Maždaug 1 tūkstantį kilometrų nuo Afrikos krantų nutolusi, Indijos vandenyno platybėse esanti nedidelė sala šiauliečiams tapo laikinaisiais namais, grąžinusiais ramybę, sutvirtinusiais šeimą, privertusiais persvarstyti savo vertybes.
„Gyvenimą turime tik vieną, ir jis – labai trumpas. Tai supratau pamatęs ant savo galvos pirmuosius žilus plaukus. Nusprendžiau mėtyti pėdas ir sprukti nuo senatvės. Taip atsiradau 10 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Tai viena priežastis.
Kita – nespėjau nusipirkti žieminio palto. Senasis jau susidėvėjo, draugai badė pirštais. Todėl išvykti peržiemoti kitur buvo geras sprendimas”, – juokavo L. Sipavičius.
Tačiau iš tiesų į tolimą salą lietuvių šeimą išgujo ne žili plaukai ar senas paltas.
Kiekvienais metais prieš Naujuosius metus Laimonas apgalvoja savo darbus, pasvarsto, ar tinkamu keliu eina, kur jau nuėjo ir ką darys ateinančiais metais.
Todėl vieno Klaipėdos viešbučio 12-ajame aukšte užsisakė kambarį ir ten tris paras dėliojo planus.
„Viskas klostosi neblogai, tačiau kažkas ne taip, kažko trūksta. Per daug laiko skiriu karjerai ir per mažai gyvenimui. Ar prisimenu, ką veikiau praėjusių metų spalį? O lapkritį?
Neprisiminiau. Tai buvo rutina, kuri pasiglemžia didžiąją mūsų laiko dalį. Visas tas laikas, kurio neprisimenu, – tai lyg iššvaistyta gyvenimo dalis”, – svarstė L. Sipavičius.
Jis tiki – gyvenimą galima pailginti dviem būdais. Pirmasis – sveikai gyventi, sveikai maitintis ir taip laimėti papildomų metų.
Kitas būdas – gerinti gyvenimo kokybę, dauginti tas akimirkas, kurias prisimename.
„Tegul gyvenimas būna įsimintinas. Taip mano darbo kalendoriuje atsirado įrašas išvažiuoti į egzotišką šalį ir ten pagyventi 3 mėnesius”, – prisiminė architektas.
Mauricijų jis išrinko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia ši sala – viena švariausių pasaulio vietų. Ten nesiaučia epidemijos, nėra nuodingųjų gyvių, ištisus metus šilta, o gamta – nuostabi.
Su vyro mintimi sutiko ir Laura.
„Kaip galiu nesutikti važiuoti į rojų Žemėje su savo mylimiausiais žmonėmis. Ne kartą Laimučio tėvams sakiau – su juo nors ir į pasaulio kraštą.
Net jei svetimoje šalyje liktume be pinigų, pasų, nė kiek neišgyvenčiau – su juo nepražūsi”, – vyrą gyrė Laura.
Tad šeima pernai žiemą susikrovė lagaminus ir leidosi į didžiausią savo gyvenimo nuotykį.
Atskridę įsikūrė mažame viešbutyje ir kibo į namelio paieškas.
„Puikiai atsimenu pirmąją naktį. Plačiai pravėriau balkono duris. Nusprendžiau miegoti pusiau po atviru dangumi. Į vidų tuoj plūstelėjo įvairiausių garsų virtinė.
Svirplių orkestras, šunų amsėjimas, keisti neatpažįstamų gyvūnų garsai, tada minutę nulijo lietus.
Garso bangai atlėgus į vidų pradėjo brautis pusės plaštakos dydžio driežai, įskrido keli naktiniai drugeliai, įvairių mažesnių musių ir muselių.
Bandėme miegoti, bet iš galvos neišlindo driežų, ropojančių sienomis vaizdas. Gal jie jau netoli mano nugaros? Kiek, be mūsų, dar čia yra gyvų padarų?” – pirmąją naktį rojumi vadinamoje saloje prisiminė Laimonas.
