Straipsnio įžanga nuteikia intrigai ir žada intymių eilučių. Prisipažinsiu iškart – neatvirausiu apie asmeninio gyvenimo peripetijas, bet neabejoju, kad tik per jausmus atsiskleidžia mūsų pasaulis ir tai, ką norime pasakyti kitiems.
Šįsyk su jumis pasidalinsiu puokšte įspūdžių, susipynusių su gausybe jausmų iš savo kelionės po Veneciją, kurioje lankiausi daugybę kartų, bet kurią pažinau tik dabar!
Raudonasis kilimas, didžiulis šurmulys, daug žvaigždžių ir dar daugiau fotografų – mieste ant vandens tuo metu vyko garsusis Venecijos kino festivalis.
Laikrodžio rodyklė artėja vidurnakčio link, bet siaurose gatvelėse gyvenimas virte verda. Prieš mano akis – konfliktas.
Garsus rusų prodiuseris Michailas Drujanas ir grupės „Sputnik” direktorius Sergejus Rubcovas bara gondolos irkluotoją. Mat gondola jiems atrodo per mažai prabangi, nors yra pagaminta iš nulakuoto tamsaus medžio, puošta paauksuotomis detalėmis, sėdynės aptrauktos raudonu aksomu.
Kaži kas už nugaros giriasi restorane matęs aktorę Salmą Hayek, o kaži kas prasilenkė su dainininke Selena Gomez.
Aš sprunku toliau nuo šio šurmulio ir pasinaudoju galimybe įkelti koją į keletą vietų, kurias pasauliniai kelionių gidai vadina ypatingomis ir „privalomomis aplankyti”.
Išleidęs 50 eurų (apie 170 litų) pirmosios klasės traukinio bilietui iš Milano į Veneciją, čia atsidūriau per beveik tris valandas. Rasti laisvą kambarį dėmesio vertame viešbutyje kino festivalio dienomis buvo iššūkis ir... nemenkas smūgis piniginei.
Privati San Klementės sala su didžiuliais rūmais, golfo aikštynu, teniso aikštynais ir parku šiandien yra laikoma viena ramiausių ir prabangiausių poilsio vietų Italijoje.
Iš Venecijos ją viešbučio jachta (kelionė nieko nekainuoja) pasiekiu per dvylika minučių. Mane pasitinka dešimtys dekoratyvinių triušių, šokuojančių po visą teritoriją.
XV amžiuje čia buvo vienuolynas, tad viešbučio viduje juntamas istorijos dvelksmas – daug marmuro, masyvių veidrodžių aukso rėmais, antikvarinių baldų ir sietynų.
Svečiai apgyvendinami buvusiose celėse, kai kurių jų dydis viršija šimtą kvadratinių metrų, o pro langus atsiveria nuostabus vaizdas į pagrindinę Venecijos Šv.Morkaus aikštę.
Jau pirmą vakarą mėgaudamasis ramybe ir stebėdamas tolumoje naktinėse šviesose skęstančią Veneciją pagavau save kuriantį planus netolimoje ateityje čia vėl sugrįžti.
Prieš kiekvieną kelionę nuodugniai skaitau užsieninius keliautojų tinklaraščius ir įvairiose gurmanų svetainėse ieškau informacijos apie jų rekomenduojamus restoranus. Po to eina bandymai išsilupti staliuką juose.
Labai džiaugiausi sužinojęs, kad Venecijoje turėsiu progą paragauti net trijų garsių Europos virtuvės vadovų siūlomų patiekalų, žmonių rankomis sukurtų virtuvės šedevrų, kuriuos giria garsiausi gastronomijos kritikai.
Pirmasis mano kelyje – restoranas „Do Forni”. Tai kadaise buvusi taverna, karališkiesiems hercogų rūmams tiekdavusi duoną ir visoje Venecijoje garsėjusi gardžiais savo patiekalais.
XIX amžiuje „Do Forni” tapo restoranu, kuriam nuo 1973-iųjų vadovauja Eligio Paties, neatsižadantis tradicijos kiekvieną vakarą į abi restorano sales išeiti asmeniškai pabendrauti su klientais.
