Adrijos jūros dalis, priklausanti Juodkalnijai, yra pati švariausia Viduržemio jūroje. Tiesiai į ją nusileidžia didingi kalnai. Šalies teritorijoje galima rasti 117 paplūdimių. Nėra masinio turistų antplūdžio, dauguma turistų iš kaimyninių šalių (Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos) bei Rusijos. Juodkalniečiai suklūsta, atsisuka, išgirdę jiems nesuprantamą lietuvių kalbą. Svajoja būti Europos Sąjungos dalimi, be leidimo, patys įsivedė eurą, mašinų numeriai taip pat „europietiški“ (serbų ir bosnių – taip pat), tik žvaigždučių mėlyname fone trūksta. Kainos gan draugiškos (lyginant su kaimyne Kroatija, ar tuo labiau – su Europos sąjunga).
Viena gražiausių vietų Juodkalnijoje – Kotoro įlanka. Tai piečiausias fiordas Europoje, savo forma kiek primenantis drugelį. Kotoro įlanka - viena giliausių natūralių įlankų Viduržemio jūros regione. Įsiterpusi tarp 2 didžiulių kalnų masyvų - Orjeno nacionalinio parko ir Lovčeno nacionalinio parko, sukuria nuostabų peizažą. Aplink ją įsikūrė daug žavių, įdomių, gilią praeitį menančių miestelių.
Risan – seniausias miestas Kotoro įlankoje. Jau 3 a. pr. Kr. tai buvo pagrindinis Ilyrijos fortas. Karalienė Teuta čia buvo įkūrusi sostinę. Nors miestelis nėra didelis, dabar jame gyvena apie 2 tūkst. gyventojų, yra vienintelis viešbutis, pavadintas būtent Teutos (karalienės) vardu. Yra išlikusių įtvirtinimų liekanų, kurie mena Ilyrijos – Graikijos valdymą, romėnų laikus primena nuo3-4 a. išlikusios romėnų mozaikos.
Jei Risane karalienė Teuta buvo įkūrusi sostinę, tai Tivat mieste buvo jos vasaros rezidencija. Ne tik karalienė, bet ir daugelis aristokratų vykdavo čia atostogauti. Dabar miesto centre yra išlikę barokiniai vasaros rezidencijos rūmai, keletas Venecijos laikų pastatų. Kadaise tai buvo labai svarbus karinis uostas, dabar veikia kelto linija, jungianti priešingus Kotoro įlankos krantus.
Netoliese matosi šv. Nicolo ir Gėlių salos. Miesto parkas – didžiausias botanokos parkas Juodkalnijoje. Nuo seno jūreiviai parveždavo augalų iš įvairių pasaulio šalių, nuo 2006 m. gyventojai įvairiomis progomis čia sodina medžius. Mieste ir jo apylinkėse galima suskaičiuoti 17 paplūdimių įvairiems poreikiams ir skoniams: yra didesnių, mažesnių, smėlio, uolų, apsupti miško, kiparisų giraitėmis. Gražiausias – Plavi Horizont paplūdimys.
Perast – 17-18 a. pastatytas barokinis miestelis. Šalia yra dvi nuostabios mažytės salelės. Pasak legendos, 1452 m. vasarą jūreivis ant uolos rado šv. Marijos ikoną. Toje vietoje jis ir kiti jūreiviai po sėkmingos kelionės visada įmesdavo po akmenį. Taip ir iškilo Uolos Dievo Motinos sala, joje pastatyta bažnyčia. Ji – vienintelė dirbtinė sala visoje Adrijos jūroje. Dabar, kasmet liepos 22 d., žmonės išplaukia valtimis į įlanką ir šalia salelės mėto akmenis salai sutvirtinti. Šioje saloje labai mėgsta lankytis turistai, kurie atplaukia valtimis, kateriais ar didesniais laivais (kai kurie jų būna didesni už pačią salą) tiek iš Perast miestelio, tiek iš kitų įlankos vietų. Deja, antrojoje, ne mažiau įspūdingoje šv. Jurgio salelėje lankytis draudžiama – tai privati nuosavybė. Grožėtis galima tik iš tolo...
