiuodamas negalvotum apie tai, ko dar nepamatei.
Paskutinei nakčiai apdovanojome save – apsistojome tradiciniame japoniškame viešbutyje „Tawaraya Ryokan”, kuris jau per 300 metų priklauso tai pačiai šeimai.
Prie laukujų durų nusiavus batus jie kaipmat dingsta. Tave nuveda senoviniais mediniais siaurais namo koridoriais. Juose gausu japoniškų paveikslų, ikebanų, keramikos.
Pasiekus kambarį ištinka lengvas šokas – čia nėra nė vieno baldo. Vienintelė puošmena – ant sienų kabantys paveikslai.
Kambaryje patiestas tatamis, stovi maždaug 15 centimetrų aukščio staliukas, specialios kėdutės be kojų, tik su viena atloša rankai. Visos sienos stumdomos.
Valgymo vieta – grindyse po stalu padaryta skylė, kur atsisėdus nuleidžiamos kojos. Skylėje įrengtas specialius radiatorius, kad nebūtų šalta.
Pagal tradicijas prieš valgį reikia nusiprausti. Didelėje medinėje vonioje vandens temperatūra, rodos, tokia, kad galima išvirti!
Per maudynes turi būti reguliariai kaitaliojama karšta vonia ir šaltas dušas išlipus. Taip daroma tikint, kad nuolat keičiant vandens temperatūrą kūnas maksimaliai atsipalaiduoja ir energetiškai pereinama į kitą ritmą.
Vonia su mediniu dangčiu, kurį nusimaudžius reikia uždengti – tas vanduo naudojamas kelis kartus, nes japonų vonioje negalima muiluotis, tik duše. Išlipęs iš vandens turi apsivilkti kimono.
Vakare galima užsisakyti iš daugelio patiekalų sudarytą tradicinę vakarienę – kaisekį. Net ir pats nežinai, ką valgai, tik supranti, kad skanu.
Po vakarienės ateina moteris, perstumdo sienas, o kambario viduryje patiesiamas čiužinys.
Rytą sėdėdama ir žiūrėdama pro langą, pro kurį atsiveria nuostabus vaizdas į sodelį, skirtą tik tau, supratau – tradiciniai japonų viešbučiai skirti tam, kad pasislėptum nuo pasaulio ir turėtum galimybę grįžti į save, pailsėtum nuo beprotiškos rutinos.
Čia didžiausia vertybė turėti laiko įsigilinti į savo mintis, o ne išorinis blizgesys, marmuras ir paauksuoti vandens čiaupai.
