Negi šis miestelis toks senas? O gal sensacija tapusiose švedų rašytojos Camillos Lackberg knygose „Ledo princesė“, „Pamokslininkas“ (juos galite paskaityti ir lietuvių kalba. – Red.) ir kt. esama tiesos? Juk jos trileriuose šis ramus miestukas, įsikūręs Švedijos vakarinėje pakrantėje, vaizduojamas vos ne kaip blogio irštva, kurioje vyksta šiurpios žmogžudystės.
Į Švediją atvykęs britų kelionių žurnalistas Steve'as Vickersas leidosi tyrinėti Fjelbaką. Lrytas.lt pateikia S. Vickerso įspūdžius iš miestelio, kuris įkvėpė Švedijos detektyvų karalienę.
Geteborge išsinuomotu „Volvo“ skriejau į šiaurę pro girgždančius vandens malūnus ir pienių nuauksintus žaliuojančius laukus. Iš pradžių planavau važiuoti autobusu, bet šiuose vingiuotuose pakrantės keliuose stringa net puikiai veikianti Švedijos transporto sistema. Sustojau miesto centre, prie raudono granito bažnyčios. Manęs jau lūkuriavo Torbjornas – aukštas mėlynakis švedas, buvęs policijos viršininkas, turėjęs papasakoti apie Fjelbaką.
Torbjornas – vienas iš aštuonių gidų, aprodančių miestelį detektyvų gerbėjams nuo tada, kai 2007 m. Švedijoje buvo sukurti keturi televizijos filmai pagal Camillos Lackberg trilerius. Tada snūduriuojantis miestelis ėmė ruoštis turistų srautams. Bet, kaip pastebėjo Torbjornas, gurkšnodamas sirupu pagardintą juodą kavą, filmai nebuvo tokie geri kaip knygos. Nepaisant kasmetinio sujudimo vasarą, kai jachtomis atplaukia atostogaujantys švedai ir norvegai, turistų antplūdžio Fjelbakoje nebūna.
Tačiau bręsta permainos. Šiuo metu miestelyje filmuojamas dešimties TV filmų ciklas, pavadintas „Fjelbakos žmogžudystės“, jo veikėjai pasiskolinti iš C. Lackberg knygų. Filmuose vaidina dvi švedų kino žvaigždės – Claudia Galli ir Richardas Ulfsateris, o pati autorė Camilla Lackberg, viena populiariausių detektyvų rašytojų pasaulyje, yra ciklo prodiuserė. Daugiau kaip dešimties šalių kanalai jau įsigijo teises rodyti būsimą serialą, o kino teatrai nekantriai laukia dviejų pilnametražių kino filmų, kurie taip filmuojami. Nėra ko stebėtis, kad vietos turizmo agentūros išsijuosusius reklamuoja Fjelbaką kaip žavingą miestelį, kuriame nebūna žmogžudysčių.
Pirmas TV filmas anksčiau Kalėdų ekranų nepasieks, taigi, kol kas turistų atvyksta palyginti mažai. Torbjornas ir jo komanda pajėgia pasirūpinti lankytojais, bet jau planuojama apmokyti grupę jaunesnių gidų, kurie vedžios ekskursijas C. Lackberg trilerių takais. „Mes, senieji gidai, suprantame, kad negalėsime amžinai vesti ekskursijų.“ Nors Torbjornas persikėlė į Fjelbaką 1944 m., jis save vis dar vadina naujakuriu. „Daug žinome apie Fjelbaką, bet mums jau per 70 metų, o vietovė labai kalvota...“.
Bet tai nereiškia, kad dėl kalvotos vietovės jis bent kiek sulėtina tempą. Išgėrę kavos, po kelių minučių nužingsniavome pro raudonai dažytus namukus, koketiškas parduotuvėles ir Fjelbakos viešbutį, įsikūrusį prie pagrindinės miesto sankryžos. Paskui ropštėmės slidžiomis uolomis, suformavusiomis Karaliaus tarpeklį, apžiūrėjome vietą, kurioje, remiantis Lackberg knyga „Pamokslininkas“, berniukas aptiko nužudytos moters kūną.
