Nerimas, panika dėl esą laukiamos pasaulio pabaigos Gvatemalą pasiekia tik iš Vakarų.
Kol visi kraustosi iš proto dėl pasaulio pabaigos, kuri esą yra numatyta majų kalendoriuje, patys majai gūžčioja pečiais.
Žinoma, jauni Gvatemalos gyventojai nevengia pajuokauti šia tema. Štai mūsų šeimos draugas, būsimasis architektas, iki kitų metų balandžio turi parašyti diplominį darbą.
Dabar jis žada prie darbo sėsti tik po gruodžio 21-osios – jeigu jau ateis pasaulio pabaiga, jis nebus veltui gaišęs laiko.
Daugelis dar prisimena neišsipildžiusius pranašavimus apie pasaulio pabaigą 2000-aisiais ir iš to šaiposi.
Niekas iš mano pažįstamų Gvatemalos gyventojų nėra girdėjęs majų kalbų apie pasaulio pabaigą.
Kita vertus, majai neskuba dalytis savo žiniomis ir papročiais net su ispanų kilmės Gvatemalos gyventojais, nors daugelis jų norėtų daugiau sužinoti apie senąją majų kultūrą.
Tokia proga pasitaikė majų meno grupei „Sotz’il” parengus vaidinimą apie majų kalendoriaus ciklą. Jis sutraukė daug ispanų kilmės gvatemaliečių.
Rugsėjį prasidėję renginiai apkeliavo beveik visą šalį, o man pasisekė patekti į paskutinį spektaklį, parodytą San Andreso mieste.
Čia susirinko daug gyventojų iš aplinkinių miestų, žiūrovų gretose buvo nemažai baltaodžių turistų.
Vaidinimas vyko ne scenoje, o centrinėje miesto aikštėje, jau nusileidus saulei. Aikštės viduryje buvo pažymėtas ratas, kurio pakraščiai buvo iškloti žolynais, gėlėmis, vaisiais ir daugybe žvakių.
Aplink vadinamąją sceną keliomis eilėmis buvo susodinti žiūrovai. Daug kam teko ir stovėti, bet kadangi spektaklis buvo nemokamas, žmonės nepriekaištavo.
Žiūrovai nekantriai laukė pasirodymo, bet pradžia buvo vis atidedama. Iš pradžių – 15 minučių, paskui 10, dar vėliau – trims minutėms.
Bet visi nutilo, kai išėjęs majų kunigas vaidinimo vietą pašlakstė šventintu vandeniu, taip pat ir kiekvieną aktorių, einantį į sceną.
Žiūrovai ėmė murmėti, esą ir taip šalta, o kunigas aktorius šlaksto vandeniu, bet išgirdę ritmiškus būgnų garsus ne tik aktoriai, bet ir žiūrovai viską pamiršo – juos apėmė transo būsena.
Scenoje susijungė šokiai ir muzika, iliustruojantys šviesos ir tamsos kovą – slenkstį, per kurį žmonija, remiantis majų kalendoriumi, būtent dabar ir žengia.
Spalvos, garsai, ugnis, kostiumai – viskas susiliejo į vieną sapną, iš kurio tik retsykiais pabusdavau purtoma šalčio. San Andreso miestelis yra apie 2200 m virš jūros lygio, tad dienos čia – karštos, o saulei nusileidus greitai atvėsta.
Net nežinau, kaip tinkamai pavadinti šešis spektaklio dalyvius – aktoriais, muzikantais, šokėjais ar gimnastais. Jie visu kūnu ir siela buvo įsijautę į atliekamą vaidmenį.
Jų kostiumai – nuo batų iki galvos puošmenų, netgi kai kurie muzikos instrumentai atkurti būtent tokie, kokius majai turėjo dar iki ispanų invazijos.
Skambėjo kauliniai ir moliniai švilpukai, didelis būgnas, purvo būgnai, tradiciniai marimbos barškučiai, įvairios kriauklės, vėžlių kiautai.
Jais buvo išgaunami įvairiausi garsai ir darnios kompozicijos: paukščių čiulbėjimas ar drugelių plasnojimas.
Žiūrovai buvo tiesiog pakerėti ir visiškai įsijautę į spektaklį, nors daugiau nei pusė vietos gyventojų, ispanų palikuonių, net nesupranta kakčikelių – tai viena majų gentis – kalbos.
