O tuo tarpu Kordiljeros kalnuose ramiai teka įprastas gyvenimas. Čia tūkstančiai takų siaurais ryžių terasų vingiais veda į atokius kaimelius, kur nuo aušros iki sutemų drėgnose ryžių plantacijose prakaituoja senutės ir bėgioja laimingi vaikai, kuriems retų žygeivių atnešti saldainiai – didžiausias stebuklas. Ryžių terasos – be abejonės, didžiausias Kordiljeros kalnų stebuklas, jų apsuptyje jautiesi mažu sutvėrimu galingos gamtos glėbyje.
Galima dienų dienas žygiuoti iš vienos gyvenvietės į kitą vingiuojančiais kalnų takeliais ir ilsinti pavargusius pečius vietinėse užeigose. Čia gali įpilti kavos, vietinio alaus ir išvirti troškinį iš kalnuose augančių daržovių – kopūstų ir morkų. Tokiose užeigose galima ir apsistoti nakčiai. Labai patogu nebus, naktį dažnai nebūna elektros, reikia pasišviesti žvakėmis, užtat ryte atvėrę kambario langą dėkosite visiems dievams, kad čia atvykote. Visi produktai čia atnešami siaurais takeliais raumeningų nešikų, todėl nenuostabu, kad jų kainos, ypač gėrimų stiklinėje taroje, tokios, kaip neprasto baro Maniloje.
Vietiniai – Ifugao gentys, šelmiškai besišypsantys mažaūgiai kalnų gyventojai. Gyvendami tokiose izoliuotose kalnų vietovėse Ifugao išsaugojo pagarbą gamtos galybei ir savo tradicijoms. Kad ir kaip sunku būtų keliauti po tuos kalnus, kelionė į Filipinus be vizito į šį kraštą neįsivaizduojama.
Sunkiai suvokiama, bet atokiuose kalnų kaimeliuose išlikusi tradicija – per šventes užsidaryti nuo viso supančio pasaulio. Tam yra dvi priežastys – cukranendrių derliaus nuėmimas ir vaivorykštės pasirodymas. Nuėmus cukranendrių derlių – du-tris kartus per metus - ir išspaudus iš jų alkoholinį gėrimą, kaimas užsidaro neribotam laikui, dažniausiai trims-aštuonioms dienoms.
Vaivorykštė plačiajai visuomenei žinoma kaip grožio, gerovės simbolis, bet tik ne Ifugao gentims. Jiems vaivorykštė – blogio ir nelaimės simbolis, ir kai ji pasirodo, kaimas vėlgi užsidaro. Ką jie tiek laiko veikia? Geria alkoholį, išspaustą iš cukranendrių, ir bendrauja tarpusavyje. Filipiniečiai mėgsta kalbėtis, apkalbėti ir skleisti gandus. Kaimuose, kur mobilusis ryšys neegzistuoja, tai gali būti vienintele ryšio priemone.
Įeiti į kaimą negali nei užsieniečiai, nei kiti filipiniečiai, nesvarbu - jie iš gretimo kaimo ar iš Manilos. Tiesa, būna ir išimčių. Jeigu jau labai reikia papulti tuo metu į kaimą – turite atnešti dovaną kaimo bendruomenei. Geriausia dovana būtų didelė riebi kiaulė arba pulkelis užaugintų vištų. Taigi be kelių šimtų dolerių išsiversti būtų sunku.
Kaip sužinoti, kada negalima įeiti į kaimą? Anksčiau, galvų medžiotojų laikais tradiciniu ženklu buvo laikomos dvi sukryžiuotos ietys. Dabar tiesiog pakabinamas užrašas - „Tengaw“ (išvertus reiškia „atostogos“) ir angliškas užrašas „No entry“.
Negalima eiti, o knieti pamatyti tą unikalų gyvenimą. Vis tik vietiniai perspėja – geriau su tos genties žmonėmis uždarose bendruomenėse nejuokauti ir jų tradicijų nepažeisti.
Vietiniai gidai skundžiasi, kad kartais perniek nueina net aštuonių valandų kelionė pėsčiomis - pamačius minėtą ženklą negalima patekti vidun. Kaimuose nėra mobiliojo ryšio, o šventės nėra kalendorinės, todėl niekas negali sužinoti, kada jos vyks ir kiek laiko truks.
Tačiau vietiniai smulkūs verslininkai kaimų pakraščiuose pristatė daug svečių namų, juose gali apsistoti tuo metu nepageidaujami svetimšaliai ir vietiniai iš kitų kaimų. Aplinkinės vietos garsėja geoterminiais šaltiniais. Pro kaimus teka garuojantys upeliai, kurie rytais ir vakarais tampa masinių maudynių vieta. Tai neįtikėtinai egzotiškas spa. Vanduo karštas, mirksti jame su vaizdais į dramatiškus kalnų slėnius ir neįžengiamo kaimo namų stogus ir prisimeni dienos nuotykius, brendant per drėgnus miškus ir unikalias ryžių terasas.
Dar visai neseniai ši teritorija garsėjo kaip paskutinioji „galvų medžiotojų“ žemė. Iki 1980 metų buvo gyva tradicija nukovus kitos genties karį ar tiesiog bendruomenės narį, jo galvą nukirsti ir parnešti į savo kaimą kaip narsos įrodymą. Dabar šios tradicijos, laimei, nebesilaikoma, tačiau tikrų galvų medžiotojų dar galima sutikti. Juos galima atpažinti iš unikalių tatuiruočių. Jeigu pamatysite ryžių terasomis vaikštantį smarkiai ištatuiruotą vyrą, dairykitės į tatuiruotes ant jo krūtinės: kiek dryžių suskaičiuosite, tiek galvų tas narsuolis parnešė į savo kaimą.
Tačiau taituiruotės jiems - ne tik narsos, bet ir grožio simbolis. Daug moterų, ypač vyresnių ir dirbančių ryžių plantacijose taip pat yra išsitatuiravusios kūną. Tiesa, galvų jos nekirsdavo, todėl ir krūtinių neišsitatuiravo. Tradicinius kūno piešinius galima pamatyti ant jų rankų.
Žavios senutės tatuiruotes mielai pademonstruoja, į objektyvą nusišypso ir paprašo vienintelio dalyko – degtukų. Moterys visur yra moterys ir jos labai mėgsta puoštis, nesvarbu kur jos gyventų. Vietinėms auskarai ir žiedai nereikalingi. Savo išskirtinį grožį ifugao dailiosios lyties atstovės pabrėžia puošdamos savo galvas džiunglėse pagautų pitonų skeletais.
Eiliniame kaime, prisėdus prie improvizuoto suoliuko, šalimais pritupia ir močiutė, pasidabinusi minėtu papuošalu. Pati paprašo būti nufotografuota, pasitaiso savo plaukus, kukliai nusišypso, o kaip užmokesčio už netrumpą fotosesiją paprašo degtukų ir saldainių.
