Tadž Mahalą pamilsta dar anksčiau nei jame spėja pabūti net ir tie Indijos gyventojai, kurie nėra tiek išprusę, kad galėtų ką nors papasakoti apie šį daugiau nei vien architektūros įmantrybes saugantį statinį.
Tačiau net į vadovėlius bei kelionių gidus patekusi informacija apie Tadž Mahalą tėra, galima laikyti, iš visos jo istorijos išplėšta ir mįslėmis apsodinta pastraipa. Tikrovės nuobiros.
Mogolų palikimas
Įsivaizduokite: labiausiai spindinčiu Mogolų dinastijos veidrodžiu tapęs Akbaras Didysis, kurio dėka Indijoje žydėjo menai ir kultūra, religinė santarvė, labai globojo anūką princą Khurramą. Šį vardą, persų k. reiškiantį „linksmasis“, pats Akbaras ir išrinko.
Didžiojo tolimųjų Čingischano palikuonių Mogolų vedlio numylėtas vaikaitis vėliau buvo žinomas kaip Shahas Jahanas. Iš persų k. shah jahan verčiamas kaip „visa kur valdovas“.
Pastarasis, paveiktas tėvo Jahangiro ir senelio Akbaro auklėjimo, o gal genų ar tiesiog paveldėtos prabangos, irgi turėjo potraukį estetinėms prašmatnybėms. Jo valdymo laikus karūnuoja įstabi islamiška architektūra.
Shaho Jahano vardas įsigėręs į dabartinio Pakistano bei Šiaurės Indijos žemę. Jo dėka gimtajame Lahore, taip pat tuometėje sostinėje Agroje, o vėliau ją pakeitusiame Delyje praktinės paskirties mogoliškas grožis ir toliau skleidėsi: augo ir plėtėsi fortai, mečetės, mauzoliejai, parkai.
Tačiau nei vienas jų populiarumu neprilygsta Agroje, ant Jamunos upės kranto, boluojančiam Tadž Mahalui.
Sielvarto prabanga
Iš persų k. išvertus taj – „karūna“, mahal – „rūmai“. Karūnos vertų rūmų po gyvenimo nusipelnė mylimiausia Shaho Jahano žmona, persų kilmės begumė Arjumand Banu.
Įkvėptas meilės valdovas jai sugalvojo dar vieną vardą – Mumtaz Mahal – „viena išrinktoji iš rūmų“. Pasakojama, kad jai vienintelei iš 7 Shaho Jahano moterų priklausė visas jo imperiškas dėmesys. Esą kitos žmonos buvo tik sutuoktinės ir tai tik formaliai, ne daugiau.
Ponia Arjumand Mogolams buvo dosni palikuonių. Gimdė ji iš viso 14 kartų ir padovanojo savo valdovui 2 mergaites ir 4 berniukus, kiti šaltiniai nurodo gyvus likusius 7 vaikus.
Nepaisant nuolatinės nėštumo būsenos, Mumtaz Mahal vyrą lydėdavo tolimose kelionėse, buvo labai atsidavusi žmona, o mirė 38 metų amžiaus, per gimdymą.
Po nelaimės valdovas esą iš kambario neišėjo du mėnesius. Kaip pasakojama iš lūpų į lūpas, po to pastebėtas tarsi koks išblyškęs vaiduoklis šmėkščiojantis savo paties rūmuose, jis atrodė prislėgtas.
Iš to sielvarto Shahui Jahanui ir kilo mintis pastatyti mylimiausios moters atminimą įamžinsiantį analogų pasaulyje neturintį, žydinčių sodų apsuptą mauzoliejų. Tolėliau, kituose pastatuose ilsėtųsi kitos jo žmonos.
Nuo tada mitas apie Shahą Jahaną buvo pradėtas kurti jam dar nemirus. O dėl į Tadž Mahalą mestų pajėgų ir lėšų apie turtingiausią tų laikų planetos valdovą vilnijo gandas ir už jo paties valdų ribų.
1632 m. prasidėjusios mauzoliejaus statybos truko beveik dvidešimt metų. Prie šedevro dirbo talentingiausi amatininkai iš Persijos, Turkijos, taip pat Italijos ir Prancūzijos.
Į pomirtinius rūmus nusėdo įvairūs brangakmeniai: ametistas, malachitas, turkis, nefritas, kristalai, perlai. Jie buvo suvežti iš Kinijos, Uzbekistano, Afganistano, Tibeto... O marmuras atgabentas iš Makranos – Radžastano miestelio.
