Tai atsiskleidžia naršant Senąjį Delį, kuris gyvavo ir plėtėsi Mogolų (Mughal) valdymo laikais, kai Rytuose kolonistų iš Senojo žemyno dar nebuvo.
Dalis istorijos – islamui
Po Senąjį Delį sklando tradicija. Tarsi ji būtų musoniniame vėjyje pagauta ir sulaikyta, kad neišsidraikytų. Šis jausmas aplanko žvelgiant į vieną iš tų tapybiškų, esamąjį laiką pametusių istorinio miesto paveikslų: tarp vienas kitą nerangiai mėginančių perlipti stogų iškilusios korėtosios hindų šventyklos, balti sikhų maldos namų kupolai, minaretų smailės ir ratus apie juos sukančių paukščių pulkai.
Tačiau kitoje pusėje, už religijų darnos romantikos, egzistuoja krauju paženklinta nesantaika. XX a. pjautynių tarp hindų ir musulmonų ištakos nuveda į 1947 m., kai Pakistanas buvo dirbtinai atskirtas nuo britų Indijos ir tapo savarankiška musulmoniška valstybe.
Tuomet vyko aršūs migracijos mainai: Alacho garbintojai iš Šiaurės Indijos kraustėsi į savo naująją pažadėtą žemę, o iš ten į Indiją bėgo nepakantumo ir skerdynių pabūgę hinduistai.
Tokį žaizdotą padalijimą įkvėpė tikrai ne momentinės emocijos. Gali būti, jog strateginį kiršinimo darbą čia atliko „skaldyk ir valdyk“ ideologija besivadovaujantys Vakarų politikai.
Taigi, šiandien Delis yra hinduistinis miestas: apie 80 proc. gyventojų lenkiasi hindų dievams. Tačiau ir islamas stipriai pulsuoja jau ne vieną šimtmetį.
Dar 1206 m. karinga vergų Mameliukų dinastija įkūrė Delio sultonatą, o po savęs paliko pirmąjį musulmonišką mauzoliejų ir mečetę – Kutab Minarą (Qutub Minar).
Delis iki pat britų atėjimo ypač klestėjo nuo XVII a., kai regione valdymą perėmė islamą išpažįstanti įtakinga Mogolų dinastija.
Istorikų ir šiuolaikinių gidų išgarsintas valdovas Šachas Džahanas, kuris plačiai linksniuojamas už mylimosios garbei pastatytą Tadž Mahalą ir Raudonąjį Fortą Agroje, Delį sostine pavertė 1649 m. Tuo metu čia kilo didžiausia Indijoje mečetė Džama Masdžid (Jama Masjid).
Savo prabanga ir plačiomis erdvėmis ji primena ištaigingus rūmus. Iš balto marmuro ir raudono smiltainio pastatytą mečetę ženklina du 40 m. aukščio minaretai, o jos vidinis kiemas – aikštė, galinti talpinti 25 tūkst. žmonių.
Kitaip nei labiau nuo kitatikių ir atėjūnų užsisklendusiuose arabų kraštuose, čia vietos musulmonai visiškai nesibaido fotoaparatų blyksčių – net patys, kaip indams įprasta, veržiasi pozuoti ir galiausiai egzotines akimirkas gaudančius, po šventovės teritoriją žioplinėjančius turistus apdovanoja plačiomis šypsenomis ir šiltu žvilgsniu.
Terorizmo šešėliai
Būtų sunku patikėti, kad tokioje taikioje aplinkoje gali kilti neramumai. Tačiau į šių laikų Džama Masdžid istoriją jau įrašyti aukų pareikalavę įvykiai.
2006 m. balandžio 14-ąją, šventąjį penktadienį, vienas paskui kitą musulmonų šventovę sudrebino sprogimai. Statinys liko sveikas, bet trylika žmonių buvo sužeista. Jokia teroristų organizacija atsakomybės už išpuolį neprisiėmė.
O 2010 m. rugsėjo 19 d., Sandraugos žaidynių išvakarėse ir lygiai po dvejų metų, kai buvo suimti ir nužudyti Indijoje susikūrusios musulmonų teroristų grupuotės aktyvistai, ginkluoti vyrai padegė prie mečetės vartų pastatytą turistų autobusą. Šūviai sužeidė du jaunus taivaniečius.
