Rugsėjo 29 d. Už ką „Ryanair“ nekenčia Stradivarijaus
Prieš žengiant lėktuvo link akylieji „Ryanair“ rankinio bagažo sargai pamatė siaubingą pažeidimą – mūsų smuikininkas į saloną mėgino prasinešti smuiką! Ir jau nesvarbu, nei to smuiko svoris, nei gylis, nei vertė – jis ilgesnis negu 55 cm., tad, jei nenori pjauti per pusę, į vidų nesineši.
Draugiškus mūsų siūlymus nuėmus stygas atsargiai nulaužti grifą, o Londone nusipirkti klijų, Eimantas ignoravo, tad sutelkus visų skrydį aptarnaujančių darbuotojų ir mūsų smegenų pajėgumus buvo atrastas genialus sprendimas – smuiką užregistravome kaip vaikišką vežimėlį ir jis tarp košelių bei sauskelnėlių saugiai pasiekė Londoną.
Rugsėjo 30 d. „Indigo 2“ klube tiek gražių merginų dar nebuvo. Tokių baisių viešbučio kaimynių – irgi.
Kadangi koncerto pats nemačiau, o teisę be saiko girtis nuolankiai perleidžiu Egidijui Dragūnui, pažiūrėkite, ką žmonės sudėjo į „Youtube“.
„O2“ arenos klubo darbuotojų atsiliepimai po koncerto:
„Tiek gražių merginų čia dar nėra buvę“, – net iškaitę tvirtino apsaugos darbuotojai.
„Vyrai, geras šou!“ – pareiškė šviesos režisierius. Salėje buvę lietuviai mūsų klausinėjo, ar ir jį atsivežėme su savimi – žmogus visą koncertą šoko.
„Iki 23 val. turite išeiti, arba mokėsite už viršvalandžius“, – maloniai pastebėjo arenos administratorius.
Pusę nakties praleidome viešbučio laiptinėje grauždami kebabus (naktį nieko kito gauti nepavyko).
Tuomet ir sužinojome, kad mūsų aukšte yra kitų gyventojų – dvi vidutinio apkūnumo jaunuolės kas minutę lindo mūsų tildyti, dvi smarkiai apkūnios kito kambario gyventojos kartais praeidavo pro šalį tokiais veidais, lyg prašytųsi pakviečiamos prisijungti.
Spalio 1 d. Apvogta išeiginė
„Atrodo mus apvogė...“
Kai septintą ryto tave pažadina ramiu balsu ištarta ši frazė – pabundi. Patikrinta.
Tomas (bosistas) pirmasis išvydo, kad ten kur vakare buvo įjungtas krautis jo „iPhone“, liko tik laidas.
Po minutės jau aišku – mus, tris kambario gyventojus, kažkas išvadavo nuo tarptinklinio ryšio mokesčių. Liūdna – nėra dviejų „iPhone“ ir vieno „Galaxy Note“. Ne taip ir baisu – liko abu kompiuteriai, piniginės ir visa kita.
Iškviesta policija atvažiavo po valandos. Policininkas buvo mandagus, jo kompanionė – atviresnė. Surašę protokolus jie išvažiavo įsitikinę - jei mes ir neatsivedėme kažkokių merginų į kambarį patys, tai bent jau buvome beviltiškai girti.
Dėl pirmojo fakto buvo sunku susilaikyti nepastebėjus, kad tai, ką jie šiame mieste vadina merginomis (pvz. mūsų kaimynės), mūsų varganoje šalyje net neturi pavadinimo. Antrasis faktas gal ir tiko 33 proc. mūsų kambario gyventojų (nerodysiu pirštais į save).
Apklausos metu paaiškėjo svarbios aplinkybės – pasirodo, apie pusę ketvirtos ryto kažkas mėgino užeiti ir į mūsų vadybininkų kambarį. Tas irgi buvo neužrakintas (kai tualetas ir dušas kitame koridoriaus gale, taip atsitinka), tačiau vienas žmogus ten nemiegojo.
„Internete žiūrinėjau atsiliepimus apie koncertą, kai tyliai prasivėrė durys ir į kambarį įlindo ranka, kurioje švietė telefono ekranas.