Šachas Džahanas mauzoliejaus statybas stebėjo iš savo Raudonojo forto, kurio dalis šiandien skirta kariuomenės reikalams, kita atverta grožėtis turistams.
Triūsė prie Mumtaz Mahal amžinojo poilsio vietos 20 tūkst. darbininkų. Rezultatas – 95 kv. m ploto, virš 50 m aukščio mauzoliejaus rūmai. Juos įrėminantys keturi elegantiški minaretai siekia 41 m.
Tačiau ne gabaritais Tadž Mahalas garsus, o kiekviena kruopščiai apgalvota detale, aukščiausio lygio meistryste. Pavyzdžiui, tūkstančiai gėlių ir ornamentų, išraižyti bei iškilę marmure, yra visiškai simetriški.
Pasklidusi versija, kad pasibaigus ištaigingos kapavietės statyboms, jį kūrę meistrai buvo suluošinti ar nužudyti, kad mauzoliejaus grožio paslapčių be valdovo žinios niekur daugiau nebegalėtų perkelti.
Iki šių dienų prie mauzoliejaus, vienijančio persišką, turkišką indišką stilius, veikia mečetė. Tačiau esti drąsuolių, neigiančių Tadž Mahalo ryšį su islamu.
Rašytojo ir tyrinėtojo, daugiausia žinomo dėl hindocentrinių pažiūrų, Purushottamo Nagesho Oako įsitikinimu, tai hinduistinė šventykla, vadinta Tedžo Mahalija. Mat Agra – senas šaivų miestas.
P. N. Oakas skleidė, kad Tadž Mahalo pavadinimas – pramanas, esą „uodega“ Mahal nėra būdinga Alacho kulto kultūrose.
Be to, anot rašytojo, šie rūmai, kur lankytojai turi nusiauti batus, negali būti islamiškos kilmės ir dėl to, kad musulmonai į kapavietes eina apsiavę, o juk avalynę reikia prie įėjimo palikti tik hindų šventyklose.
Tačiau, kad ir kaip intriguojamai skambėtų P. N. Oako argumentai, jie visiškai nublanksta prisiminus kitas jo teorijas, pavyzdžiui, kad ir Kaaba Mekoje, ir net Vatikanas buvo hinduistinis...
Juodieji Tadžo šešėliai
Grįžtant arčiau Tadž Mahalo tikrovės, jo istorijoje viena dalis taip ir liko tuščia. Antai iš kito Jamunos kranto į baltąjį turėjo žvelgti lygiai toks pat juodas – Shaho Jahano Tadžas. Abu mauzoliejus turėjo jungti tiltas, kaip meilė, jungusi Jį ir Ją.
Tačiau ši idėja mirė kartu su valdovu. Kaltininku įprastai laikomas šeštasis Shaho Jahano ir Arjumand Banu palikuonis, iš tėvo išplėšęs šalies valdymą Aurangzebas. Per amžius paskui jį vilkosi blogiečio įvaizdis. Esą jis buvo negailestingas ne tik kitų religijų atstovams, bet ir savo tėvui.
Pasakojama, jog Aurangzebas, kaip ano meto garbėtroškoms būdinga, buvęs toks nuožmus, kad įkalino ir išžudė savo brolius, o tėvą gyvenimo pabaigoje uždarė Raudonajame forte. Taigi, ir jo troškimo dėl juodojo Tadž Mahalo sūnus neišpildė. Todėl Shahas Jahanas po mirties prisiglaudė tame pačiame pastate, kuriame palaidota mylima žmona.
Spėjama, kad Aurangzebas tiesiog pritrūko turtų dar vienam prabangiam statiniui, nes pats esą buvo didelis švaistūnas. Tačiau pastarojo Mogolų dinastijos pratęsėjo reputaciją mėginantys reabilituoti tyrinėtojai sako, kad jis viso labo tapęs to meto istorijos atpirkimo ožiu.
Beje, šiuose spėlionių labirintuose bene mažiausiai pasakojimų apipinama moteris, kurios garbei mauzoliejus ir išdygo. Mumtaz Mahal – tik istorijos priežastis, pretekstas, bet ne centras.
Ar praeities įvykių šeimininkai, ar dabartiniai tyrinėtojai ir gidai pasistengė, kad ji atsidurtų nuošalėje ir susidarytų įspūdis, jog prašmatnus mauzoliejus – tai monumentas, skirtas pašlovinti visų pirma pačiam Shahui Jahanui.
