Užbaigti paveikslai tarytum atgyja ir tampa naujais Penango salos gyventojais. Todėl Ernestas savo kūrinius vadina animacija („animare“ iš lotynų kalbos išvertus – įkvėpti gyvybę). E. Zacharevičiaus paveikslai ant sienų jau tapo miesto dalimi. Ilgainiui jie virto ne tik vietinių susidomėjimo objektu. Šiandien Ernesto paveikslai pritraukia būrius turistų.
Dailės mokslus krimto Vilniuje ir Londone
Ernestas užaugo Avižienių kaime netoli Vilniaus. Į sostinę jis atsikraustė dėl savo aistros – dailės. Vilniuje E. Zacharevičius mokėsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje.
Po to vaikinas įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Vėliau Ernestas patraukė į Londoną. Midlsekso universitete jis įgijo dailės bakalauro diplomą. Mokslą Londone, kaip tvirtina pats Ernestas, jis pasirinko dėl studijų suteikiamų perspektyvų.
Vėliau vaikinas persikėlė į Malaiziją, kur pradėjo įgyvendinti naujus kūrybinius projektus. Iš pradžių E. Zacharevičius keliavo po miestą, ieškojo tinkamų sienų jo darbams. Viską suderinęs su Penango salos savivaldybės taryba, pastatų savininkais, Ernestas pradėjo tapyti, lipdyti ir kitokiomis priemonėmis įgyvendinti savo idėjas.
Vėliau, jo darbams išpopuliarėjus, lietuviui nebereikėjo pačiam ieškoti sienų. Atsirado žmonių, kurie patys pasiūlo savo pastato sienas paversti meno kūriniu.
Egzotiškoje šalyje surado namus
Šiuo metu E. Zacharevičius ruošiasi vos už kelių savaičių įvyksiančiai grupinei parodai. Jau liepą numatyta surengti asmeninę parodą.
Dėl interviu su Ernestu tarėmės kelias savaites. Mus skyrė ne tik tūkstančiai kilometrų, bet ir penkių valandų laiko skirtumas bei projektai, į kuriuos lietuvių menininkas paniręs visa galva. Galop, sutarus interviu datą ir laiką, gavau trumpąją žinutę, kad Ernestas įstrigo oro uoste ir pokalbį teks atidėti kitai dienai.
Malaizijoje lietuvis turi nuolatinį gyvenamąjį būstą, šunį. Tiesa, jo augintinei dažnai tenka apsistoti pas šeimininko draugus, nes, kaip jau supratote, Ernestas daug keliauja.
„Ji dėl to labai pyksta ir kerštauja vos man grįžus – graužia viską, ką pasiekia“, – kvatoja vaikinas.
Tokios detalės sudaro įspūdį, kad egzotiškoje šalyje Ernestas įsikūrė ilgam. Tačiau jis pats neturi konkretaus atsakymo į šį klausimą. Sako, Malaizijoje liks gal pusei metų, gal ilgiau. Nė pats nežino.
– Kodėl iškeliavote į Malaiziją?
– Čia aš atsidūriau visai atsitiktinai. Tai turėjo būti tik trumpalaikė kelione po Aziją, o nutiko visai kitaip nei tikėjausi.
– Jei gerai pamenu, jūsų trumpalaikė kelionė tęsiasi jau daugiau nei dvejus metus.
– Va va. Taip ir nutiko.
– Tai kodėl viskas pakrypo visai kita linkme?
– Radau vietą iš kurios neprisiverčiau išvažiuoti. Tam jau buvau morališkai pasiruošęs. Prieš išvykdamas iš Londono susitvarkiau buitinius reikalus taip, kad nebūčiau įsipareigojęs sugrįžti.
– Bet juk neišvykote į niekur? Kažkas juk turėjo jūsų laukti?
– Po Aziją aš jau buvau keliavęs anksčiau. Ilgą laiką knietėjo grįžti ir aplankyti tas vietas, kurių nemačiau pirmos kelionės metu.
– Grįžkime prie jūsų darbų. Kiek laiko esate aktyviai įsitraukęs kūrybinę veiklą?
– Kuriu dar nuo darželio laikų. O gal ir anksčiau pradėjau kurti. Tiksliai net neprisimenu. Tiesa, pašalinius darbus mečiau mažiau nei prieš metus.
– Iš kur semiatės įkvėpimo savo darbams?
– Iš savo kasdienės patirties: žmonių, su kuriais bendrauju, vietų, kurias aplankau. Nuolat domiuosi viskuo, kas nauja ir bandau užsiimti kažkuo, kas atitraukia nuo kasdienės rutinos ir padeda tobulėti.
– Kaip manote, ar galėtumėte įgyvendinti savo idėjas, jeigu būtumėte likęs Lietuvoje?
– Galėčiau, tik idėjos, tikriausiai, būtų kitokios. Kaip ir sakiau, viskas, ką sugalvoju, kyla iš mano asmeninės patirties. Kitokia patirtis atneštų visai kitokius rezultatus. Galėčiau tik spėlioti, kokie jie būtų.
– Kiek apytiksliai užtrunkate prie vieno konkretaus darbo?
– Maždaug savaitę. Nors, aišku, visada būna ir labai spontaniškų darbų, ir tokių, kurių kūrimas trunka keletą metų.
– Galbūt turite kurį nors mylimiausią savo darbą?
– Neturiu. (Šypsosi.)
– Tačiau ilgai mąstėte.
– Bandžiau sugalvoti, bet negalėčiau išskirti vieno.
– Per dvejus metus jūsų darbai jau tapo miesto dalimi?
– Visi darbai, kuriuos kuriu, vienu ar kitu būdu yra dalimi miesto ar bendruomenės, kurioje aš gyvenu. Tiesiog dabar jie tampa dar ir turistiniu objektu. Dauguma iš to bando pasipelnyti. Štai taip ir atsiranda visokie Art&Heritage turai (pažintinės ekskursijos turistams, – redakcijos pastaba). Aš pats stengiuosi į tai per daug nesikišti ir koncentruotis ties naujais darbais.
– Jūs per sąlyginai trumpą laiką tapote žinomas Malaizijoje, o jūsų darbai tapo turistų lankomais objektais. Tačiau Lietuvoje apie jus niekas nieko nežino. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Sunku pasakyti. Tiesą sakant, man susidaro įspūdis, kad Lietuvoje žmonės retai domisi, kas vyksta už jos ribų. Manęs, tai nenuvilia. Nesu sociologas, bet esu tikras, kad tokiam lietuvių požiūriui yra savų priežasčių.
– Nėra abejonės, kad jūs pats ne tik domitės, kas vyksta svetimame kieme, bet ir pats išvykstate po jį pasidairyti. Juk mūsų pokalbį teko atidėti, nes įstrigote oro uoste, vykdamas iš Kvala Lumpūro. Ką ten veikėte? Sėmėtės idėjų ar dirbote?
– Kvala Lumpūre aš dariau instaliaciją kasmetiniam meno ir muzikos festivaliui „Urbanscapes“. Beje, teko ten ne vieną lietuvį sutikti. (Juokiasi.)
– Kokie tolesni jūsų planai?
– Dabar koncentruojuosi ties artėjančia paroda ir keletu projektų. Taip pat laukiu tėvų viešnagės, o apie tolimesnes perspektyvas dar sunku pasakyti. Šiuo metu mano gyvenime yra labai nenuspėjamas laikotarpis.