Turbūt nemaloniausias šio pasivaikščiojimo atradimas – gausybė paukščių išmatų ant uolų, o štai rieduliai, kybantys virš galvos tarsi milžiniški lašai, privertė pasijusti gana nejaukiai. Torbjornas ramino: „Nesijaudinkit, jie kybo jau tūkstančius metų“. Mokslininkai mano, kad riedulius per paskutinį ledynmetį atrideno tirpstantis vanduo, ir jie įstrigo amžiams.
Tobula vieta kriminaliniam trileriui
Norėdami pasigrožėti geologiniu stebuklu iš paukščio skrydžio, kopiame stačiais laiptukais, apsivijusiais Vetebergą – virš miestelio dunksančią daugiau nei 70 metrų aukščio atodangą. Pusiaukelėje Torbjornas sustoja ir duria pirštu į tolumoje plytintį salyną. „Ten – „Badholmenas“, kur buvo rastas vyriškis, pakartas ant šuolių į vandenį tramplino.“ Užveržęs įsivaizduojamą kilpą ant kaklo, jis šelmiškai kilsteli antakius.
Man nespėjus sureaguoti, Torbjornas nusisuka ir šokinėdamas laiptukais patraukia link viršūnės. Supratau, kad jis turi omeny C. Lackberg detektyvą, o ne tikrą nužudymą. Kopdamas svarsčiau, kodėl rašytoja savo knygų veiksmo vieta pasirinko būtent šį miestelį, juk vietiniai gyventojai turistus pasitinka su šypsenomis, o ne kraugeriškomis grimasomis. O Läckberg knygose susiduri su tokiomis niūriomis temomis kaip mirtis, pavydas, kerštas...
Camilla Läckberg gyveno šiame miestelyje iki 17 metų, paskui išvyko studijuoti ekonomikos į Geteborgo universitetą. Kartą ji pasakė: „Fjelbaka – tobula veiksmo vieta kriminaliniam trileriui. Tai mažas, gražus, truputį keistas miestukas, čia visi vienas kitą pažįsta, todėl svarbu elgtis mandagiai, tinkamai, nes visi turi paslapčių.“
Panašus miestelis aprašytas ir Stiego Larssono knygoje „Mergina su drakono tatuiruote“, viso pasaulio dėmesį prikausčiusi prie švedų detektyvų. Po S. Larssono mirties, 2004 m. atsirado keletas jo pasekėjų, bet nė vienas nesulaukė tokios sėkmės kaip Camilla Lackberg: šiuo metu Švedijoje jos knygų yra parduota gerokai daugiau nei paties S. Larssono.
Detektyvinių romanų karalienė mano, kad švedų rašytojai, bent tie, kurie rašo geras knygas, ir ateityje vilios skaitytojus. „Žmonės domisi Švedija. Viso pasaulio akyse jos įvaizdis – tobula šalis, kurioje nėra skurdo ir nusikaltimų. Skaitydami knygas žmonės patiria ir atradimo jausmą: „O jie, pasirodo, turi problemų kaip ir mes“.
C. Lackberg vis dar atpažįsta Fjelbakoje vaikystės laikų miestelį, į kurį atvažiuodavo vasaroti legendinė švedų aktorė Ingrid Bergman. Detektyvų rašytoja turi nuotrauką, kurioje kino deivė ją, mažąją Camillą, laiko ant rankų. „Vos pagalvojusi apie Fjelbaką, prisimenu pasivaikščiojimus su tėvu saulėtomis vasaros dienomis, kai žuvėdros klykaujant eidavome palei salyną, maudydavomės. Tėvas turėjo seną medinę valtį – dar ir dabar, išgirdusi valčių tekšėjimą, prisimenu vaikystę.“
Fjelbakos „žuvų taukai“ – Paryžiaus žibintams
Gyvenimas Fjelbakoje ne visada buvo ramus. Miestas buvo įkurtas laukinėje, vėjų perpučiamoje vietovėje, kuri ištisus amžius garsėjo žvarbiomis žiemomis ir klastinga jūra, lengvai prarydavusia laivus su visa jų įgula. Tiesa, vandenynas ne tik atimdavo, bet ir dovanodavo gyvybę, nešykštėdamas tradicinės švediškos žuvies – silkės.