Vėliau šeima persikraustė į mažą namelį ant Indijos vandenyno kranto. Stovint verandoje pro palmes buvo matyti jūra, padvelkus lengvam vėjeliui sklido gėlių, cukranendrių aromatai.
„Dieną galima išgirsti tik jūros ošimą ir paukščių čiulbesį, vakare – tą pačią jūrą ir žiogų svirpimą.
Verandoje – senas stalas, prie kurio stebėdami vandenyną pusryčiaudavome. Paplūdimys toks kaip atvirukuose – baltas smėlis, žydra jūra ir palmės”, – prisiminė L.Sipavičius.
Po palmėmis įsikūrė darbo kabinetą, kad galėtų prižiūrėti verslą Lietuvoje. Kasdien atsakydavo į elektroninius laiškus, bet stengėsi tam skirti ne daugiau kaip valandą per dieną.
Projektavimo įmonės „House Projects” vadovas ir architektas sakė, kad tikras poilsis prasidėjo tik praėjus trims savaitėms nuo atvykimo. Tuomet Laimonas nurimo, pamiršo rūpesčius, prisitaikė prie naujo ritmo.
„Tik atsitraukęs nuo kasdienės veiklos gali pažvelgti į save iš šalies ir paklausti – dėl ko gyveni? Ar artėji prie savo svajonės, ar tolsti nuo jos?
Reikia leisti protui ir sielai nurimti. Tada viskas savaime susidėlioja. Į galvą pradeda plūsti naujos idėjos”, – patirtimi dalijosi L.Sipavičius.
Sipavičių rytas visus tuos tris mėnesius prasidėdavo vienodai. Keldavosi labai anksti, Laimonas bėgdavo į paplūdimį pabėgioti.
Bėgdamas skaičiuodavo mažyčius krabus, gėrėdavosi paplūdimiu, o sukaitęs išsimaudydavo vandenyne. Grįžusio žmona jau laukdavo su pusryčiais, kuriuos jie valgydavo paplūdimyje arba lauko terasoje.
Po pusryčių – maudynės, žaidimai, vaiko miegas, ekskursijos po salą. Vakare – vietos gyventojų sugautos žuvies kepimas, vietinis romas, sode nuraškyti vaisiai. Prieš miegą – pasivaikščiojimas paplūdimiu.
Laimonas tvirtina: vakariniai pasivaikščiojimai – patys gražiausi. Saulė raudonai nudažo debesis, aplink – nė gyvos dvasios.
„Būdavome tik trise. Aretas ieškodavo naujų potyrių, o mes su Laura vaikščiodavome susikabinę rankomis ir mintimis.
Kartais kalbėdavomės apie ateitį, kartais juokdavomės arba nieko nesakydavome, tiesiog džiaugdavomės, kad esame kartu, kad kvėpuojame.
Jautėme vidinį ryšį bei vienas kito palaikymą”, – pasakojo Laimonas.
Viską šeima darė ramiai, pasimėgaudama kiekviena akimirka. Rojus?
„Mums, turistams, Mauricijus gal ir rojus, bet vietos gyventojams nėra lengva. Ypač tamsiaodžiams. Baltaodžiams – lengviau, dažnas jų turi išsilavinimą, geriau mokamą darbą.
Vaisių, daržovių, ryžių kainos čia panašios kaip ir Lietuvoje, bet atvežtiniai produktai dvigubai ar netgi trigubai brangesni.
Parduotuvėse maisto kainos kasdien vis kyla po kelis centus. Atlyginimai saloje kur kas mažesni nei Lietuvoje, tad mūsų šalyje tikrai lengviau gyventi”, – palygino L.Sipavičienė.
Jai antrino ir Laimonas: „Prieš 20 metų Mauricijus buvo panašesnis į rojų. Visi buvo lygūs. Tada baltieji turistai iš Vakarų atrado šią salą ir atsivežė visagalių pinigų.
