Vilniuje klaipėdietis P. Gromovas dvejus su puse metų krimto ekonomikos mokslus. Studijų metais veiklos jam netrūko – vaikinas dalyvaudavo beveik kiekvienoje atviroje paskaitoje ar konferencijoje, savanoriaudavo įvairiose organizacijose.
Vieną dieną, skaitydamas Gary Coxo knygą „Kaip tapti egzistencialistu” („How to Be an Existentialist”), Pavelas suvokė, kad jis pats – savo likimo kalvis. Nuo to viskas ir prasidėjo.
– Kodėl patraukėte į Aziją?
– Garsusis Steve’as Jobsas yra pasakęs – darydami, bandydami, veikdami mes dedame taškelius ant gyvenimo lapo. Tam tikru momentu tie taškeliai susijungia.
Taip nutiko ir man – dėjau dėjau taškelius, o paskui – op – ir susijungė.
Nutariau mesti studijas ir patraukti į Aziją. Bandau atrasti gyvenimo prasmę. Sunku ką nors atrasti, kai nematei pasaulio.
Pažįstu žmonių iš visų žemynų, mačiau daug gerų dokumentinių filmų, tačiau vienas dalykas – žinoti, o visai kitas – pajausti. „Patirtis” yra žodis, kuris vis neduoda man ramybės. Gyvenimas duotas tam, kad jį patirčiau.
Kodėl į Aziją? Ji yra kultūrų lopšys: Konfucijus, Buda, hinduizmas, joga. Sąrašą galima tęsti.
– Kelionėms užsidirbote dirbdamas barmenu Norvegijoje. Kaip sekėsi lietuvių nuolatos giriamoje valstybėje?
– Apie Norvegiją galėčiau pasakoti ir pasakoti, nes tai buvo turbūt labiausiai „trenktas” mano gyvenimo laikotarpis.
Vis prisimenu, kaip gyvenome penkiese vienam žmogui skirtame bute, kaip per kapines eidavome į naktinį klubą, kaip su viršininku rūkėme ketvirtą valandą ryto, o prieš akis plytėjo Oslo panorama. Buvo daug dalykų, apie kuriuos laikraščiuose nerašoma, bet kurių tikrai niekada nepamiršiu.
Mane sužavėjo norvegų laisvė visose gyvenimo srityse, kartais netgi laisvamanystė, kartu – savo kultūros ir kalbos išsaugojimas nepriimant vakarietiškos kultūros ir anglų kalbos įtakos, pagarba žmogui, nesvarbu, jis vadovas ar valytojas, orumo išsaugojimas, asmeninio gyvenimo gerbimas.
Atsimenu, tada grįžęs į Lietuvą pasijutau tuo burbenančiu emigrantu, kuris iš minimumą gaunančių pardavėjų nori šypsenų ir malonaus bendravimo.
Norvegijoje pigių parduotuvių darbuotojai taip pat gauna minimalų atlyginimą, o darbo sąlygos – dar prastesnės nei Lietuvoje. Vis dėlto jie ir pasilabina, ir nusišypso, ir bendrauja natūraliai, ir geros dienos palinki.
– Po to patraukėte į Indiją. Kokių įspūdžių išsivežėte iš jos?
– Visada norėjau aplankyti šią šalį. Mane ji traukė tuo, kad tai labai prieštaringa valstybė. Vieni ją myli, kiti nekenčia. Indiją norėjau pamatyti pats.
Kartais šioje šalyje būdavo labai smagu. Pavyzdžiui, stebėti upės garbinimo ceremoniją, kurioje – barzdoti šamanai, keisčiausios ugnies lempos ir į raganas panašios senučiukės, upe leidžiančios gėlyčių aukas.
Kartais tiesiog stebėdavausi. Tarkime, vieni žmonės upėje maudosi, kiti toje pat upėje skalbia drabužius, treti iš jos geria, ketvirti degina mirusio giminaičio kūną ir paskui jį paleidžia upe, o penkti atveda karvių bandą ir ją maudo.
Kur dar visokie čakrų valytojai, ausų krapštytojai, blusų ieškotojai ir kitų keistų profesijų atstovai!
Per šešias Indijoje praleistas savaites teko apsilankyti ir Kašmyre, nors Užsienio reikalų ministerija to nerekomenduoja. Iš tikrųjų nieko bloga, be milijono ginkluotų indų, stovinčių su automatais ant kiekvieno kampo, ten nėra. (Juokiasi.)
Kai kas šioje šalyje buvo labai romantiška ir malonu, kai kas labai nemaloniai šokiravo. Todėl negaliu vienareikšmiškai pasakyti, Indija man patinka ar ne.
– Kita stotelė – Filipinai. Kaip sugalvojote apsistoti vienuolyne?
– Ieškojau kokios nors veiklos Azijoje, nes nenorėjau keliauti be konkretaus tikslo. Naršydamas internete susiradau Humanistinę akademiją.
Ją įkūrė vienuolynų organizacija „Fo Guang Shan”. Vienas jos tikslų – švietimas. Todėl ši organizacija įkūrė Humanistinę gyvenimo ir menų akademiją.