Su bendrakeleivėmis svarstėme: vargšė toji Arjumand Banu. Juk vargu ar marmurinės sienos amžinojo poilsio vietoje gali atpirkti visas moters kančias, patirtas gimdymų metu. O jei gali, tuomet kodėl Tadž Mahalas netapo paminklu, skirtu visoms nukentėjusioms gimdyvėms ir anapilin iškeliavusioms daugiavaikėms motinoms?
Tadž Mahalas šiandien Gaila Mumtaz Mahal ir šiandien. Mauzoliejaus viduje jos atminimą trypia tūkstančiai turistų kojų, šūkalioja gidai, norėdami perrėkti plaukiančią žioplinėtojų minią. Žmonių eismą reguliuoja švilpukus pasitelkę uniformuoti kapavietės sargai.
Jei valdovo mylimoji dabar girdėtų visą tą jos pomirtinius rūmus judinantį triukšmą, ji, susumavus visus patirtus gimdymo košmarus ir ilsėtis trukdantį erzelyną, galėtų būti tituluojama pačia nelaimingiausia planetos moterimi.
Taigi, šį amžių Tadž Mahalas tarnauja ne savo poniai, net jau ne jos vyrui, o turizmo verslui. Pastaruoju metu rūpinamasi, kad UNESCO paveldui priklausantis statinys nenukentėtų. Pavyzdžiui, 50 km spinduliu nuo mauzoliejaus negalima statyti jokių pramonės kompleksų, gamyklų.
Prognozuojama, kad greitai į valdovą ir jo žmoną glaudžiantį pastatą lankytojai nebebus įleidžiami, o vidun galės spoksoti pro grotas ar atskirti virvelės.
Tadž Mahalas maitina nedidelį (palyginti su sostine), turintį apie 2 mln. gyventojų ir nesuskaičiuojamą daugybę karvių miestą Agrą. Jis patekęs į kelionių verslininkų sugalvotą Indijos auksinį trikampį (kiti du maršruto kampai priklauso Deliui ir Džaipurui).
Agroje ir niekučiai, ir vienetiniai rankų darbo kūriniai tarnauja garsiam Mogolų palikimui. Antai juvelyrikos krautuvėje-muziejuje, kur pasiderėjus galima išties žymiai pigiau nei Europoje įsigyti kokybiškų papuošalų, vadybininkai iš po stalo jums ištrauks smaragdų vėrinį, kurį, kaip tikins apsiputoję, pačiai begumei Arjumand Banu dovanojo jautriaširdis Shahas Jahanas...
Tačiau ne visad šios poros mitu indai prekiavo ir vieningai jį palaikė. Dėl protarpiais sukildavusios įtampos tarp musulmonų ir hindų pastarieji ryškiausią Mogolų meilės istoriją ir ją įkūnijantį Tadž Mahalą ignoruodavo.
Šiandien yra tokių keliautojų iš Vakarų – pasitaiko jų ir tarp lietuvių, – kurie iš principo Tadž Mahalą aplenkia. Galbūt tokiu būdu priešinasi istorijos sukomercinimui ar šiaip yra pernelyg susireikšminę.
Neaišku, ką tuo žmonės išlošia. Aišku tik, kad Indijos istorija ir turizmo verslas dėl tokių užsispyrėlių per daug nenukenčia.
Kita vertus, nors Tadž Mahalas – unikalus mauzoliejus, vis dėlto jam, kaip statiniui, fasado prabanga ir žėrinčiu interjero dekoru nenusileidžia ir kitos valdovų buveinės. Man pritarė ir kelionių organizatoriaus „Voyage-Voyage“ turistus lydintis gidas Jitendra Singhas iš Radžastano.
„Kai kitą kartą atvyksi į Indiją ir turėsi daugiau laiko, galėsiu parodyti dar įspūdingesnių rūmų, tik ne tokių garsių. Tiesiog Tadž Mahalas – tai visos Indijos pasididžiavimas, simbolis, kurio griauti negalima“, – šelmiškai nusišypsojo Jitendra.
Tad kelionė po pietų Aziją dar tik įsibėgėja. Toliau – pažintis su karališkuoju Džaipuru.
Daugiau informacijos apie keliones į Indiją galite skaityti kelionių organizatoriaus “Voyage-Voyage” svetainėje: https://www.voyage-voyage.lt/.