„Nuo 1200-ųjų maždaug kas šimtą metų Fjelbakoje būdavo „silkių sezonai,“ – pasakoja Torbjornas. Istorija liudija, kad per „silkių sezoną“ daugiau keletą mėnesių per metus jūroje būdavo tiek žuvies, kad gyventojai galėdavo plikomis rankomis žvejoti vakarienę vaikštinėdami pakrante.
Net jeigu tai tiesa, palyginti su ilga žvarbia žiema, „silkių sezonas“ būdavo gerokai trumpesnis, ir kad nepritrūktų maisto, vietiniai gyventojai išmoko sūdyti žuvį. Bet druskos atsargos greitai išseko, žuvies perdirbimo bendrovės buvo priverstos ją importuoti iš svetur, o tai brangiai kainavo. Ir tik tada, kai vienas gudročius atrado, kad silkių taukus galima panaudoti gatvėms apšviesti, druskos trūkumas virto ekonominiu išsigelbėjimu – jau XIX a. pabaigoje visas Paryžius buvo apšviestas Fjelbakos „žuvų kuru“.
Tačiau atėjo diena, kai silkės baigėsi. Žmonės pamažu apleido kadaise judrų žvejybos uostą. Likusieji buvo priversti plaukti toliau, ieškoti vėžiagyvių, grumtis su bangomis, ledu ir pavojingomis srovėmis, tekančiomis tarp uolėtų salų į atvirą jūrą.
Kai stovi uoste vasarą ir mėgaujiesi gaiviu Šiaurės jūros oru, sunku įsivaizduoti tokius vargus. Lengvai laviruodami laiveliai plaukioja į visas puses, kaip gerai suregzto detektyvo siužetas, keltas plukdo turistus į Orų salas, esančias už dešimties mylių. Salos garsėja tuo, kad jose visiškai apsieinama be automobilių.
Nuošalokai stūkso svečių namai – juose galima pasivaišinti tiršta midijų sriuba su krevetėmis ir vėžiais, ir vien dėl tos sriubos verta leistis į tolimą kelionę.
Apylinkių grožybės
Jei neturite laiko saloms, pietiniu Fjelbakos pajūriu nuvažiuokite į artimiausią miestelį – Hamburgsundą. Pakeliui pastebėsite lenteles su ranka pakraigliotu užrašu „Parduodamos krevetės“, viliojančias išalkusius vairuotojus. Čia galima aplankyti medienos dirbinių parduotuves, apžiūrėti senovinius pastatus.
Kaip ir visuose atokesniuose Švedijos kampeliuose, didžiausią malonumas patiriamas tiesiog kvėpuojant grynu oru ir gėrintis vaizdais.
Stovėdamas prie jūros jaučiausi labai patenkintas kelione. Prisiminiau nepaklausęs apie tikrąjį nusikalstamumo lygį Fjelbakoje. Kas gali žinoti geriau nei Torbjornas, 40 metų dirbęs vietos policijoje? Pasibaigus ekskursijai po Camillos Lackberg knygose aprašytų žmogžudysčių vietas, nedelsdamas paklausiau: „Ar Fjelbakoje yra atsitikę kas nors šiurpaus?“
„Tikrai ne“, – atsakė Torbjornas juokdamasis, bet valandėlę pamąstęs, pridūrė, - Na, vienas žmogus yra dingęs.“
Vėliau sužinojau, kad jis kalbėjo apie gausybę apdovanojimų pelniusį švedų režisierių Danielį Lindą Lagerlafą, dingusį 2011-ųjų spalį.
Režisierius apžiūrinėjo uolas šiaurinėje miesto dalyje serialo „Fjelbakos žmogžudystės“ filmavimui. Policijos nuomone, jis nukrito nuo uolų ir užsimušė.
Torbjornas pakomentavo: „Kartais tokių dalykų nutinka net pas mus.“