Mano grupėje buvo dešimt studentų: aš, rusas, pakistanietis ir septyni filipiniečiai. Šioje akademijoje mes visi keturis mėnesius gyvenome panašiai kaip budistų vienuoliai. Mokėmės budizmo, kinų kalbos ir kultūros, kaligrafijos, taiči kovos menų, meditacijos ir dar daug kitokių menų.
– Ko išmokote vienuolyne?
– Budizmas – labiau dvasinė filosofija nei religija. Daug tikinčiųjų mūsų vienuolyne yra katalikai, nes budizmui tavo religija nėra svarbi. Budizme nėra Kūrėjo, nėra to, kas tave baustų ar skatintų. Buda nėra dievas, jis – žmogus, kuris pasiekė nušvitimą.
Tai pasiekti gali kiekvienas, tad kiekvienas gali tapti Buda.
Budizmas teigia, kad tu pats esi atsakingas už savo gyvenimą, pats renkiesi savo kelią. Jeigu bandai gyventi taip, kaip mokė Buda, tai tavo karma bus gera, tau seksis gyvenime.
Karma – ne kokia nors antgamtinė jėga, o priežasčių ir padarinių ryšys. Pavyzdžiui, jeigu padėjai senutei pereiti per gatvę, kitąkart tau kas nors padės. Jeigu ką nors pavogei, tai anksčiau arba vėliau tave pričiups arba tiesiog sąžinė užgrauš.
Vis dėlto aš nesu budistas –aš esu laisvamanis.
– Dalyvavote įvairiose stovyklose: meditacijos, vienuolių stovyklose, jaunimo konferencijoje. Vienuolių stovykloje netgi buvote tapęs vienuoliu. Pasidalykite patirtimi iš šių renginių.
– Jaunimo konferencijoje buvome supažindinti su budizmu. Joje dalyvavo per 1200 dalyvių iš viso pasaulio.
Štai meditacijos stovykla vyko savaitę: negalėjome kalbėtis, buvo sudaryta griežta dienotvarkė, vyko paskaitos, visą dieną medituodavome.
Vakariečiams šioje stovykloje sekėsi sunkokai. Vėliau buvo labai juokinga klausytis, kaip jie kentėjo. Ir ko tik neišdarinėjo jų protas! (Šypsosi.)
Vis dėlto visiems ši patirtis buvo vertinga ir įdomi. Juk ne visada gali pabūti tyloje septynias dienas iš eilės.
Po to buvo vienuolių stovykla. Vaikinams reikėjo nusiskusti galvą, duoti vienuolio priesaiką, apsirengti vienuolių apdarais ir būti vienuoliais. Tikrąja to žodžio prasme.
Sunkiausia buvo išlaikyti ritmą. Vienuoliams viską reikia daryti pagal grafiką. Keltis tiksliai 5 valandą 20 minučių ryto – negalima atsikelti nei anksčiau, nei vėliau.
Pusę šešių ryto jau reikia būti susiruošusiam. Štai į dušą galima nueiti tik prieš vakarienę.
Stovyklai pasibaigus reikėjo atsiimti įžadus, grąžinti specialius drabužius ir grįžti į mums įprastą pasaulį.
Kai kuriems tai buvo jautrus momentas. Žmonės verkė. Azijoje, kitaip nei Lietuvoje, daug žmonių nori tapti vienuoliais. Bet ne visiems aplinkybės yra palankios.
– Tačiau likote ir toliau vienuolyne. Ką ketinate veikti?
– Likau čia keliems mėnesiams, padedu įgyvendinti įvairius šviečiamuosius projektus.
Filipinai – labai neturtinga šalis. Pusė sostinės gyventojų, daugiau nei 11 milijonų žmonių, gyvena lūšnynuose. Humanistinė akademija siekia tiems žmonėms padėti.
Mes stengiamės šviesti žmones, suteikti jiems naujų galimybių. Taip pat bandome pasėti gerumo sėklą pasiturinčio jaunimo širdyse. Siekiame, kad jiems rūpėtų ne tik jų piniginė.
– Azijoje apsilankę žmonės nuolat pasakoja apie vidinius pokyčius. Kaip pasikeitėte per šias keliones?
– Kol kas sunku atsakyti, nes mintys ir jausmai dar nenusėdo į savo vietas. Galbūt labiau pradėjau vertinti žmonių santykius, tarpusavio supratimą. Juk pamačiau, kaip žmonės duoda, nežinodami, ar gaus už tai atlygį.
Dažnai išgirstu klausimą: „O kas toliau?” Nenoriu į jį atsakyti. Aš jaučiuosi laimingas nežinodamas, kas bus toliau.
Kai dėl nieko nesi tikras, viskas yra įmanoma. Taip pat tas neaiškumas ir nesijaudinimas dėl rytojaus leidžia suprasti, kad esu laisvas žmogus, kad manęs niekas nelaiko, kad galiu daryti ką noriu, galiu taisyti savo klaidas, jeigu kas nors nepatinka – galiu visa tai pakeisti.
Pasaulis yra didelis. Jame galima atrasti savo vietą. O jei ne, tai bent nenurimti ir ieškoti.