Miestuose, kuriuose suklestėjo turizmas, pradėjo sparčiai daugėti nusikaltimų. Atsirado pavydas, didėjo nelygybė tarp baltųjų ir kitų rasių žmonių.
Salos pietuose, kur turistų beveik nebūna, mauriciečiai gyvena kaip seniau – nerakina durų, nebijo išleisti vaikų naktį.”
Vienas Laimono kelionės tikslų buvo išsiaiškinti, ar dar įmanoma pajusti tą vaikišką emociją – džiaugsmą, kuris kyla be jokios priežasties.
„Ten pajutau džiaugsmą be priežasties. Nieko neatsitiko, bet pasidarė gera ir ramu viduje.
Pažadėjau sau – kai vėl krisiu į gyvenimo rutiną, kai nebejausiu aistros gyvenimui ir nebesugebėsiu džiaugtis be priežasties, išvažiuosiu prabusti ir prisiminti savo gyvenimo tikslų”, – nusprendė Laimonas.
Mauricijuje jis teigia supratęs, kur buvo dingusi gyvenimo aistra. Savo įmonę turintis architektas suvokė, kad tikslai, kurie jį stūmė į priekį, jau pasiekti, todėl atsirado spraga – motyvacijos stoka.
„Pagaliau turiu pinigų tiek, kad galiu nusipirkti beveik visus norimus žaislus, turiu verslą, kuris sėkmingai klostosi be manęs, turiu šeimą ir laiko, kurį galiu skirti ir jai, ir tobulintis.
Tad nusistačiau naujus tikslus tokius didelius, kad senieji tik kelia šypseną.
Noriu savo įmonę padaryti tarptautinę – šiuo metu steigiami filialai Latvijoje ir Baltarusijoje. Su partneriu kuriame informacinių technologijų bendrovę.
Gal kas pasakytų, kad tai – tik fantazijos, tačiau man šiuo metu nieko nebėra neįmanoma. Jaučiuosi vėl stiprus, energingas.
Žinau, kad ir šį sykį man pavyks. Žinau tai todėl, kad naujų tikslų sieksiu su didžiule aistra.
Jei gyvename tik kartą, tai pasistengsiu nugyventi taip, kad gulėdamas mirties patale pasakyčiau – čia tai buvo nuotykis”, – filosofavo architektas.
Iš salos Sipavičiai grįžo laukdami šeimos pagausėjimo – Mauricijuje užsimezgė antrojo sūnaus Marko gyvybė. Jam paaugus Sipavičiai vėl susikraus lagaminus ir trims mėnesiams iškeliaus į kokį nors tolimą kraštą.
„Noriu semti iš gyvenimo pilnomis saujomis viską, ką jis duoda”, – sakė architektas.
10 000
Tiek kilometrų nuo Lietuvos nutolusioje Mauricijaus saloje šiauliečių Sipavičių šeima gyveno tris mėnesius.
Iš Lauros dienoraščio
Aš kasdien bendrauju su labai malonia kambarine, vardu Somati.
Ji – indė, vyras – mauricietis, jie turi keturis vaikus. Jie nėra vargingi žmonės, ji dirba, vyras turi verslą – prekiauja šviežiomis žuvimis. Bet vasarą (Mauricijuje tai – lapkritis, gruodis, sausis) vandens dieną neturi, tik naktį, nes vandens pompos negali įpirkti, skalbyklės bei dar daugelio mums įprastų dalykų taip pat neturi.
Didžiąją maisto dalį Somati užsiaugina. Pasak jos, mauriciečiai nevalgo kiaulienos, jautienos, tik vištieną, avieną, žuvį. Kasdienis jų maistas – duona, ryžiai, lęšiai ir daržovės. Somati maistą ruošia tik vakare ir kasdien šviežią, šildyto beveik nevalgo.
Kai su ja išsikalbame, kartais prasitaria, kad gyvenimas yra sunkus, bet niekada nesiskundžia. Visada prideda, kad yra laiminga. Ji labai didžiuojasi savo vaikais. Ne vien sūnumis, bet ir dukterimis. Mat jei čia gimsta berniukas, visi džiaugiasi, švenčia 6 dienas.