Dėl ekrano šviesos veido neįžiūrėjau, tačiau pamačiau vieną koją su pižama, tad neabejoju, kad tai buvo mergina.
Paklausiau: „What?“ ir ji tuoj pat dingo. Tuomet nieko blogo nepagalvojau – užrakinau duris ir nuėjau miegoti“, – pasakojo jis, neslėpdamas, kad įtaria naktį mus vis raminusias brites. Policija pasisukiojo, surašė protokolus ir dingo. Spėjau – visiems laikams. Klydau.
Jiems išvažiavus nubudęs dar vienas vadybininkas pareiškė, jog matė, kad į kambarį lindo dvi merginos ir tarpusavyje kalbėjo itališkai.
Jau pasirodžiusi viešbučio valytoja patvirtino, kad antrame aukšte jau dvi savaites gyvena taip kalbančios mergos (tuoj nutarėme, kad tai rumunės – kalba panaši), kurios čia kuria daug problemų, viską vagia ir šiaip neaišku kuo užsiima.
Aišku, jų namie nebebuvo, tad vėl iškviestas britų detektyvas tik patrūkčiojo pečiais, valytoja atrakino kambarį. Tiesą sakant, telefonus mes jau buvome palaidoję išakrt po vagystės.
Tik išėjęs į miestą aptikau du didžiuosius šiuolaikinio miesto be telefono trūkumus.
1. Susitaręs susitikti su žmogumi lauki su giliu nerimu širdy – o jei jis laukia prie kito išėjimo iš metro.
2. Sužinoti, kiek dabar valandų, įmanoma tik užėjus į technika prekiaujančią parduotuvę ir pažiūrėjus į ten stovinčių kompiuterių ekranus.
3. Tą pačią dieną Britanijoje pradėta prekyba „Galaxy Note 2“ modeliais, tad nepagrįstai daug laiko praleidau žvalgydamasis į juos.
Spalio 2 d. O „Vytaute“, tu – skrandžio draugas!
Naktinė kelionė į Lidsą baigėsi itin rūškanu Andriaus Mamontovo veidu. Išvakarėse suvalgyti grybukai vis labiau veržėsi pasižvalgyti, kur juos atvežė.
Beje, iki pietų sveikatą pavyko išgelbėti ir šį sykį labiausiai padėjo rėmėjai. Skamba neįtikinamai, tačiau – faktas. Mineralinis vanduo „Vytautas“ įrodė savo galią ir įveikė visus grybus, tad vakare bažnyčioje įvyko ne tik koncertas, bet ir suplanuoto „Elektroninis dievas“ dainos klipo filmavimas.
Spalio 3 d. Trys pirštai.
Smagi diena, labai gražiai pastatytas vietinis Birmingemo „Akropolis“, smagiai lyja, tik viskas nesmagiai prasidėjo.
Ryte lipant į automobilį nespėjau patraukti rankos, kai atgavęs jėgas Andrius smagiai užtrenkė keleivio duris. Supratęs, kad jei tiesiog staugsiu, kurį laiką turėsiu stebėti nieko nesuprantančius draugų veidus, o gal net klausytis smagių replikų, sukandau dantis ir ramiai ėmiau kartoti:
„Atidaryk duris, atidaryk duros, atidaryk duris…“
Duris atidarė. Trys kažkokiu būdu nesutrukdę joms užsitrenkti pirštai atrodė graudžiai. Skaudėjo nesmarkiai – kaip trys raunami dantys ant rankos.
Po penkiolikos minučių pamėlynavo. Dar po dešimties - pajudinau ir įsitikinau, kad nelūžo. Po penkių valandų grojome koncertą Birmingeme ir smagiai pasakojome istoriją klausytojams.
Spalio 4 d. Negabaritinis smuikas
Skrydis į Dubliną, vėl „Ryanair“, vėl bėdos su smuiku. Šį sykį priskirtas prie negabaritinių krovinių jis pasiųstas į bendrą bagažą, kartu su kažkokiomis sunkiausiomis metalinėmis dėžėmis.
Mėginant įrodyti, kad tai vaikiškas vežimėlis, registruojančiojo akių išraiška taip pakito, kad teko skubiai atsitraukti – negi važiuosi į vietinę psichiatrinę ligoninę?
