Kelionėse V. Radzevičius ir M. Starkus jaučiasi lyg sutuoktiniai

Futbolas, kelionės ir ta pati profesija. Tai trys banginiai, ant kurių laikosi žinomų žurnalistų ir keliautojų Vytaro Radzevičiaus (44 m.) ir Martyno Starkaus (39 m.) draugystė. Jie įsitikinę, kad jeigu per du dešimtmečius jų tandemas neiširo, pavojų bičiulystei nebeturėtų kilti.

V. Radzevičius (kairėje) ir M. Starkus į daugelį išbandymų žvelgia su humoru.<br>Asmeninio archyvo nuotrauka
V. Radzevičius (kairėje) ir M. Starkus į daugelį išbandymų žvelgia su humoru.<br>Asmeninio archyvo nuotrauka
Daugiau nuotraukų (1)

Ligita Valonytė („Gyvenimo būdas”)

Dec 9, 2012, 11:35 PM, atnaujinta Mar 14, 2018, 6:25 PM

Vilniečiai V. Radzevičius ir M. Starkus žino ilgametės draugystės receptą. Jo sudedamosios dalys paprastos: kiekvieną draugystę nugludina ir užgrūdina pakantumas vienas kitam ir netgi sugebėjimas patylėti.

– Kur užsimezgė jūsų pažintis?

Martynas: Jaučiamės beveik senstelėjusių sutuoktinių pora – tik gerai, kad kartu negyvename. Ir neturime jokių šeiminių įsipareigojimų.

Susipažinome maždaug prieš dvidešimt metų dirbdami radijo stotyje M-1. Aš, aišku, buvau kietas muzikos laidų diskžokėjas, o jis – žinių redaktorius.

Tik netradicinis: mėgo pankroko grupę „Sex Pistols”, rankinį ir išsiskutinėdavo plaukus. Ką tik buvo grįžęs iš tarnybos kariuomenėje, tad buvo galima draugauti.

– Kada supratote, kad galite kartu keliauti?

Martynas: Tiesiog keliavome. Vieną, antrą, trečią kartą. Su bet kuo nepakeliausi. Gali, žinoma, bandyti, tik turi tapti ramus kaip Kauno zoologijos sodo baltoji meška, kuri seniai nebereaguoja į lankytojų šūksnius.

Vytaras: Manau, kai trise – dar ir su kolega Linu Kunigėliu – valtimi plaukėme Žeimena.

Po to buvo kelionė į Norvegiją žvejoti mano afrikiniu „Mercedes”. Jį vadinu taip todėl, kad išvažiavę į Afriką palikome jį Malyje.

Dar geriau pajutome vienybę, kai tuo pačiu „Mercedes” 2006-aisiais važiavome į pasaulio futbolo čempionatą Vokietijoje – trys kartos vienoje erdvėje: aš ir Martynas, mano dukra ir Martyno tėtis Jonas. Pokalbiai buvo verti atskiros knygelės.

– Į kokią šalį dviese vykote pirmąkart?

Martynas: Turbūt į Afriką. Bet gal iki tol jau kur nors trankėmės? Gal su futbolo komanda važinėjome? Chronologija trūkinėja. O Afrika buvo tiesiog polėkis, svajonės išsipildymas.

Iš Užupio į Malio sostinę Bamaką išvažiavome beveik taip, kaip kas savaitgalį mano kaimynas važiuoja į kaimą – be jokio streso. Tik daiktų vežėmės daugiau, maždaug tiek, kiek tas kaimynas iš kaimo parsiveža.

Vytaras: Jei nepainioju, pirmoji mūsų kelionė buvo į Norvegiją. Aš vairavau, o man Martynas papasakojo visą JAV sunkiojo roko grupės „Guns N’Roses” istoriją. Ir iliustravo tai dainomis iš kasetinio magnetofono.

Atsidūrę už poliarinio rato gyvenome pagal idealią dienotvarkę: pusryčiai, žvejyba, užkandžiai fjorde, žvejyba, grįžimas, žuvų dorojimas, vakarienė ir labanakt. Savaitę truko vyriškas rojus.

