Pats festivalis gal ir nebūtų kuo nors ypatingas, jei ne pagrindinės šventėje pasirodančios „žvaigždės” – banginiai. Noras pamatyti juos ir buvo viena priežasčių, kodėl svajojau aplankyti Pietų Afrikos pietinę pakrantę.
Tačiau ir saldžiausiame sapne nesitikėjau pakliūti į situaciją, kuri atėmė kvapą miniai ant kranto susirinkusių žiūrovų ir neabejotinai tapo savotišku kurortinio miestelio Metų įvykiu.
Šiltų Indijos vandenyno bangų skalaujama Hermanuso gyvenvietė nusidriekusi net 12 kilometrų palei didžiulį uolingą kalną, virš kurio nuolat kabo baltas debesies rūkas.
Būriais čia atvažiuojantys žmonės tarsi nuo didžiulės scenos gali stebėti platų vandenyno mėlį, kuriame vis kur ne kur pasirodo milžiniškas juodas gyvis.
Ši vietovė oficialiai pripažinta geriausia banginių stebėjimo vieta pasaulyje.
Didesni nei 16 metrų ilgio žinduoliai kartkartėmis grakščiai iškyla virš vandens, garsiai pliaukšteli uodega, apsisuka į viršų paleisdami didžiulę vandens čiurkšlę arba draugiškai pamojuoja pelekais ant kranto susirinkusiems smalsuoliams, apsiginklavusiems žiūronais, galingomis vaizdo kameromis ir svarbiausia – kantrybe.
Spalis ir lapkritis – tai metas, kai banginių patelės ypač daug laiko praleidžia prie Hermanuso krantų, savo pienu žindydamos mažylius ir mokydamos juos įvairiausių triukų.
Tie mažyliai pasaulį išvysta sverdami apie 5 tonas, o per dieną išgerdami net po 600 litrų riebaus motinos pieno sugeba kasdien priaugti po pusšimtį kilogramų!
Rūpestingos banginių patelės, maitinančios savo kūdikius, pačios nieko neėda, gyvendamos vien iš žiemos metu sukauptų organizmo rezervų.
Šiurpas nupurto, kai pagalvoji, kad šių lėtapėdžių gražuolių šiandien pasaulyje galėjo jau nebūti: kadaise šimtus tūkstančių siekusi banginių populiacija buvo priartėjusi prie grėsmingos išnykimo ribos.
Pietų tikrieji banginiai – patys tinkamiausi medžioklei: negreiti, dažniausiai plaukia greta kranto, neagresyvūs, nebijo žmonių, o užmušti neskęsta, laikosi vandens paviršiuje.
Negana to, banginiai ilgai buvo vertinami dėl aukštos kokybės riebalų, o iš jų odos pasiūti moteriški korsetai XX a. pradžioje buvo viena geidžiamiausių aukštuomenės damų prekių.
Kai 1937 metais mokslininkai suskaičiavo, kad liko mažiau nei šimtas Pietų ašigalyje besiveisiančių banginių, jų medžioklė buvo uždrausta.
Kasmet Pietų Afrikos pakrantes aplanko maždaug 3600 banginių, o visame pasaulyje, kaip manoma, jų turėtų būti apie 10 tūkstančių.
Banginius Hermanuso miestelyje visą parą galima stebėti beribiame horizonte, vaikštinėjant ilgomis pajūrio promenadomis arba gurkšnojant kavą savo viešbučio terasoje.
Galima išplaukti į vandenyną didžiuliu laivu ir net matyti šiuos milžinus iš paukščio skrydžio pro ratu sukančio lėktuvo langą.
Bet yra dar vienas būdas tiems, kurie mėgsta nuotykius, – išsiruošti į banguojantį vandenyną baidarėmis.
Kadangi tą rytą dangus buvo apniukęs, norinčiųjų nerti į vėsias kelių metrų aukščio bangas atsirado nedaug.
Vienintelė įmonė, turinti licenciją organizuoti tokius žygius, surinko klientų vos 5 dvivietėms baidarėms.
Juk tokiame žygyje jokių garantijų, kad pasiseks pamatyti banginius: vandenynas – ne komercinis akvariumas, kur sutartą valandą šeriamos žuvys ir visiems, nusipirkusiems bilietus, pramoga garantuota.
Baidarėje gali dvi valandas plūduriuoti banguotame vandenyne ir pamatyti tik virš galvos klykaujančias žuvėdras.
Prieš išplaukdami į atvirą vandenyną išklausėme saugumo instrukcijų, pasirašėme, „kad ir kas nutiktų, neturėsiu pretenzijų”, ir prižadėjome besąlygiškai laikytis instruktoriaus nurodymų: nevalia prie šių milžinų prisiartinti arčiau nei 30 metrų.
Paprastai banginiai nėra agresyvūs, ir dar nepasitaikė atvejo, kad jie užpultų valtimi ar laivu plaukiančius turistus.
Be to, daugiau nei 100 kilometrų atstumu garsus girdintys didžiausi pasaulio žinduoliai, ganantys ką tik atsivestus savo vaikelius, patys vengia artimo kontakto su žmonėmis.
Pirmus šokinėjančius milžinus išvydome vos išplaukę į atvirą jūrą. Aikčiodami gėrėjomės jų plastiškais judesiais, nors gyvūnai nuo mūsų buvo nutolę maždaug pusę kilometro.
Smalsūs ir draugiški banginiai, kaip teigia mokslininkai, iškiša grakščią uodegą, kad patikrintų, koks oras.