Pasigirdus majų kalendoriaus pabaigos interpretacijoms „Sotz’il” trupė prieš porą metų ėmė nagrinėti majų raštus ir studijuoti bendruomenės senolių pasakojimus.
Majai tikėjo, kad pasaulis egzistuoja ciklais, o iki jų civilizacijos buvę keturi ciklai, kitaip tariant – Saulė patekėjo keturis kartus.
Dabartinė majų era – penktosios Saulės era.
Jos ciklas prasidėjo 3114 metais pr. Kr. ir turėjo trukti 5125 metus. Pagal tai saulė turėtų nusileisti 2012-ųjų gruodžio 21-ąją.
Bet kadangi majų laikas – ne linijinis, o cikliškas, kai kalbama apie eros pabaigą, taip pat kalbama ir apie kitos eros pradžią.
Savo vaidinimu „Sotz’il” trupė parodė, kad 2012-ųjų gruodžio 21-oji – pusiausvyros tarpsnis, kuriame žmonės išmoksta susilieti su gamta.
Gruodžio 22-ąją daugelyje Gvatemalos miestų vyksta naujosios eros sutikimo ceremonija. Jokių fiestų – tik dvasinės ir religinės apeigos.
Senovės majų išmintis suteikia mums vilties, kad kiekviena era – tai ko nors naujo pradžia.
Iškiliausia civilizacija
Pirmosios majų gyvenvietės atsirado maždaug 1800 m. pr. Kr. Ramiojo vandenyno pakrantėje. Ši civilizacija gyvavo iki ispanų užkariavimo.
Senovinis regionas, kuriame gyveno majai, ir kur klestėjo majų civilizacija, apėmė dalį dabartinės Meksikos, Belizą, Gvatemalą, Vakarų Hondūrą.
Majų civilizacija laikoma turbūt iškiliausia iš visų Amerikos civilizacijų, kurios gyvavo iki K.Kolumbui atrandant Ameriką.
Majai vertėsi žemdirbyste, statė didelius akmeninius pastatus ir šventyklas, piramides, turėjo hieroglifų raštą ir kalendorių, puikiai išmanė matematiką ir astronomiją. Vienas didžiausių matematikos laimėjimų buvo nulio sąvoka.
Apie 900 m. majų civilizacija ėmė nykti, dėl nežinomų priežasčių dauguma miestų buvo apleisti. Nuosmukį galėjo sukelti gyventojų perteklius, ginkluoti konfliktai, valstiečių sukilimai arba prekybos kelių žlugimas. Neatmetama ir ekologinė hipotezė: stichinė nelaimė, epideminės ligos arba klimato pasikeitimas.
Nors ispanų užkariavimas oficialiai baigėsi 1546 m., iki pat XVII a. pabaigos džiunglių gilumoje egzistavo nepriklausomos majų valstybės, išlaikiusios senąją kultūrą.
Majų užkariavimas labai skyrėsi nuo Actekų imperijos užkariavimo, nes majai buvo susiskaldę, todėl paskirus miestus reikėjo įveikti vieną po kito.
Moterys išsiskiria tautiniais apdarais
Šiuo metu gyvena apie 7 milijonus majų. Daugelis jų sugebėjo išsaugoti savo kultūrinį paveldą.
Gvatemaloje majai, vienais duomenimis, sudaro maždaug 40 proc. gyventojų, kitais – daugiau nei 60 proc. Likę – ispanai, kitų Europos kraštų atstovai, bet tarp jų nemažai ir tokių, kurių kraujas jau susimaišė su majų. Tad daugelis gvatemaliečių įsitikinę, kad majai šalyje sudaro daugumą.
Čia gyvena 21 majų gentis, kurios skiriasi ne tik apranga, tradicijomis, bet ir kalba. Beje, nemažai majų nekalba ispaniškai, nors tai – oficiali Gvatemalos kalba.
Dauguma majų moterų iki šiol rengiasi tradiciniais tautiniais apdarais (nuotr.).
Rečiau majų rūbus dėvi jaunimas, gyvenantis miestuose, tačiau mažesniuose miestuose ir kaimuose dauguma dar išsaugojo savo tradicijas.
Dabar majai daugiausia augina kukurūzus, pupas ir moliūgus. Gyvena bendruomenėmis, kaimuose, fermose.
