Iš sanskrito k. kildinamas Puškaro pavadinimas dažniausiai aiškinamas dviejų žodžių junginiu: „pushpa“ reiškia gėlę, o „kar“ – ranką. Remiantis viena iš daugybės savo laiko neatsekančių istorijų versijų, didysis visatos kūrėjas Brahma, kad nugalėtų demoną Vajranashą, iš rankos išmetė lotoso gėlę, o toje vietoje, kur ji nukrito, atsirado vandens telkinys. Apie šį ežerą ir pradėjo dygti šventyklos bei namai.
Puškaro, laikomo viena seniausių ir svarbiausių hindų maldininkų vieta, pradžia iš tiesų pasimetusi istorijos rūke. Šiandien šis Radžastano smėlynų lopinėlis svetimšaliams tinkama ne tik grožėtis sakraliaisiais objektais, bet ir patikrinti save, įvertinti, kas kelionės atmintinėje galų gale nurungs – azijietiškas purvas ir dvokiančios šiukšlės ar šiek tiek aukščiau tvyranti religinė energija.
Šventė su kupranugariais
Aikštelė, kurioje išsilaipinome iš autobuso, tą dieną buvo apytuštė, tik trys apduję kupranugariai ten stoviniavo, po balas kartu su apdriskusiais, susivėlusiais vaikais velniūkščiais lakstė palaidas tamsus paršiukas ir žolių atliekų ant drėgnos žemės ieškojo keli raguočiai.
Tačiau lapkričio gale, dar nespėjus indams pamiršti tradicinės Diwali šventės, šiame skurdžiame plotelyje nebus vietos nei mašinai pasistatyti, nei lengvai apsisukti – visą miestuką ir jo apylinkes užplūs čia pat palapinėse įsikursiantys Azijos gėrybių prekeiviai, artistai, piligrimai ir gyvuliai. Beveik dvi savaites vyks kasmetė Puškaro kupranugarių mugė.
Prekybos šventės laikas priderintas prie virsmus gamtoje atspindinčio, kartu derlių ženklinančio, pasakų apie Brahmą apipinto meto. Svarbiausia data – hindų kalendoriaus kartikos mėnesio pilnaties laikas – purnima. Tada maldininkai masiškai slenka į Puškaro ežerą, turintį 52 ghatus – laiptuotus šventus nusileidimus į vandenį, ir neria rituališkai apsiplauti.
Tuo metu miestuką ir visas jo pašones jau būna užėmę karavanais atkeliavę kupranugariai, iš kaimų atgabentos avys, ožkos ir ožiai, asilai, būriuojasi karvės, suskrenda paukščiai pasipenėti mugės dalyvių primėtytais maisto dribsniais.
Tūkstančių šventei nupraustų gyvių kailis ir oda blizga, ant kaklo drimba girliandos ir papuošalai. Išrikiuojami jie tarsi vienetiniai prabangūs automobiliai apžiūrai parodoje.
Beje, kupranugariai kai kuriose Indijos vietovėse ir šiandien tarnauja kaip transporto priemonės. O pramogomis vis nepasisotinantiems turistams prigalvotos iškylos su šiais smirdžiais dičkiais. Jas paprastai baigia vakarienė su lauže ant karvės mėšlo keptais paplotėliais ir šokiais pagal gyvus būgnų ritmus bei skimbčiojimus dykumos pakrašty.
Tačiau visi įvykiai turi sekti iš eilės. Pirmiausia kiekvienas naujas turistas turi gauti „magiškąjį“ siūlelį. Visus atvykėlius, kurie dar nėra juo apsiviję rankos, brahmanai anksčiau ar vėliau nutempia iki ežero pakrantės. Ten jie už tam tikrą sutartą mokestį atlieka neva laimę turintį nešti ritualą.
Visame tame Puškaro erdvę užpildžiusio šventumo fone šis triukas įgyja estetinį ir labai emocišką pavidalą, – nepratusius jautresnės sielos užsieniečius gali ir pravirkdyti, – o ant riešo parišamas paprasčiausias siūlas įgyja ypatingą vertę ir daugybę prasmių, kad net gaila jį nukirpti. Žmonės kalba, kad jam nutrūkus, reikia grįžti atgal į šią Brahmos paūksmę.
Šventybės, karvės ir beždžionės
Neaišku, ar mitologija šiandien palaiko Puškaro turizmo verslo gyvybę, ar komercija – legendas apie šį miestuką. Neslėpkime – esti prekyba šventumu naiviesiems „firangi“.
Kas kita – čia pačių vietinių pamaldumas, atliekamos pūdžos. Tai ne spektaklis turistams, o tradicinį gyvenimo būdą išpažįstančių hindų gyvenimo dalis.
