Nuo pat pirmų žingsnių tarptautiniame Indiros Gandhi oro uoste visos kelionės metu lydi jausmas, kad Indijos skirstymas į turistinę ir neturistinę, komercinę ir tikrąją iš tiesų neturi prasmės.
Tose pačiose prekeivių gatvelėse ir pigių, sintetinių skarmalėlių bei natūralių gėrybių ir prieskonių turguose, senosios civilizacijos liekanas saugančiuose muziejuose ir jų prieigose, ritualų apgultose šventyklose sukiojasi ir vietiniai, ir fotoaparatais blyksintys turistai.
Net mėginančius indų kultūrą stebėti pro autobuso langą ar įtarumo plėvę laikinus svečius Delis neišvengiamai įtraukia į tiesioginę akistatą su vietine kasdienybe.
Permainų sostinė
Pažintis su Indija prasideda pajautus Delio mastus. Tai šimtmečių senumo kvartalų ir naujų rajonų lipdinys. Jo plotas be priemiesčių – beveik 1,5 tūkst. kv. km. Tad miestas maždaug keturis kartus didesnis už Vilnių ir beveik toks pat kaip Londonas.
Delis patenka į didžiausių pasaulyje pagal gyventojų skaičių megapolių dešimtuką. Skirtinguose pastarųjų kelių metų šaltiniuose nurodoma nuo 15 iki 21 mln. žmonių. Bet Indijos miestuose telkiasi vos trisdešimt procentų visų šalies gyventojų.
Beje, indai mojuoja statistikomis, jog pagal populiacijos rodiklius juos vis dar lenkia kinai. Bet juk Kinija dar nuo 8-ojo dešimtmečio galo taiko griežtą, būna, jog ir žiaurią, vieno vaiko politiką, kai moterys skatinamos sterilizuotis ir darytis abortus, o šeimos, turinčios daugiau atžalų nei leidžia partija, apsunkinamos papildomais mokesčiais.
Didžiausia demokratinė valstybė pasaulyje – Indija niekada taip drastiškai nekovojo su gyventojų prieaugliu.
Tik aišku, kad ir vienai, ir kitai visliai Azijos milžinei, kur gyvena dar ir milijonai neregistruotų žmonių, neišvengiamai tenka spręsti populiacijos pūtimosi galvosūkį ir tarpusavy rungtis lėtinant gimstamumo tempus. Tuo pačiu – plėsti gyvenamuosius plotus.
Užtat Delis – vienas tų Rytų megapolių, kuris išoriškai patiria milžiniškus permainų šuolius. Net palaidos karvės į kaimyninius miestelius išgintos, kad netrukdytų statyboms ir leistų automobiliams laisvai manevruoti plačiais keliais.
Didžiausi miestą apėmę pokyčiai atsiveria nuo britų valdymo laikų pradėjusioje kurtis Naujojo Delio srityje, jis ir yra oficialiai laikomas šalies sostine. Naujasis Delis įkūnija šiuolaikinės urbanistinės civilizacijos ir biznio ambiciją.
Vakarietiškos miestiškos kultūros skvarbą geriausiai reprezentuoja žiedo pavidalo komercinis rajonas su prekybos centrais ir kavinėmis – Konat Pleisas, angl. „Connaught Place“.
Bet didžiausi verslo, tarptautinių kompanijų, bankų biurai kuriasi ir toliau nuo centro, taip pat priemiestiniuose rajonuose. Ten įsikūrę ir skambučių centrai.
Pastarieji – gyva globalizacijos iliustracija: šiuo metu esi JAV, skambini „Mcdonald's“ dėl užkandžio pristatymo į darbo kabinetą kur nors Niujorke ir tau visai nesvarbu, be to, tu nė neįtari, kad užsakymą priima Indijoje sėdintis operatorius... Tokio tipo paslaugų ir informacijos centrai Delyje dygsta dėl pigios darbo jėgos.
Pažinimo kaina
Indai Delį laiko vilčių, šviesių perspektyvų sostine. Ten savo laimę pričiupę piliečiai nuoširdžiai įtikėję, kad bedarbių nėra ir būti negali. Tačiau Delyje – iš tiesų daugiau saviraiškos bei karjeros galimybių nei kur nors provincijoje.
Tačiau tai ir brangiausias Indijos miestas, konkuruojantis nebent su Mumbajumi. Vietiniai sako, jog norint jame gyventi visavertiškai, kad dar ir pramogoms užtektų, reikia uždirbti mažiausiai 70 tūkst. rupijų, t.y. apie 3,5 tūkst. litų.