Jau penkerius metus ši vieta sulaukia išskir- tinio gastronomijos žinyno „Michelin” dėmesio ir puikių vertinimų.
Valgiaraštis nėra gausus, bet įvairus. Draugė giria šviežias austres, o aš negaliu atsižavėti ant iešmo keptais smidrais (dabar pats jų sezonas), sultingomis troškintomis kiaulių kepenimis ir „polenta” (rupių kukurūzų koše).
Padavėjas puikiai parenka ketverių metų senumo vietinės gamybos vyną, o desertui pasiūlo lengvą vaisių šerbetą su šlakeliu „Limonccelo” (tradicinis itališkas citrinų likeris). Labiausiai mane paperka paprasta, bet jauki restorano aplinka, kartu – geri porceliano indai ir sidabro įrankiai.
Kitą vakarą jaukiai įsitaisau istorinėje kavinukėje „Florian”, esančioje pačioje Šv.Morkaus aikštės širdyje. Ši vieta įamžinta ne vienoje kino juostoje ir iki šiol yra viena lankomiausių į Veneciją atvykstančių gurmanų.
Lauko terasoje groja mažas orkestras, visi jo nariai pasipuošę smokingais ir vakarinėmis sukniomis. Ausį glostanti muzika vilioja turistus, nors kai kas, užmetęs akį į valgiaraštį ir išvydęs kainas, aikteli iš nuostabos.
Reikia pripažinti, kad 12 eurų (beveik 42 litai) už kavos puodelį yra brangoka net ir istorinei kavinei. Už gyvą muziką į sąskaitą dar bus įtrauktas papildomas 10 eurų (35 litų) mokestis kiekvienam klientui.
Po taurės „Prosecco” ir kavos puodelio patraukiau Didžiojo kanalo link, kur prabangaus ir įžymybių pamėgto viešbučio „Monaco” terasoje įsikūrusiame restorane buvau iš anksto užsakęs staliuką.
Tiesa, restorano vadovas iškart įspėja, kad netoleruoja vėluojančiųjų. Atvykus vėliau, nei sutarta, rasti vietos greičiausiai nepavyktų, todėl tai žinodamas visą kelią įdėmiai žvilgčioju į laikrodį, kol galiausiai patogiai įsitaisau prie nedidelio staliuko.
Mano mėgstama šalta gaspačo sriuba atsieina tiek pat kiek ir lašišų tartaras – apie 80 litų.
Rankų darbo makaronai bei bulvių ir cukinijų „gnocci” (nedideli virtinukai) su parmezano sūriu ir grietinėlės padažu kainuoja po maždaug 100 litų.
Antrųjų patiekalų kainos prasideda nuo 130 litų. Tačiau kaip sako mano draugai, jei jau vedamas smalsumo įkeli koją į tokią vietą, nusiteik už tą smalsumą ir susimokėti. Juk moki ir už kokybę, ir už vardą.
Beveik tris valandas trukusi vakarienė nepra- ilgo. Maistas buvo dieviškas, patiektas su penkiolikos minučių pertraukomis tarp patiekalų ir prie kiekvieno jų tobulai priderinus vyną.
Dar vienas restoranas, kurį Venecijoje aplankyti trokšta ir pasaulinio garso žvaigždės, įsikūręs ant istorinio viešbučio „Danieli” stogo.
Galėčiau čia grįžti ir vėl vien tam, kad dar sykį išvysčiau miesto ant vandens panoramą, kuri atsiveria iš šio restorano.
Šįsyk kainos kandžiojasi nuo pirmo žvilgsnio į valgiaraštį. Garsus italų virtuvės vadovas Gianas Nicola Colucci siūlo gausybę meno šedevrus primenančių Viduržemio jūros regiono patiekalų.
Vienas įspūdingiausių – šampane pagamintas rizotas su juodžuvių sultimis. Kuklūs pietūs su vyno taure asmeniui čia kainuoja beveik 500 litų. Ir nors mėgausitės išties gardžiu maistu, tačiau išeidami nesijausite persivalgę.