Dėl Indijoje nuolat šen ten nugriaudėjančių sprogimų šiandien stiprinamos saugumo pajėgos. Ne tik prie užburiančios Džama Masdžid, bet ir prie daugybės kitų didžiųjų, masiškai lankomų šventyklų, taip pat viešbučių, metro veikia patikros punktai.
Lankytojai kontroliuojami panašiai kaip oro uoste: kiekvienas apžiūrimas ir apčiupinėjamas atskiroje būdelėje. Paisant griežtos indų dorovės, už užtrauktų užuolaidų moterys tikrina moteris, o vyrai – vyrus. Taip pat skenuojami svečių nešuliai. Ne visur leidžiama įsinešti žiebtuvėlius ir aštrius daiktus.
Nematomi sargai
Kad ir kokia šiandien per Delį vilktųsi teroristų ir pakvaišėlių grėsmė, ją užgožia vietinių svetingumas. Nepažįstama aplinka atvykėliams sava ir jaukia iškart gali tapti miesto knibždėlyne zujančių paprastų žmogelių dėka. Net jei nejaučiate, žinokite – ant jūsų užmestas daugybės akių ir ausų tinklas.
Prekeiviai, kurie jus medžioja, kad pas juos ką nors įsigytumėte, muziejų sargai, praeiviai, kurių nė nepastebite, yra kaip laimę nešantys, bet neregimi žmonės-drambliai Ganešos. Jie jus seka ir jūsų klauso, kad reikiamu metu jums galėtų padėti.
Jie patys pribėgs jums patarti ar kažką parodyti, anksčiau nei suprasite, kad jums pagalba reikalinga. Jūsų akys žmonių sraute nerimastingai pradės ieškoti draugų – tuojau pat koks nors vaikėzas iššoks priešais jus ir, nesigviešdamas jokio atlygio, parodys: „Tavo grupė nuėjo ten“, paskui žmonių minioje pranyks taip nepastebimai, kaip ir apsireiškė.
Nereikėtų paniškai bijoti ir plastmasinius niekučius brukančių įkyruolių ir kur ne kur besirangančių gyvačių dresuotojų, kurie neturi pastovios darbo vietos, o laksto po visą miestą ir kabinėjasi prie praeivių. Einant ramiai pro prielipas kaip pro nematomas šmėklas, šie tuojau pat atstoja ir išsisklaido.
O jei vis tiek nenorite sugriauti įsivaizdavimo apie Indiją kaip apie pavojų kupiną šalį, tuomet jums gali tekti nusivilti. Nes susidurti su palankiai nusiteikusiais ir romiais indais – nepalyginamai didesnė tikimybė nei reikalų turėti su sukčiais ar nusikaltėliais. Žmonės čia iš prigimties neagresyvūs ir geranoriški.
Galbūt tai ir yra atsakymas, kodėl tarp Indiją pamilusių keliautojų yra net ir tokių, kurių rytietiška mistika į nesibaigiančias romantines paieškas neįvelia, o užmiesčių pakelėse nusidriekę šiukšlynai visai neįkvepia.
Greičiausiai būtent dėl stipraus ryšio su vis dar gyvuojančiu mokymu – ar tai būtų hinduizmas, ar islamas, ar sikhizmas – deklaruojamos vertybės nusėdusios į kasdienį indų gyvenimą. Bent jau tarp vadinamosios moralės ir religijos, ritualų ir kasdienybės nėra tokios didžiulės prarajos, kokia žioji seniai savo šaknis nupjovusioje Vakarų kultūroje.
Miestas sutemose
Ir kitų Azijos regionų patirtis liudija, kad per šimtmečius iš kartos į kartą perduodama pasaulėžiūra ir mąstymas taip greitai nesikeičia kaip šiuolaikinių technologijų ir išorinių globalizacijos jėgų paveiktas šalies peizažas ir gyventojų veidai.