Delyje bliūkšta ir turistinės svajonės apie Indiją, kaip pigią šalį. Pamėginkite čia už 2 dolerius, tiksliau, 5 litus, per dieną pusbadžiu pragyventi, kaip giriasi kai kurie klajūnai, ir, galima kirsti lažybų: anksčiau ar vėliau atsidursite palatoje, teks kokią savaitę prapurkšti ir prakarščiuoti ligos patale.
Šį nepamirštamą nuotykį vietiniai kelionių organizatoriai vadina pilvo vabalu arba tiesiog turisto liga. Tad norint, kad kelionė praeitų be aršių organizmo šokų, verčiau negerti vandens iš čiaupo, gėrimų su ledukais, vengti nežinia kuo plautų vaisių ir daržovių, nesusigundyti šaltais užkandžiais, pardavinėjamais gatvėje ar pakelės smardalynėse.
Valgyti patartina pačių vietinių gerais pripažintuose (tačiau nebūtinai prabangiuose) restoranuose, kur yra didelis termiškai apdoroto maisto pasirinkimas. Ten pietūs žmogui atsieina 20–30 litų. Taigi, maitinimas ne už dyką.
Ir jei norisi išsimiegoti ne niežų lizduose ir blakynuose, nakčiai reikėtų atseikėti mažiausiai po 200 litų už kambarį. Savo reputacija besirūpinančiuose viešbučiuose tarptautinių standartų paisoma, kambariai švarūs, sutvarkyti.
Mums, atvykėliams iš lietaus krašto, kuriame degalai – beveik brangiausi Europoje, palyginti pigios tik transporto paslaugos. Pasiderėję su vairuotoju, už 5–10 litų pravažiuosite maždaug dešimties kilometrų ruožą.
Išsigelbėjimas – tuktukai
Delyje susitikimai ir pasimatymai negali įvykti neplanuotai ar ekspromtu, nebent atsitiktinai maltumėtės kažkur toje pačioje megapolio pusėje.
Ne visuomet pasiseks ir iškart įsigyti daiktą, kurio užsigeidėte, nes artimiausias prekybos taškas su jums reikalingais specifiniais produktais ar reikmenimis gali būti už kelių kvartalų.
Bet tik užsiminkite gidui ar viešbučio vadybininkui, ko jūsų širdis pageidauja, ir jis greitai paieškoms suorganizuos komandą. Jei reikia, tai ir fotografą dokumentų nuotraukoms padaryti į viešbutį atveš.
Per tokias malonias staigmenas ir gimsta posakis „jei ne tu nuvyksi į krautuvę, tai ji pas tave atvažiuos“. Tokia vietinių pagalba, ypač jei pasistengia užsakymą įvykdyti laiku, – o tai jau didelis iššūkis – būna itin vertinga dideliame mieste, kai trūksta laiko blaškytis ir dar jį aukoti kamščiams.
Nuo vieno Delio galo nusigauti į kitą užima mažiausiai valandą. Per patį piką įprasta su savo keturračiu užstrigti dar papildomai gerai valandai ar pusantros. Tad verčiau važiuoti metro arba nusičiupti pačią landžiausią transporto priemonę – dviračio ir vežimo arba minikarietos hibridą – rikšą.
Itin vikrus taksi – triratis autorikša, tiesiog tuktukas. Tai kaip mėgstamos karuselės: sukiesi jau ne pirmą kartą, bet vis tiek jaudina ir smagu, vis norisi pakartoti.
Taikliai vienas bendrakeleivis pastebėjo, kad dardėdamas juo, įsivaizduoji esąs skalbinys, įsuktas skalbyklėje: mėtaisi, šokčioji, be to, kažkas lyg specialiai daužo dėžę, kurioje krataisi. Susigrūdę, kone sulipę automobiliai iš tiesų kabina suklerusio tuktuko šonus, bet galiausiai jis lieka gyvas, avarijų išvengiama.
Asmeniniam lenktynininkui sėkmingai išsivadavus iš eismo spūsties, vėjo švilpimas susiplaka su greta taip pat skubančių keturračių ūžesiu ir pypsėjimu, ir galiausiai gauni masalą, kitaip tariant, aštrių garsų mišinį.
Švaros staigmenos
Tačiau, nepaisant megapoliams būdingo triukšmo, triuškinančių spūsčių ir stresų gatvėse, skubomis dūzgiančių žmonių spiečių, po saulėtu Delio dangumi vietos yra ir miškeliams, plačioms žolės vejoms.