Kotoro miestas (žinomas nuo 156 m.pr. Kr.) ilgą laiką (beveik 4 amžius) buvo valdomas venecijiečių, tad tai atsispindi architektūroje. Miestą juosia jų statyta gynybinė siena, įėjus pro miesto vartus, jautiesi taip, lyg būtum keliavęs laiko mašina keletą šimtmečių atgal. Tą įspūdį padeda sustiprinti 12 a. šv. Anos bažnyčia, 13 a. šv. Luko bažnyčia, 19 a. Napoleono teatras, seniausias Europoje romėniškosios architektūros paminklas – Sveti Tripun katedra. Dalis gynybinės sienos „kyla“ į kalnus, užlipus į viršų atsiveria įspūdinga Kotoro miesto bei Kotoro įlankos panorama. Turistams siūloma pramoga įveikti tam tikras sienos atkarpas, kai kurios jų – pavojingos, skirtos ekstremalių pojūčių mėgėjams.
Išvažiavus iš Kotoro, verta pasukti keliu į Cetinję. Kelias kyla į Lovčeno kalnus, net 27 posūkiai, kol pasiekiame tikslą. Nors kelias gan sudėtigas, vietomis sunku prasilenkti dviem mašinoms, bet visus nepatogumus atperka įspūdingi vaizdai. Visa Kotoro įlanka ir ją supantys kalnai kaip ant delno. Bernardas Šo tvirtino, kad tai - įspūdingiausias kampelis Žemėje... Juo galima tikėti! Cetinjėje Niegošo, vienintelio nepriklausomos Juodkalnijos karaliaus (1910-1918) rezidencija, o aukštai kalnuose – jo mauzoliejus. Dabar Cetinje – garbės sostinė, yra ir prezidento rezidencija. Verta užsukti ir apžiūrėti reljefinį Juodkalnijos žemėlapį, apsilankyti karaliaus statytame vienuolyne, kuriame saugoma Jono Babtisto ranka.
Budva yra pagrindinis kurortas Juodkalnijoje, savotiška turizmo sostinė, žmonių gausumu ir triukšmingumu šiek tiek primena lietuviškąją Palangą. Tai vienas gražiausių šalies miestų, teatrų, festivalių, muzikos, intelektualų miestas. 2007 m. netoliese esančiame pliaže Jazz koncertavo grupė „Rolling Stones“, 2008 metais - Madonna. Budva garsi ir dėl savo naktinio gyvenimo, vykstančio pajūrio promenados naktiniuose klubuose. Budvos senamiestis - „mažasis Dubrovnikas“ - Venecijos laikų palikimas. Tai XV a. tvirtovė, apsupta aukštomis gynybinėmis sienomis. Į senąjį miestą yra keli įėjimai - vartai. Pačiame mieste - siauros gatvelės, maži restoranėliai, jaukios parduotuvėlės, senutės bažnytėlės („Ivan“ - 7 a., „Mary of Punta“ – 9 a). Senamiestis yra mažoje saloje, kuri per kyšulį susijungia su žemynu ir tarsi apjuosia pusiasalį.
Bar – pagrindinis šalies uostas, jame dabar įsikūrusi ir aukščiausia Juodkalnijos religinė valdžia. Mieste buvo rasti seniausi rašyti dokumentai ir svarbiausi viduramžių literatūros darbai. Miestas, kaip ir kiti, priklausė įvairioms civilizacijoms. Pakrantėje iš dalies išsilaikęs fortas Nehaj, kurį naudojo ir venecijiečiai, ir otomanai. 16 a., valdant otomanams buvo pastatytas akvedukas vandens tiekimui iš Rumijos kalno šaltinio (apie 3 km). Nors buvo sugriautas, vėliau jį atstatė ir jis gali būti naudojamas ir dabar. Vienas iš vertingiausių objektų – karaliaus Nicolo statyti rūmai, kuriuos jis 1885 m. padovanojo savo dukrai Princesei Zorkai. Karalius turėjo 10 jachtų. Vieną jų, Sibil, pirko iš rašytojo Žiulio Verno.