Ji sužadina prisiminimus apie Tibetą, nepaisant to, kad ten – kita būties pažinimo sistema. Vis dėlto per Himalajus į Sniegynų žemę kadaise migravo įvairios nežemiškų sferų būtybės, dievybės ir savaip pritapo daugiasluoksniame, magijos persmelktame Tibeto budizme
Be to, nežiūrint visiškai kitomis kryptimis besišakojusios šių Azijos regionų istorijos, klimatinių ir daugybės kitų skirtumų, Tibeto ir Indijos maldininkai kažkuo giminingi. Galbūt juos sieja giliai tūnantis archainės pasaulėžiūros pradas, polinkis paklūsti gamtos ir religijos dėsniams?
Puškare, kaip apskritai piligrimų miestams būdinga, nėra jokių riboženklių, skiriančių kasdienį ir sakralų gyvenimą – viskas tiek natūraliai persipynę, kad per daug ir nesureikšminama.
Vienas iš pro akis praplaukiančių epizodinių vaizdų gatvėje: lėtai lėtai eina karvė, sustoja nusišlapinti, o pro šalį šlepsėjusi senutė lyg niekur nieko pakiša delną tiesiai po raguočio urina ir pasitepa ja veidą.
Maldininkė tiki šio Indijoje garbinamo raguočio šlapimo šventumu. Kliaujantis ajurveda, karvės gorojana turi daug gydomųjų elementų ir vitaminų, yra efektyvus antiseptikas. Apskritai Rytuose nėra nieko, kas rituališkai būtų naudojama šiaip sau – kiekvienas veiksmas ir įprotis turi racionalų paaiškinimą, kad ir koks svetimas ar atgrasus mums atrodytų.
Beje, kuo gilyn į Puškarą, tuo aiškiau matosi, kad čia ne tik karvės turi visaverčių, pagarbos nusipelniusių miestuko gyventojų teisę. Pačios judriausios vietinės – beždžionės. Įsitaisiusios jos tupi ant stogų, karstosi ant turėklų, šokinėja ant laiptų ir akmenų.
Turistams pataikaujantys indai jas taip išpaikino, kad kai tik pamato pažįstamą dvikojį asmenį, lydintį fotoaparatais apsikarsčiusių smalsuolių būrelį, iškart pristoja. Reikia jas pamaloninti gardumynais, geriausia – sausainiais. Aplinkui šmirinėjantiems šunėkams lieka tik, kaip sakoma, trupiniai. Vis dėlto su beždžionėmis nepakariausi.
Tuo metu, kai tarp gyvūnų vyksta tyli kova dėl įtakos, Puškaro žmonių minioje, kur tradiciškai moterys vaikšto su moterimis, o vyrai bendrauja su vyrais, siaučia liepsninga spalvų audra. Apsiaustai žvilga pačiomis sodriausiomis spalvomis: tarsi saulėlydį mėgintų užlieti kraujas. Kitur Šiaurės Indijoje kasdieniai drabužiai yra nepalyginamai blankesni ir kuklesni.
Dievų gyvenvietė
Bet Puškarą verta apžiūrėti ne tik dairantis į šalis – reikėtų palypėti ant pastato stogo. Tuomet atsiveria visa miestuko esmė – maldos namų miškas. Žvilgsnis užkabina ir musulmonų mečetę, ir sikhų gurudvarą su penkiais kupolais. Daugiausia – hindų šventyklų.
Vietiniai įpratę girtis, kad Puškare, turinčiame vos 20 tūkst. gyventojų, yra 400 šventyklų, kai kurie nesikuklindami sako, kad 500. Gali būti, jog indai, norėdami pateikti kuo įspūdingesnį skaičių, į jį įtraukia ir pačias mažiausias, būdos dydžio arba nišose įrengtas dievybių buveines.
Beje, senais laikais reikšmingiausios šventyklos buvo kuriamos pagal griežtus kanonus. Visas procesas nuo tinkamos vietos parinkimo iki statybų – tai mokslas, jungiantis susistemintas architektūros, astronomijos, sakraliosios geometrijos žinias, siekiant atspindėti visatos modelį ir sukurti kuo palankesnę aplinką apeigoms atlikti.
Brahmos kulto vietų Indijoje yra vos kelios, o garsiausia stūkso Puškare, dažnai įvardijama kaip vienintelė. Indai negali logiškai paaiškinti, kodėl šykšti šventovių, skirtų aukščiausiai trimurti dievybei. To priežasties jie ieško mituose.
Brahmos šventykla Puškare pastatyta XIV a., tačiau gali būti, kad anuomet ji buvo tiesiog atstatyta. Pati dievybės statula nedidelė, tačiau fantasmagoriška.