Erdvūs parkai šliejasi ir Senajame Delyje prie buvusių karingų, estetiką bei moteris mylėjusių Indijos valdovų rūmų, mauzoliejų, fortų.
Besimėgaujant poilsiu žaliuojančiuose, rūpestingai prižiūrimuose miesto lopinėliuose, Indijos valdžios paskleistas šūkis „Clean Delhi Green Delhi“ („Švarus Delis, žalias Delhis“) jau atrodo nebe toks iliuzinis. Delis turi ambicijų ne tik pelnyti vienos žaliausių sostinių planetoje vardą, bet ir kovoti su, regis, neįveikiama aplinkos ir oro tarša.
Nemenkas užmojis, turint omeny, kad keturračių transporto priemonių tik daugėja. Bet sugalvota skatinti ekologiškais pavadintų degalų naudojimą – jų kaina mažesnė už esą labiau kenksmingus.
Pastangos Delį paversti tvarkingesniu miestu Indijai – irgi iššūkis, kadangi neyrančias atliekas kaip niekur nieko, tiesiog sau po kojomis, mėto daugiausia lūšnynų gyventojai, vargetos, kurie laikraščių neskaito ir tikrai nesigilina į globalias problemas.
Jiems nė motais, kad šiais laikais nebegalima taip atsipalaidavus šiukšlinti, kaip tai sau leisdavo daryti proseneliai, buityje naudoję vien natūralias, yrančias medžiagas.
Gyventojams svarbiausia – asmeninė higiena. Skurdžių kvartaluose rytais susidaro ilga eilė prie lauke įrengto vandens krano ar žarnos. Kojas, kurios indų kultūroje ir metaforiškai, ir tiesiogine prasme laikomos nešvariausiomis kūno dalimis, žmonės kiekvieną dieną šveičia tiesiog negailestingai.
Ne ką mažiau dėmesio švaruoliai skiria plaukams. Juos išplovę, ištrina kvapniaisiais aliejais. Jei dėl to vis dar apnikusios abejonės, reikėtų pasigilinti į žodžio „šampūnas“ kilmę. Jis į barbarų Vakarus, iki tol neturėjusius nė menkiausio supratimo apie savihigienos meną, atėjo būtent iš Indijos.
Taigi, paradoksas: net ir tie, kurie gyvena apsikuitę ir vietoj tvoros apsistato puvėsių bei plastiko kalnais užslėgtais konteineriais, itin mėgstamais žiurkių ir beždžionių, savo kūną puoselėja taip, tarsi kiekvieną kartą būtų pasirengę ypatingai šventei ar iniciacijai.
Vakarų tyrinėtojai šį fenomeną aiškina ritualinės švaros poreikiu. Tik vargu ar patiems indams kūno higiena reiškia ritualą. Nereikėtų su juo sieti ir nuo neatmenamų laikų prigijusiu įpročiu laikyti daiktus bei gaminti valgį tik dešine ranka. Ne paslaptis, kad kairė skirta apsivalyti ir apsiprausti atlikus gamtinius reikalus...
Praktinės priežastys lemia ir indų prausimosi ypatumus. Jie paprastai vonioje nesimaudo, nes tai reikštų, kad mirksti savo paties nešvarumuose. Kur kas racionalesnis būdas – turkštis po tekančia srove.
Galiausiai tradicinį indų požiūrį į švarą trumpai galima apibendrinti posakiu „mano kūnas – mano šventovė“. O visa, kas už jo ribų, nesvarbu.
Bet Indijos politikų pasisakymai ir užrašai su prašymais nešiukšlinti, daugiau prižiūrėti aplinką, padidintos tvarkytojų pajėgos viešosiose vietose padeda keistis sostinės veidui.
Prieš penkerius metus Delyje lankęsi keliautojai nustemba nebegalintys atpažinti kai kurių miesto vietų ir pakampių – mat šios iščiustytos taip, tarsi čia niekada ir nebūta nė menkiausių masinio dergimo ženklų.
Tarp kitko, į Indiją vis grįžtančius užsieniečius, net pačius vietinius glumina ir kitos permainos, kirbinančios ne vien sostinės fasadą, bet ir tradicijų padiktuotą gyvenimą. Klajonės po jį – pažinties su Deliu tęsinyje.
Daugiau informacijos apie keliones į Indiją galite skaityti kelionių organizatoriaus “Voyage-Voyage” svetainėje: https://www.voyage-voyage.lt/.