Netoliese įsikūręs senasis Bar miestas – sienomis aptvertas muziejus ant kalvos. Jis buvo sugriautas žemės drebėjimo metu, išliko įspūdigi griuvėsiai su bažnyčiomis, prabangiomis terasomis, bokštais. Mieste yra apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria nepakartojamas panoraminis kalnų vaizdas. Šio miesto apylinkėse galima aplankyti virš 2000 m. senumo alyvmedį, kuris laikomas seniausiu medžiu Europoje ir vienu seniausių pasaulyje. Sakoma, kad, jei ką kamuoja nesutarimai, reikia čia ateiti susitaikyti, mat tai – taikos medis.
Sveti Stefan – įspūdingas kurortas, įsikūręs mažoje salelėje, kurią su sausuma jungia siaura nerija. Deja, įspūdingais senus laikus menančiais pastatais ir pačia sala galima grožėtis tik iš tolo – pastatai paversti ištaigingais apartamentais, o į salą patekti gali tik jų gyventojai. Šį miestelį-salą-viešbutį labai mėgsta pasaulio garsenybės – Madona, Klaudija Šifer, Sofi Loren, Kirk Douglas,...
Skadaro ežeras nuo jūros nutolęs apie 30 km. Jis yra didžiausias Balkanuose, vienas didžiausių paukščių rezervatų Europoje. Čia galima sutikti 270 paukščių rūšių, tarp jų ir vienus paskutinių pelikanų Europoje. Su jūra ežerą jungia Bajanos upė. Vietomis dugnas „nusileidžia“ žemiau jūros lygio.
Taros upė teka aukštai Durmitoro kalnuose, vietomis ji - tarsi siena tarp Juodkalnijos bei Bosnijos ir Hercegovinos. Vietiniai žmonės didžiuodamiesi ją vadina „Europos ašara“, mat ji – pati švariausia Europoje, jos vandenį net galima gerti. Teko išbandyti – tikrai galima. Nuostabi smaragdinė spalva, skaidrus vanduo, tiltai, kuriuos galima pavadinti žmogaus rankų kurtais stebuklais... Taros upės kanjonas – aukščiausias Europoje, antras pagal dydį pasaulyje po Kolorado upės kanjono. Įspūdinga! Iš daugybės pasiūlymų, galima išsirinkti sau priimtiniausią plaukimą (tiek pagal trukmę, tiek pagal ekstremalumą) plaustu. Įspūdžiai nepakartojami! Norint pasiekti Tarą, nuo jūros reikia važiuoti įspūdingais keliais: kelių serpantinai, aukštai kalnuose siauri keliai, įspūdingi tuneliai, tiltai, o visur aplinkui – nuostabūs vaizdai, iš pradžių į jūrą, vėliau į kalnus... Pravažiavom gražųjį Pivos ežerą, Nikšič, Plužine miestelius.
Yra ir daugiau gražių vietų Juodkalnijoje, kurių, dėl laiko stokos, nespėjome aplankyti: Ulcine miestas nebetoli Albanijos su juodo smėlio paplūdimiu, Pivos upė ir jos kanjonas, Pivos ežeras, Žydrasis urvas (vienas įspūdingiausių pasaulyje pakrantės urvų), Ada Bojana sala, Biogrado giria, Prokletijės kalnai, šalies sostinė Podgorica, Žablijakas, Ostrogo vienuolynas, iškaltas stataus kalno uoloje 900 m aukštyje, unikali vieta ... Norėtųsi daugiau laiko praleisti stebint paukščius Skadaro ežere, ilgiau pasivaikščioti kalnuose ir siauromis senųjų žavingų miestelių gatvelėmis, pasigrožėti jūra, kalnais, skaidriomis upėmis, važiuoti nepakartojamais keliais, tiltais ir tuneliais, paskanauti tradicinio namų gamybos maisto, vyno, sūrio, kumpio, alyvuogių aliejaus... O gal dar yra mažiau žinomų, bet ne mažiau įdomių vietų? Verta sugrįžti!