Tėvai rengia šventę, sueina visa giminė, visi atneša kūdikiui dovanėlių, mama priruošia daug vaišių. O jei gimsta mergaitė, žmonės nesidžiaugia, ne visada rengiama ir šventė. Bet Somati labai džiaugiasi ir savo mergaitėmis, ypač viena savo dukra, kuri studijuoja policijos akademijoje.
Negaliu nepaminėti jaunų mamų, kaip joms čia sunku gyventi. Somati labai nustebo, kai pasakiau, kad mūsų Vyriausybė moka pinigus iki vaikui sueis 2 metai. Čia vyriausybė pinigų išvis nemoka ir gali nedirbti tik iki vaikui sueis 3 mėnesiai.
Indai ir mauriciečiai – labai religingi žmonės, kiekvieną sekmadienį lanko bažnyčią. Vaikus krikštija vos jiems sulaukus vieno mėnesio.
Ištraukos ir Laimono dienoraščio
Pro šalį ėjo vietos gyventojas, įnirtingai kažką vapaliodamas sau po nosimi. Ant peties nešėsi kuprinę. Prasilenkdamas vyptelėjo „Bonjour” (išvertus iš prancūzų k. – „labas”). Atsakiau „bonžur” sulietuvintai. Sulaukęs atsako prisistato Ronu ir tuoj pradeda pasakoti, kad jis – gidas ir kad nedirba turizmo agentūroje, kad jis ne šiaip aprodo Mauricijų, bet parodo tikrą žmonių gyvenimą.
Sužinojęs, kad aš – iš Lietuvos, greitai meta kuprinę ant smėlio ir išsitraukia iš jos bloknotą nutriušusiu baltu odiniu viršeliu. Lapai vos laikosi nuo dažno vartymo. Įnirtingai versdamas suranda įrašą, atkiša man ir palaimingai nusišypso.
Perskaitau. Tai lietuvių keliautojų padėka. Paverčiu kelis lapus toliau. Visas bloknotas prirašytas atsiliepimų įvairiausiomis pasaulio kalbomis. Ištariu „nice” (išvertus iš anglų k. – „puiku”) ir atiduodu bloknotą.
Pamatęs Aretą pasigiria, kad turi du vaikus, tačiau nebeturi žmonos, nes jų meilė esą susiklostė nekaip, nes jo buvusioji yra „crazy” (išvertus iš anglų k. – „pamišusi”) ir nežino, kaip reikia gyventi. Ji mėgsta pakelti stikliuką. Kai nori gerti, geria ne vandenį, o alkoholį.
Tada jis užsimena, kaip sunku jam dabar, nes išardė savo automobilį ir parduoda jį dalimis, nes jo verslas nėra toks pelningas, mat siaučia krizė.
Aš tuoj mintyse susuku verslo gerinimo planą – pasiūlau jam susikurti interneto svetainę, susikurti paskyrą feisbuke, išsispausdinti visus teigiamus turistų atsiliepimus apie jį ir ten įdėti – bus gera pardavimo skatinimo priemonė.
Ronas prasitaria, kad neturi kompiuterio ir nemoka naudotis internetu.
Aš pasišaunu jam padėti, pasakau, kad ateitų iki mano viešbučio, ten yra internetas ir galėsime sukurti „Facebook” paskyrą.
Jis sako, kad turi internetą su savimi ir ištraukia seną nutrintą „Nokia” telefoną. Sakau, kad toks internetas nėra gerai. Tada jis numoja ranka ir sako, kad viskas per sudėtinga, todėl jis ir toliau rinks padėkas į bloknotą.
Einant paplūdimiu jis vis rodė prabangias vilas, vardijo jų savininkus pridurdamas, kad jie – „very rich and crazy white people” (išvertus iš anglų k. – „labai turtingi ir pamišę baltieji žmonės”). Parodė „Pepsi” akcininko vilą.