– Kokios savybės atsiskleidė keliaujant drauge?

Vytaras: Jau iki kelionių buvome vienas kitą matę įvairiausiose situacijose, tad nelabai ką nauja ir atrasi. Gal išmokome patylėti kartu, kai reikia.

Martynas: Niekuo per daug nenustebino. Tai ir svarbiausia. Tiek bendravus nustebčiau, jei tik keliaujant atsiskleistų, kad Vytaras groja akordeonu, yra kvalifikuotas choreografas ar laisvai kalba visais mandarinų kalbos dialektais.

– Kokia šalis paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?

Martynas: Nė vienas keliautojas vienareikšmiškai į šį klausimą neatsakys.

Kadangi kelionėse žmogiškasis veiksnys mums įdomesnis už paminklinį (tenka rinktis, kitaip ilgai užrūgtume vienoje vietoje), paminėčiau Iraną, Indiją, Argentiną.

Vytaras: Neišskirsiu nė vienos. Man smagiausia grįžti į Lietuvą. Tai toks krūtinę kutenantis jausmas, tarsi naujas regėjimas. Esu nematęs Lietuvos ir dvejus metus, ir pusmetį, ir mėnesį, bet ilgėjausi visada.

– Esate futbolo mėgėjai, žaidžiate „Prelegentų” klube. Kaip kolega atsiskleidžia futbolo aikštėje?

Martynas: Mūsų duomenys jau tokie, kad tinkami esame tik veteranų komandoms. Ir tai daugiau dėl papuošimo. Nors ten tai Vytaras dar greitas, žinoma.

Vytaras: Kolega yra kietas gynėjas, mokantis „profilaktiškai” ir kietai, bet nešiurkščiai prasižengti.

Jis gali iškišti gerą perdavimą. Turi vieną gerą apgaulingą judesį. Aišku, metai keičia žmogų, bet meistriškumo, kaip sakoma, nepravažinėsi.

– Kuris kurį užkrėtėte futbolo ir kelionių virusu?

Martynas: Matyt, šių nesantuokinių santykių esmė yra tai, kad vienas kitam niekada nedėstėme savo tiesų kaip vienintelių, nenurodinėjome, kaip kur elgtis, turime panašų humoro jausmą ir į viską visuomet žiūrime paprastai. Gal net per daug. Bet tai veikia.

Mes iš tų, kurie sieną perlipa ar apeina, bet negriauna norėdami praeiti. Ir neieškojome vienas kito per skelbimus.

Neabejoju, kad dažnas taip pat rastų savo aplinkoje bent vieną žmogų, su kuriuo galėtų keliauti ilgai ir toli.

Vytaras: Futbolas buvo nuo pirmųjų pokalbių. Esame vilniečiai, ir mūsų kartos žmonės pritars, kad futbolas ir Vilniaus „Žalgiris” sostinėje visada buvo sportas Nr.1.

Kelionės atsirado vėliau. Iš pradžių gal ir nerimtai, bet dabar tapome jų įkaitais savo noru.

Dažnai pagalvoju, kad nuo vaikystės svajojau keliauti po pasaulį, ir tai, kas atrodė neįmanoma, išsipildė. Tai – likimo dovana.

Tas pat, jei man mokykloje kas būtų pasakęs, kad būsiu australų sunkiojo roko grupės „AC/DC” koncerte. Būčiau pirštu prie smilkinio pasukiojęs. O juk buvau – su Marčiumi.

– Vytarai, devynis mėnesius vedėte radijo laidą „Ryto garsai”, o Martynas šį televizijos sezoną tapo vienu „Naujos dienos” vedėjų. Ar nesunku anksti keltis?

Martynas: Paradoksas. Abu mieliau miegotume ryte, o ilgiau naktinėtume, bet dažnai tai lieka teorija.

