Koliziejaus požemiai iki šiol dvelkia liūdesiu ir mirties nuojauta. Užtat viršutiniai aukštai – smagi linksmybių vieta.
Panem et circenses! (Duonos ir žaidimų!) Kol veikė ši primityvi, bet gudri visuomenės poreikių tenkinimo formulė, tol Roma diktavo pasauliui.
Tiesa, Amžinojo miesto galios simbolis – Koliziejus stūkso iki šiol. Pažymėtas laiko randais, bet stulbinamai didingas praeities paminklas žadina vis naujų kartų vaizduotę.
Simboliai prarado prasmę
Pavyzdžiui, ką reiškia į viršų iškeltas nykštys? Tikrovė ar mitas? Nuo paskutinės gladiatorių kovos Romos amfiteatre praėjo ne tiek mažai laiko – 1575 metai.
Tačiau XXI amžiuje kažkodėl vis dar tikima, kad žemyn nuleistas nykštys reiškė gladiatoriaus mirtį, pakeltas į viršų – išsigelbėjimą.
Tuo patikėjo net amerikiečių režisierius Ridley Scottas, statydamas savo garsųjį filmą „Gladiatorius”. Tikslių žinių apie šį legenda tapusį gestą nėra, tačiau istorikai linkę manyti, kad gladiatoriaus mirtį reiškė ne žemyn nuleistas nykštys, o horizontaliai ištiestas delnas.
Imperatoriaus į viršų rodomas nykštys – tarsi pasiruošus smūgiui iškeltas kalavijas galėjo būti ne išsigelbėjimo ženklas, o atvirkščiai – nuosprendis.
Nėra tikslių žinių ir apie tai, kur buvo Romos imperatoriaus ložė.
„Galimas dalykas, kad imperatorius netgi neturėjo nuolatinės ložės, jos vieta būdavo keičiama pagal tai, kaip krisdavo saulės spinduliai”, – svarsto Leonardo Guarnieri.
Vienas garsiausių nūdienos archeologų „Lietuvos ryto” skaitytojams atvėrė Romos simbolio paslaptis.
Gidas – žvaigždžių numylėtinis
Šis naujos kartos archeologas švietėjas apie Koliziejų pasakoja įtaigiai ir įdomiai. Taip, lyg pats jame būtų buvęs Flavijų dinastijos laikais.
Daktarą L.Guarnieri dievina valstybių vadovai ir įžymybės. Po Koliziejų jis vedžiojo JAV prezidentus Bushus, jaunesnįjį ir vyresnįjį, Billą Clintoną, Baracko Obamos žmoną Michelle, Holivudo žvaigždes Bradą Pittą ir Julią Roberts.
L.Guarnieri „Lietuvos ryto” skaitytojams pasiūlė unikalią kelionę po Koliziejų: iš pradžių – žemyn, į amfiteatro požemius, paskui – į viršų, į 48 metrų atiko aukštį.
Vietoj privataus ežero – arena
Koliziejuje nuotaika ir pojūčiai keičiasi nuo to, kur vienu ar kitu momentu yra jo lankytojas. Stovint arenoje stebina architektūrinių sprendimų paprastumas ir didybė.
Požemiuose apninka mirties nuojauta ir nerimas. Viršutiniuose aukštuose kažkodėl norisi galvoti apie pramogas. Beje, Koliziejaus, kaip ir daugelio kitų istorinių statinių, atsiradimą lėmė politinės intrigos.
„Toje vietoje, kur dabar stūkso Koliziejus, tyvuliavo ežeras”, – pasakoja archeologas L.Guarnieri.
Ežeras buvo iškastas imperatoriaus Nerono nurodymu. Apie Neroną prikurta daugybė legendų, ir ne visos jos yra teisingos. Tai buvo ekscentriškas politikas, nenuspėjamas valdovas.
Bet Romą padegė anaiptol ne jis. Atvirkščiai, imperatorius skubiai grįžo iš pajūrio ir ėmėsi gesinimo darbų.
Kai trisdešimtmetis imperatorius buvo priverstas nusižudyti, naujosios Flavijų dinastijos atstovas nutarė raute išrauti iš istorijos bet kokias užuominas apie stebuklingą Nerono „Domus Aurea” grožį.
„Ežeras buvo užpiltas smėliu, čia 72 metais imtas statyti milžiniškas pramogų amfiteatras”, – pasakoja archeologas L.Guarnieri.
Romėnai buvo puikūs statybų meistrai, tai liudija ir statybų sparta: prabangi arena, kurioje telpa 80 tūkstančių žiūrovų, buvo pastatyta žaibiškai – per aštuonerius metus.
„Tai išties neįtikėtina, tačiau Romos architektai suprojektavo statinį, kurį gerai išmanė. Kas tai per statinys? Akvedukas.
Tai tiltas iš daugelio arkų, kuriuo tekėjo vanduo. Flavijų amfiteatras – elipsės forma suremtų galingų travertino arkų statinys”, – aiškina palydovas.