Kai nori pabendrauti su supančiu pasauliu, šie penkiaaukščio namo didumo gyviai „atsistoja” ir kurį laiką pasilaikę virš vandens teškiasi visu svoriu į tirštas vandenyno bangas.
Taip banginių patelės ragina jauniklius kuo greičiau išmokti palaimingai vartytis. Vienam tokiam šuoliui virš vandens banginis sunaudoja tiek energijos, kiek žmogus per visą dieną!
Stebėdami tolumoje besivartančius banginius su baidarėmis buvome susispietę netoli kranto esančioje įlankoje ir klausėme įdomių instruktoriaus pasakojimų apie šių milžinų gyvenimo būdą.
Tik staiga per instruktoriaus raciją pasigirdo iš kranto pasiųstas panikos kupinas šūksnis, perspėjantis, kad vienas banginis kažkokiu būdu atsirado tiesiog mums už nugaros!
Instruktorius tuoj pat davė komandą irkluoti į vandenyno gilumą. Irdamiesi smalsiai žvilgčiojome atgal.
Ir tarsi sulėtintoje kino juostoje vos 4–5 metrai nuo mūsų valties iškilo milžinas. Jis pamažu atsistojo visu ūgiu, o mes sulaikę kvapą spoksojome į jį nesugebėdami pajudinti irklų.
Pasviręs ant šono banginis žaismingai plumptelėjo visai šalia mūsų, ir tik aprimus kurtinančiam vandens teškenimui išgirdome paniškai šaukiantį instruktorių: „Irkluokite tolyn!”
Šios stulbinančios akistatos akimirką mūsų, tiesą sakant, taip ir nespėjo aplankyti baimės ar išgąsčio jausmas. Net nepagalvojome, kas iš mūsų būtų likę, jei šis apie 85 tonas sveriantis gigantas būtų tėškęsis tiesiog ant mūsų valties.
Labiau išsigando instruktorius: ne vien todėl, kad per aštuonerių metų karjerą nėra matęs taip arti žmonių priplaukusio banginio, – už turistų atsiradimą per arti saugomo gyvūno jam gresia prarasti sunkiai įgytą licenciją verstis tokia komercine veikla.
Dave’as De Beeras – garsus Pietų Afrikos Respublikos fotografas. Jo meniniai kadrai, įamžinantys banginių gyvenimą, puikavosi ne viename pasaulio leidinyje.
Prieš keletą metų išleistas D.De Beero albumas apie banginius, kasmet atplaukiančius prie Hermanuso krantų, sulaukė milžiniško pripažinimo.
Tą rytą, kai sulaukė skambučio iš baidarių žygius rengiančio verslininko, fotografas Dave’as neturėjo jokių planų, todėl sutiko lengvai užsidirbti vieną kitą dolerį.
Juk nesunku porą valandų pastoviniuoti ant kranto su galingu fotoobjektyvu ir įamžinti nuotykių jūroje ieškančius turistus.
Dave’as padarė keletą nuotraukų, kuriose matyti tolumoje purslus taškantis vandenyno milžinas.
Kai menininkas savo daiktus jau pakavo į krepšius, staiga išvydo visai šalia baidarių pasirodžiusį banginį.
Žinodamas, kad banginiai paprastai atlieka ne vieną, o kelis šuolius, fotografas spėjo išsitraukti fotoaparatą ir padarė keletą lemtingų šūvių.
Kai po valandos visi susitikome krante, Dave’as negalėjo nuslėpti euforijos: per visą savo, kaip menininko, praleidusio šimtus valandų jūroje ir ant kranto įamžinant banginius, karjerą jis dar nebuvo užfiksavęs grakštaus milžino taip arti žmonių, kurie sustingę valtyje išsprogusiomis akimis ir nustėrusiais veidais.
Šie unikalūs kadrai neabejotinai suteiks jam šlovę ir garantuos neblogą uždarbį. Ši nuotrauka atsidurs naujai rengiamoje menininko knygoje, ją greičiausiai įsigis žurnalas „National Geographic”, jau nekalbant apie vietinius Pietų Afrikos Respublikos laikraščius ir žurnalus.
Mes taip pat įsigijome šias įspūdingas D.De Beero nuotraukas, kuriose už didžiulio banginio matyti mūsų dvivietės baidarės miniatiūrinis irklas.
Ir nors išvydę šiuos kadrus dauguma turistų atsisakė tą dieną baidarėmis plaukti į jūrą, mums tai buvo įspūdingiausias nuotykis, kurį kada nors yra tekę patirti.
Pietų tikrieji banginiai gyvena apie 100 metų
Banginiai plaukia 4–5 kilometrų per valandą greičiu – lėčiau, nei bėga vidutinis bėgikas. Per 8 savaites keliaudami iš Antarktikos prie Pietų Afrikos krantų jie sukaria 3 tūkst. kilometrų.
Banginių jaunikliai pasaulį išvysta 5–6 metrų ilgio ir per pusvalandį išmoksta plaukti. Patelės piene, kuriuo ji maitina mažylius, sudėtyje yra 40 proc. riebalų.
Pietų tikruosius banginius galima atpažinti iš 5 metrų aukščio V formos vandens srovės, kurią jie purškia plaukdami. Banginių populiacija kasmet padidėja 6,8 proc. – tai reiškia, kad jų skaičius padvigubėja kas 10 metų.
1785 metais prie Pietų Afrikos krantų atplaukdavo apie 20 tūkst. banginių, 1935 metais – mažiau nei 100. Nuo to laiko banginius saugo Pasaulio gamtos fondas.