Tie, kurie eina vėlai gulti, vadinami pelėdomis. Tie, kurie anksti keliasi, vadinami vyturiais. O tie, kurie eina vėlai gultis ir anksti keliasi, vadinami „Angry Birds” (išvertus iš anglų k. – pikti paukščiai).

Vytaras: Kelionėse, beje, norėdami daugiau nuvažiuoti taip pat aukojame miego valandas. Tenka pritarti lietuvių išminčiai: „Nesigailėk anksti kėlęs ir jaunas vedęs.”

Martynas: Kelionėse miegame po penkias, kartais keturias valandas.

Vytaras: Tarnaudamas sovietų armijoje esu bokštelyje miegojęs stovėdamas. Automatas „Kalašnikov” prikabintas ant kablio pastogėje, diržas priveržtas per petį ir miegi įsiręžęs. Iš tolo atrodo, kad akylas sargybinis.

– Ar bendraujate šeimomis? Gal jūsų žmonos irgi draugės?

Martynas: Žmonos susitinka. Kaip ir vaikai. Tačiau jos ir jie turi savus draugus. Gal ir gerai. Kitaip jau būtų panašu į kažkokią Starkradzevičių amišų bendruomenę.

Vytaras: Bendraujame. Gal ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Kai pavyksta susitikti šeimomis, visada smagu. Tada tokie geri būname, šeimyniški. Kaip kokie troliai mumiai.

– Vytarai, garsėjate kulinariniais sugebėjimais. Kuo pavaišintumėte į svečius užsukusį Martyną?

Vytaras: Tai kad ponas neišrankus. Pirmiausia pasiūlyčiau alaus, o po to jau ką duočiau, tai, manau, nieko ir neatsisakytų.

Martynas: Man patinka viskas, ką jis gamina. Tuomet nereikia gaminti pačiam.

– Ar esate keliavę su šeimomis?

Martynas: Ne. Bet viskas dar prieš akis. Mūsų šeimos dar jaunos. Tik niekaip nesuprantu, kaip Vytaro vyresnioji galėjo taip greitai užaugti, baigti mokyklą ir išlėkti į užsienį.

– Kokį sunkiausią išbandymą kelionėje prisiminsite ilgam?

Vytaras: Šių metų kovo 19 dieną važiavimą vienu Bolivijos keliuku Anduose laikau savo antruoju gimtadieniu. Manau, Marčius taip pat.

Važiavome prarajos kraštu, per kelią skersai tekėjo upeliai, dar reikėjo prasilenkti su sunkvežimiais, o sutemus automobilyje dingo šviesos.

Dardėjome apgraibomis pasišviesdami kuo tik įmanoma. Šis nuotykis aprašytas Martyno knygos „Kartą Pietų Amerikoje” skyriuje „Riba”.

– Dėl ko galėtų iširti jūsų draugystė?

Vytaras: Negalvojau apie tai ir nenoriu galvoti.

Martynas: Dėl daug ko. Pirmiausia jei jį pakviestų žaisti į Lietuvos futbolo rinktinę, o manęs – ne. Arba Vytarui ant plikės imtų augti plaukai, o man ne. Trapi ta mūsų draugystė.

– Ar vienas kitam patikite asmenines paslaptis?

Martynas: Žinoma, kad ne.

– Kokios šalies moterys jums pasirodė gražiausios?

Vytaras: Visiškai rimtai pasakysiu: gražiausios moterys Lietuvoje. Taip pat labai patiko kolumbietės. Jos mus vadino: „Mi amor, mi corazen” (mano meile, mano širdie). Aišku, tai labiau Marčiui skirta. Jis šalia manęs visada gerai atrodo. Daugiau niekur į mus dėmesio niekas nekreipė.

Bet vienos moters įvaizdis dar ir dabar prieš akis. Keliaudami po Afriką sutikome argentinietę. Išsišnekėjome. Ji metus Sevilijoje dažė namus, nusipirko motociklą ir važiavo per Afriką. Blykstelėjo dykumoje į mus tamsiomis akimis, sėdo ant motociklo ir nurūko. Laisvas žmogus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.