Žemyn, į kančios karalystę
Koliziejaus arena buvo skirta Romos patricijų ir plebėjų pramogoms.
Beje, kokia žodžio „arena” reikšmė? „Išvertus iš lotynų k. daiktavardis „harena” reiškia ne ką kita, o smėlį, – primena daktaras L.Guarnieri. – Koliziejaus arena buvo užpilta smėliu, ant jo vykdavo susirėmimai. Smėlis buvo barstomas patogumo sumetimais: į jį susigerdavo sužeistų gladiatorių ir laukinių žvėrių kraujas.”
„Dabar nusileisime žemyn, į Koliziejaus požemius”, – rodo kelią archeologas. Esame šešių metrų gylyje po amfiteatro arena.
Viešpatauja niūri prietema ir tyla. Pragariškas Romos automobilių eismas? Jo tarsi niekada ir nebuvo. Kažkur čiurlena tekantis vanduo. Kas tai? Nerono dirbtinį ežerą maitinusi upė?
„Taip, upė iš tiesų tekėjo visai netoli – ties Šv.Klemenso bazilika. O čia, Koliziejaus požemiuose, trykšta natūralus požeminis šaltinis, – rodo L.Guarnieri. – Iš pradžių amfiteatre požeminių aukštų nebuvo.”
Arena nuo 80 iki 87 metų būdavo užtvindoma vandeniu, joje vykdavo „naumachijos” – improvizuotos jūrų kautynės.
„Vėliau imperatorius Domicianas nutarė Koliziejų patobulinti ir liepė įrengti požemius, kurie tuneliu buvo sujungti su „Ludus Magnus” – gladiatorių kareivinėmis”, – pasakoja archeologas.
„Apsidairykite. Jūs esate mirties ir liūdesio erdvėje.” Po korėtais balto travertino skliautais kapinių tyla tvyro tik dabar. O prieš du tūkstančius metų gyvenimas čia virte virė.
Gyvenimas mirties akivaizdoje
Pasmerktieji žinodavo, kad įžengę į areną pro „Porta Triumphalis” bus išnešti pro lavonams skirtą „Port a Libitinaria”.
Tačiau išgirdę čia pat narvuose staugiančius laukinius žvėris susigūždavo net patys drąsiausi.
Sužeistųjų ir mirštančiųjų dejones nustelbdavo gladiatorių kautynių įaudrintos publikos klegesys. Nosį riesdavo žvėrių mėšlo smarvė, prakaito ir šviežio kraujo kvapas.
„Viskas vykdavo tvarkingai, be chaoso, – sako lydintis archeologas. – Aukštyn ir žemyn važinėdavo specialūs žvėrims skirti narvai. Matote šias įdubas akmenyje? Čia stovėjo liftų įranga. Gyvieji keliaudavo į areną, žuvusieji – iš arenos. Tiksliai pagal žaidynių scenarijų, kurį sukurdavo vadinamasis spektaklių vadovas – editorius.”
Kautynės – lyg lenktynės
Iš Koliziejaus požemių neįprastai stačiais laiptais kylame į viršutinius amfiteatro aukštus. 48 metrų aukštyje – Palatino kalva ir Imperijos forumų gatvė – kaip ant delno.
„Iš čia įrengtų tribūnų žaidynes stebėdavo paprasti Romos gyventojai. Kaip žinote, visų socialinių klasių atstovai Koliziejuje turėdavo jiems skirtas vietas. Imperatoriaus dvaras, patricijai, senatoriai įsitaisydavo prabangiuose apatiniuose aukštuose.
Vyrai ir moterys sėdėdavo atskirai, o prastuomenė – viršuje”, – aiškina L.Guarnieri. Visai kaip šiais laikais stadionuose ar arenose. Skirtumas – tik pats reginys centre.
Trykštantis gladiatorių kraujas, priešmirtinis laukinių žvėrių plėšomų žmonių gargaliavimas buvo kur kas geriau matomi ir girdimi apatiniuose Koliziejaus aukštuose.
Be to, netikėtai kilus gaisrui aristokratai išsigelbėdavo, nes laiku pabėgdavo. O viršutinių aukštų žiūrovams išsigelbėti iš gaisro būdavo kur kas sunkiau.
Tačiau grįžkime prie mitų. Ar gladiatorių kraujo ir mirties ištroškę romėnai patys buvo labai žiaurūs?
L.Guarnieri nelinkęs sureikšminti Romos imperijos papročių ir pramogų.
„Nepamirškime, kad Koliziejus buvo žaidimų ir nuteistųjų mirties vieta. Nuteistieji – dažniausiai karo belaisviai – mirdavo laukinių žvėrių naguose.
Žaidimai tais laikais būdavo ekstremalūs, tad ir „minerų” – gladiatorių kovų metu vykdavo žūtbūtinės kautynės. Manau, kad šiais laikais, tarkime, „Formulės 1” lenktynės primena kovas Flavijų amfiteatre.
Ir pilotai, ir žiūrovai žino, kad bet kuriuo metu gali įvykti kraupi nelaimė. Nepaisant to, lenktynės – labai populiarus sportas”, – teigia mokslininkas.