Vėliau aš jį sutikau gatvėje. Jis sustabdė savo motociklą ir šaukdamas „my friend” (išvertus iš anglų k. – „mano draugas”) parodė didelę kriauklę, kurią vakar ištraukė nardydamas. Sakė parduos už 400 rupijų (apie 40 litų.) Gyvį, kuris gyveno kriauklėje suvalgė, tad kaina tikrai nėra didelė. Aš mandagiai atsisakiau. Daugiau Rono nebesutikome.
Vieną rytą leidomės į netoliese esantį miestelį Grand Bė. Važiuoti tenka autobusu apie 10 minučių. Kaina – 44 rupijos (apie 4 litus) dviem. Autobusai važinėja kosminiu greičiu, tad tenka tvirtai į ką nors įsikibti. Vietoj stotelių dažnai būna tik purškiamaisiais dažais ant namo tvoros užrašyta – „Bus stop”.
Miestelyje įsikūręs nedidelis žuvų turgus. Žvejai parplaukia laiveliais ir tiesiai iš valčių verčia žuvį ant prekystalių. Čia pat jas ir doroja. Galima nusipirkti aštuonkojų, bandančių tave nutverti čiuptuvais, kalmarų bei nematytų jūrų būtybių.
Šalia turgaus gal kokie šeši vyrai dugnu aukštyn apsivertę didelį dubenį žaidžia domino, vis neužmiršdami siurbčioti alaus iš butelių. Mauricietės nedideliuose kioskuose kepa įvairius greitus ir negreitus patiekalus.
Kvapai, šurmulys, zuja šunys. Kai kurie mauriciečiai miega ant tako, reikia būti budriam, kad neužmintum. Jaunuoliai kepa mėsgalius ir klausosi amerikietiško repo. Visa tai – apie 10 metrų nuo jūros. Grand Bė – žvejų miestelis. Paplūdimys tiesiog dūsta nuo prišvartuotų laivų laivelių. Į šį miestelį atvažiuojame, kai reikia pirkti daug maisto. Ten, kur gyvename, krautuvėlėse galima nusipirkti, pavyzdžiui, tik vieną kiaušinį. Nesupakuotą! Atneša kiaušinį saujoje ir paduoda.
Kadangi interneto nėra, vadinasi, į darbą nereikia, nusprendžiau važiuoti į Mauricijaus sostinę Port Luisą. Iki ten – 25 kilometrai. Patraukiau į Grand Bė, gal pasigausiu autobusą. Autobusų stotelėje pasiklausiu, kaip nusigauti į Port Luisą. Vyras parodo priešais stovintį autobusą. Priėjęs pamatau, kad vairuotojas miega. Pabarškinu į langą. Vairuotojas pirma pasikrapšto nosį, tada praplėšia akis ir pasitaiso gerokai nudėvėtą „Dolce & Gabbana” kepurę. Tada įsistebeilija į mane.
Pasakau, kad važiuoju į Port Luisą. Priima. Prisistatau Lemonu – tikru vardu nusprendžiau nebekankinti vietos gyventojų liežuvių. Atsisėdau šalia vairuotojo ir pajudame. Kalbėdamiesi pasiekiame Grand Bė. Ten turėjome paimti daugiau žmonių, norinčių nusigauti iki sostinės.
Port Luisą pasiekiame greitai. Kur baigiasi autobusų stotis ir kur prasideda turgus, neaišku. Ten – visur turgus. Įvairiausių tautybių, rasių ir spalvų žmonės tyliai burbuliuoja po nosimi arba garsiai rėkia ir siūlo pirkti visokių niekučių.
Skverbiuosi pro minią. Kvapai – nekokie. Tačiau tai ir užburia. Čia viskas kitaip. Vidury turgaus elgeta raitosi ir šoka pagal iš gretimos parduotuvės garsiai skambančią muziką. Pastebėjęs, kad visi smalsiai žiūri į jį, dar labiau juda. Staiga muzika nutyla. Elgeta nusikeikia kreolų kalba ir nupėdina tolyn.