Keturrankis Brahma turi keturis veidus. Kad jie visi aiškiai matytųsi vienu metu, tamsioje nišoje už įkurdintos statulos lotoso akimis nugaros yra veidrodis. Jame atsispindintis dievybės žvilgsnis tarsi žaibu žybsi. Toks efektas išgaunamas pasitelkus stiklo šukes arba sidabro sagas.
Kita piligrimams svarbi vieta priklauso Brahmos žmonai Savitri. Į Ratnagiri kalną kopėme dar prieš patekant saulei. Vėsus rūkas dengė statų kelią link 1,5 km aukštyje įsikūrusios šventyklos.
Viršūnėje mus pasitiko pulkas laukinių beždžionių ir iš miestuko vandens atsitempęs berniukas, kuris čia pat išvirė „chai masala“ arbatos ir pagardino ją imbieru, sušildžiusiu mus iš vidaus ir akimirksniu pakūrusiu naujų jėgų. Jausmas – dieviškas...
Jo pratęsimui tinka kitai Brahmos antrajai pusei – Gayatri skirtos šventyklos apžiūra. Puškare dievų, rakšasų bei kitų rūšių sutvėrimų ir jų tarpusavio santykių istorijos persipynusios taip dramatiškai ir vaizdingai, kad, kilus musoninei liūčiai su audra, belieka įtikėti, kad čia ne kas kitas, o hindų dievybės siautėja, svaidydamosis žaibais ir perkūnais.
Hipiai, žydai ir laimė
Greta nuolatinių Puškaro gyventojų – dievų ir pusiau laukinių gyvūnų kariaunos, daugybė ir čia ilgiau užsibūnančių svečių iš tolimųjų Vakarų. Brahmos kaimamiestį savu laiku buvo pamėgę hipiai. Todėl ir šiandien į jo pusę traukia dvasingumo paieškomis besidangstantys „žolės“ pūtikai.
Jie žino, kur ir iš ko Puškare gauti nelegaliai stumdomo hašišo. Apsirūkę plevėsos mėgsta ūžti dykumoje rengiamuose transo muzikos vakarėliuose, o po itin „spiritualių“ naktų atsigaudinėja ant ežero kranto, saulės atokaitoje buku žvilgsniu medituodami į vieną tašką.
Puškaras tarsi magnetas traukia ir galinčius sau leisti kurį laiką atsipalaiduoti žydų jaunuolius. Atėjūnai čia jau yra įkūrę savo bendruomenės centrą ir Puškarą spėjo pakrikštyti mažuoju Izraeliu.
Žydų spauda rašo, esą tautiečiai čia jaučiasi kaip namie. Neva krautuvininkai su žydais jau pramoko sveikintis „Shalom“, restoranuose nesunku rasti Izraelio piliečiams įtinkančio maisto, o kai kurių viešbučių savininkai su malonumu rankose varto šekelius. Belieka tik, kad brahmanai kiek pasitemptų ir pradėtų mokytis hebrajų kalbos bei skaitytų Torą!
Susiklosčius tokiai kultūrinei situacijai, galėtų būti surengtos žydų ir indų prekybinių gabumų lenktynės. Įdomu, kurie pasirodytų apsukresni?
Tarp kitko, Puškare, kur laikas sukasi cikliškai, kaip ir dera hindų pasaulėjautai, didelis malonumas ir tarp prekystalių landžioti neskubant, derėtis lėtai, ramiai. Kai prašiau prekeivio dar nuleisti kainą ir paverkšlenau, kad vis dar nesijaučiu pakankamai laiminga, šis mestelėjo gudrų moralą: „Ne kaina mus daro laimingus. Tu esi laiminga vien jau todėl, kad patekai į Indiją“. Paskui jis rėžė pakilią kalbą apie karmą.
Ji pakurstė diskusiją įsitaisius ant medinių krautuvės laiptų. Galiausiai prekeivis kainą dar sumažino ir tik nusijuokė išsprūdus iš mano lūpų frazei, kurią nuvalkioję patys indai: „If you are happy, I am happy too!“
Važiuodama iš Puškaro, sukiojau silpną siūlelį ant riešo ir galvojau: laimingas miestas, laimingas tas prekeivis, laimė kiekvienam keliautojui, kuris turėjo galimybę ten užsukti. Ties tomis mintimis, kai autobusas artėjo prie Udaipūro, siūlas atsirišo. Dar vienas klausimas – ką gi tai galėtų reikšti?
Daugiau informacijos apie keliones į Indiją galite skaityti kelionių organizatoriaus “Voyage-Voyage” svetainėje: https://www.voyage-voyage.lt/.