Krikščionių Koliziejuje nežudė?
L.Guarnieri nesutinka su plačiai paplitusia legenda, esą Koliziejaus arena buvo tapusi pirmųjų krikščionių egzekucijų vieta.
Viduramžiais Flavijų amfiteatras iš tiesų turėjo prakeiktosios vietos vardą.
„Popiežius Benediktas XIV pašventino Koliziejų, 1793 metais čia buvo pastatytas kryžius visoms krikščionybės aukoms atminti.
„Galbūt todėl amfiteatrui prigijo krikščionių kančios simbolio įvaizdis? Mano žiniomis, egzekucijos vyko ne Koliziejuje, o Kaligulos amfiteatre”, – aiškina archeologas.
Bilietas – iš dramblio kaulo
Duonos ir žaidimų formulė antikinėje Romoje reiškė, kad pramogos, kaip ir maistas, turėjo būti prieinamos visiems.
„Bilietai į Koliziejų būdavo nemokami. Kiekvienas Romos gyventojas, išskyrus vergus, turėjo galimybių pakliūti į viršutines Koliziejaus tribūnas”, – aiškina archeologas. Beje, Romos gyventojai į Koliziejų plūsdavo ne tik pasižiūrėti kruvinų gladiatorių kautynių.
Amfiteatras buvo laikomas savotišku zoologijos sodu, kuriame būdavo galima pasigėrėti egzotiškais iš Afrikos atgabentais žvėrimis.
Žaidynių organizatoriai pasirūpindavo, kad žinia apie rengiamus spektaklius pasiektų atokiausius imperijos kampelius.
Romoje dirbdavo speciali reklamos grupė, kuri vaikščiodavo iš vienos miesto aikštės į kitą ir platindavo nemokamus bilietus.
Bilietai būdavo gaminami iš dramblio kaulo plokštelės, kiekvienas žiūrovas rasdavo tikslią informaciją, kas ir kada vyks Koliziejuje, kur ieškoti savo vietos. Tiems, kurie nemokėdavo skaityti, informacija būdavo pateikiama grafiškai.
Su archeologu L.Guarnieri atsisveikinome prie „pietų stalo”. Jis eksponuojamas šiuo metu Koliziejuje veikiančioje parodoje „Roma caput mundi”. Ką valgydavo visai dienai į spektaklius atėję Romos gyventojai?
Jei lygintume su nūdienos racionu, valgydavo poniškai: austrės, moliuskai, vištiena. Vanduo, vynas. Ir, žinoma, ekstremalūs Koliziejaus žaidimai.
Koliziejų gelbės batų gamintojas
Kiek ilgai gyvuos Koliziejus? Žemės drebėjimai, Romos metro statybos, intensyvus eismas Imperijos forumų gatve smarkiai pakenkė unikaliam antikos paminklui.
Neseniai Koliziejų už savo pinigus pasišovė remontuoti Markės regiono verslininkas Diego Della Valle. „Tod’s” mados grupės savininkas siūlo nelaukti, kol valdžia ras, o greičiausiai ir neras pinigų architektūros šedevrams gelbėti.
Misteris „Tod’s” nutarė skirti 25 mln. eurų (86 mln. 250 tūkst. litų). Jau parengtas restauravimo projektas, darbai turėtų netrukus prasidėti. Profesionalių restauruotojų brigada turės kruopščiai nuvalyti aprūkusias arenos sienas.
Bus naudojama paprasta, bet efektyvi priemonė: vandens garų patrankos ir nailono šepečiai. Pasibaigus restauravimo darbams, amfiteatras nušvis baltu travertinu. Bus sutvirtintos perdangos. Iš arenos vidaus ketinama iškelti bilietų kasą. Greta iškils paslaugų centras su tualetais ir kavine.
„Koliziejus atgims, jame nebus nebent tik gladiatorių kautynių ir liūtų”, – juokauja netikri legionieriai, siūlantys turistams nusifotografuoti su kardu ir skydu.
Italijos vyriausybė architektūros paminklų restauravimo, konservavimo darbams per metus skiria 57 mln. eurų (196 mln. litų). Tačiau tai gana menki pinigai, turint galvoje, kad Italijoje sukaupta maždaug 50 proc. pasaulio meno ir architektūros vertybių.
Tai patvirtino ir sensacinga „Gladiatorių namų” griūtis Pompėjoje praėjusį rudenį. Vien Pompėjos architektūrinio komplekso konservavimo darbams reikia mažiausiai 100 milijonų eurų (345 mln. litų).
D.Della Valle nuomone, kultūros turtais turi rūpintis privatus kapitalas – tuoj pat ir nedelsdamas. Milijardieriaus logika paprasta: išgelbėti į Septynių pasaulio stebuklų sąrašą įtrauktą Koliziejų – garbė jam ir jo bendrovei.
„Ateitis negali egzistuoti be praeities”, – sako garsus italų kilmės JAV režisierius Martinas Scorsese.