Užsienietį po Senojo Delio gatves ir Čando Čok (Chandi Chowk) turgų, kur vietomis dangų užstoja į mazgus susipynę elektros laidai ir išdžiaustyti skalbiniai, vežiojantis rikša gali su dideliu, tik mažamečiams vaikams būdingu pasididžiavimu rodyti neseniai atsidariusią greitojo maisto užkandinę kaip labiausiai vertą pamatyti objektą, o kitoje gatvės pusėje pūpsančią istorinės reikšmės šventyklą praleisti pro akis. Bet tik dėl to, kad jis ją ir taip dažnai lanko, tai jam jokia įmantrybė.
Reikli, konservatyvi visuomenė gali žavėtis naujais statiniais, net drabužius ir plaukų spalvą pakeisti, bet į socialinį gyvenimą bandančias įsiterpti naujoves priima įtariai, atsargiai, nenoriai, o į išsišokimus, kurie kėsintųsi į tradiciją, reaguoja itin jautriai.
Tokiame kontekste kalbant apie Delį žodžiai „liberalus“ ir „kosmopolitiškas“ įgyja ypatingą reikšmę. Ne kiekvieną Indijos miestą tokiu gali laikyti.
Delyje jau atlaidžiau vertinami nukrypimai nuo dar iki britų valdymo laikų įsigalėjusios tvarkos. Indai sako, kad šiame palyginti laisvame didmiestyje daugėja flirto ir santuokų tarp skirtingų kastų ir tautų.
Čia jau nebekelia didžiulės nuostabos moterys, sarius iškeitusios į biuro kostiumėlius. Netgi svaigalai nebepiktina, vis daugiau kuriasi alkoholio prekybos taškų, o tai dar netolimoje praeityje negalėjo būti nė įsivaizduojama.
Žinoma, sutemų gyvenimas Indijoje nėra toks siautulingas ir gašlus kaip, tarkim, Tailande. Indija tikrai ne sekso turizmui skirta šalis. Nelegalių viešnamių yra palyginti nedaug, diskotekų ir naktinių barų miestai šykšti. Tačiau Delis pastaruoju metu spjauna į tabu.
Prie naktinio klubo įėjimo galima išvysti toje pasaulio dalyje dar šviežiai garuojantį vaizdelį, nuo kokio pas mus jau žvilgsnis visai atbukęs, – į kliunksintį pilvūzą įsikibusią girtą kaip šliurę, jau nebeišsilaikančią ant smailų kablų lėbautoją indę. Moterišką kuklumą ir santūrumą pakeitęs vulgarumas.
Tačiau atmosfera indų pasilinksminimo vietose – vis dar atmiešta vietinės tvarkos logikos. Antai į garsius naktinius klubus, – populiariausi įsikūrę viešbučiuose – kuriuos lanko net dievinami Bolivudo aktoriai, įleidžiamos tik poros. Aišku, jaunimas apeina šias taisykles – nusičiumpa sau antrąją pusę kur nors pakeliui.
O užsieniečiai stebimi tarsi pro padidinamąjį stiklą. Jei atrodysite pernelyg provokuojančiai, neįleis, nepaisant to, kad būsite pasirengę už įėjimą pakloti 1000 rupijų, t.y. 50 Lt, ir daugiau.
Bet jei jau ten dailiosios lyties atstovės europietės pateko su vietinių palyda, kurie net papildomai sumokėjo kyšį apsaugą kontroliuojančiam vadybininkui, kad viešnias praleistų, tuomet VIP šokių aikštelėje jos pasijaus žvaigždėmis: visi norės su užsienietėmis patrypti ir netyčia prie jų prisiliesti, tačiau jas saugantys bičiuliai gerbėjus vaikys kaip niekingas muses nuo saldžiųjų spurgelių „balushahi“.
Vis dėlto paaukoti visas jėgas naktiniam gyvenimui neverta, nes laukia gausybė įdomybių akinamoje dienos šviesoje. Horizonte jau šviečia Agra su baltuoju Tadž Mahalu priešaky.
Daugiau informacijos apie keliones į Indiją galite skaityti kelionių organizatoriaus “Voyage-Voyage” svetainėje: https://www.voyage-voyage.lt/.