Dubline skubiai užkandus (kodėl tai svarbu sužinosite vėliau), išvykome į Niuri (Šiaurės Airija).
Koncertas vyko miesto Rotušėje - Santuokų rūmuose - Laidojimo biure - Kultūros namuose.
Mieste pamatėme vieną patranką, du tiltus, vieną paminklą Everesto užkariautojui, vieną lietuvių restoraną (labai skanūs vištienos kepsniai) ir… keturių rūšių pinigus.
Pasirodo, raibi popierėliai išdidžiai vadinami svarais, leidžiami kelių vietos bankų ir tikrai yra pinigai. Žodžiu – rojus pinigų padirbinėtojams.
Spalio 5 d. „Google“ jau komunizmas!
Koncertas aukščiausiame Dublino dangoraižyje (net 15 aukštų!) įsikūrusiame „Google“ Europos ir artimųjų rytų padaliny. Bet prieš tai susitikimas su ten dirbančiais lietuviais ir pietūs.
Aprodė visą pastatą, tik neleido fotografuoti kompiuterių ekranų – į saugumą čia žiūrima rimtai. Į darbo aplinką – labai nerimtai. O štai į komfortą… Lengva sakyti „nepavydėk“, kai viduje viskas lyg iš Karlo Markso ir Lenino sapno: „Iš kiekvieno pagal galimybes – kiekvienam pagal poreikius.“
Kiekviename aukšte įrengtos virtuvėlės, kavos aparatai, pilni gėrimų šaldytuvai ir viskas nemokama – atidarai, imi, dirbi toliau. Keli restoranai kiekvieną dieną ruošia kitam regionui būdingus patiekalus, virėjų ir produktų atranka griežtesnė negu penkių žvaigždučių viešbuty.
Aišku, maistas irgi nemokamas. Ką ten maistas – nuo 17 val. atrakinami šaldytuvai su alumi ir jis ten nemokamas!
Kovotojams už blaivybę, beje, bijoti nėra ko – vaikštant po pastatą atrodė, kad patekai į gerai išauklėtų studentų pilną universitetą. Jei ir buvo bent keli vyresni nei 35 m. žmonės, raukšlių veiduose nesimatė.
Mus užtikrino, kad „Google“ labai daug dėmesio skiria darbuotoju sveikatai, į darbą daugelis važiuoja dviračiais, o rūkantiems siūlomi nemokami kursai, padedantys mesti.
Kadangi čia tik kelionės dienoraštis, daugiau apie darbą ir galimybę įsidarbinti „Google“ dar parašysiu.
Išklausę trumpą paskaitą apie reklamą „Google“ ir „Youtube“, pradėjome ruoštis daugiausia užsieniečių pritrauksiančiam koncertui. Kiekvieną penktadienį darbuotojams rengiamos šventės, šios tema – Baltijos šalys, todėl ir grojame.
Koncertas trumpas, apie 50 min., bet paskutines penkiolika publika šoko, o po to rėkė: „One more song“. Darbuotojai tvirtino, kad per pastaruosius septynerius metus čia to dar nėra buvę.
Spalio 6-10 dienos. Dar vienas apsinuodijimas, arba ką veikti Dubline
Naktį prieš porą dienu Dublino viešbutyje suvalgyti makaronai pagaliau nutarė apleisti mūsų garso režisieriaus Petro skrandį.
„Vytauto“, deja, nebeturėjome (raukydamiesi, lyg laižytų prakaituotą arklį, jį valingai išragavo „Google“ užsieniečiai), tad makaronų kelionė tęsėsi visą naktį. Yra ir pliusų – iki pat kelionės pabaigos jam dingo bet koks noras nuodyti save.
Korkas. Apžiūrėjome prieplauką iš kurios išplaukė „Titanikas“. Įtartinai maža.
Apžiūrinėdamas greta įrengto muziejaus suvenyrų parduotuvėlę nejučia susimąsčiau, iš ko galėtų būti pagamintas ten parduodamas „Titaniko“ marmeladas ir, žinote, vos nesupykino. Užtat koncerte publika buvo bene šilčiausia.
Kitą dieną – Dublinas. Dubline viskas taip sava, o lietuviškių kalbos tiek daug, kad beveik nenustebino net ir lietuviškai pasisveikinęs „Button Factory“ barmenas.
Pala, pala – vietinis juodaodis kalba lietuviškai?.. Čia po koncerto pagaliau pavyko pamatyti ir tikrojo lietuviško charakterio proveržį – klube prasidėjęs susistumdymas dar ilgai tęsėsi už kampo. Gerai, kad kai kurios vertybės nekinta. Pavyzdžiui, lietuviai ir Airijoje keikiasi rusiškai.
Po to – tris brangios išeiginės dienos Dublino centre. Pasakysiu tik tiek – to gėrimo rūšių ten tikrai labai daug!
Spalio 11-14 d. Norvegiškos kainos, orai ir filosofija nusišlapinus ant viešbučio sienos
Kelionė į Norvegiją vyko kaip jau įprasta – už smuiką šį sykį primokėjome 50 eurų ir „Ryanair“ staiga tapo styginių orkestrų gerbėjais, tad leido instrumentą neštis, kur norime.
Per dvi dienas Osle sužinojome kelis svarbius dalykus:
1. Dėl tunelių gausos ir vis keičiamų kelių GPS šiame mieste bejėgis, kaip trijų dienų kūdikis.
2. „Pigiai ko nors užkąsti“ reiškia už 75 litus suvalgyti gabalėlį picos su kola.
3. Jei prie viešbučio veikia klubas „London“ su virš jo plevėsuojančia gėjų vėliava, išsimiegoti tyloje nepadės net beprotiškos norvegiškos alkoholio kainos.
Kaip vėliau išaiškino vietiniai, Norvegijoje gyvenantis lietuvis išėjęs vakaroti į miestą išleidžia kokį tūkstantį litų.
Vietiniai turi paprotį eiti švęsti savaitgaliais, nuo vidurnakčio iki barų uždarymo trečią nakties. Tiesa, prieš tai gerokai atsigeria namie, tad baruose gausiai daužomos stiklinės čia įprastesnės negu Graikijoje.
Naktį po koncerto Osle išėjęs iš viešbučio aptikau ant sienos besišlapinantį jaunuolį norvegą.
Tas nesutrikęs priėjo ir užmezgė pokalbį. Išaiškino man, kad gretimame pastate vyko Breiviko teismas, kad „mes, norvegai, kvaili“, o jei skrendu į Bergeną privalau užlipti ant kalno.
Bergene ant kalno užvažiavome keltuvu (neturėjome 8 val. kopimui, be to, tai padėjo įveikti vieno draugo aukščio baimę).
Visi žadėjo, kad čia lis. Oras buvo fantastiškas, tad miestas man pasirodė bene gražiausias iš aplankytųjų kelionės metu. Pietūs irgi buvo labai skanūs, be to visai nebrangūs – tik po 150 Lt.
Skrendant namo teko kiek užlaikyti lėktuvą – šį sykį „Wizzair“ darbuotojai niekaip nesuprato, kur kišti mūsų užregistruotus didžiuosius instrumentus. Mat pagal kompanijos taisykles muzikos instrumentui reikia pirkti vietą ir pasidėti jį greta.
Pažiūrėjus į tas dėžes buvo akivaizdu – to dėti „greta“ negalima. Po beveik valandos naršymo kompiuteryje mūsų pasiūlymas dėti instrumentus į bagažo skyrių buvo sutiktas palengvėjimo atodūsiu.
Taigi, praradę visus telefonus – tris buvo pavogti, du sugedo kelionės metu, o paskutinį Eimantas sudaužė prieš pat skrydį namo, grįžome į Vilnių. Kokie vis dėlto nebrangūs tie iš oro uosto vežantys Vilniaus taksi…
Dar ne viskas?
Devyni koncertai per dvi savaites mano žilės kankinamai plikei gal ir atrodytų daug, tačiau trečiadienį nuotykiai tęsis.
Spalio 24 d., A. Mamontovas su grupe koncertuos Hamburge (Vokietija), 26 d. – Helsingborge (Švedija), 27 d. – Kopenhagoje (Danija), 28 d. – Stokholme (Švedija).
Tikiuosi naujas telefonas sulauks šios kelionės pabaigos. Ir pirštai, tikiuosi, sulauks. O jei ne – bent bus apie ką parašyti.
