Pirmasis užkalbintas kailinių parduotuvės savininkas yra įtarus ir nedraugiškas, nes, matyt, yra perpardavinėtojas. Sužinojęs, kad kalba su žurnaliste, jis nesutinka atskleisti nei savo prekių kainų, nei papasakoti apie dienos apyvartą.
Kitas graikas – kur kas draugiškesnis. Jis pabrėžia esąs ne perpardavinėtojas. 26 metų Lefteris Gioras yra didelio Graikijos kailių fabriko „Soulis Furs“, esančio žemyninėje Graikijoje, Kastorijos mieste, savininko sūnus. Nuo du aukštus užimančios parduotuvės „Fratelli Gio“, arba FG, sienos iš nuotraukų koliažo išdidžiai žvelgia ir pats tėvas, ir jo sūnus Lefteris. „Soulis Furs“ - šeimos verslas, išsiplėtęs ir už Graikijos ribų. Kur? Na žinoma, visų pirma Rusijoje. Rusai yra pagrindiniai kailinių pirkėjai ir čia, Kretoje.
L. Giorui visiškai nebaisu, kad spalio viduryje kurortinis sezonas, o tuo pačiu ir kailinių prekyba Kretoje pasibaigia. Kaip tik tada ji pilnu tempu įsisiūbuoja Rusijoje. O gegužės pradžioje sezonas Kretoje vėl prasideda. Tad verslas nesustodamas sukasi ištisus metus. L. Gioras papasakoja, kad jo šeima turi penkias parduotuves Rusijoje ir tris Graikijoje, dvi iš jų – Kretoje.
„Kiek kailinių pardavus per dieną galima sakyti, kad ji buvo gera?“ - paklausiu parduotuvės savininko. Apie penkiolika - dvidešimt. Kurių kaina svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių tūkstančių eurų. Tiesa, būna dienų, kai neparduodama ir nė vienų kailinių.
Paprastieji, klasikiniai kailiniai sukabinti pirmajame aukšte, o viršuje – prabangesni, kai kurie netgi išskirtinio dizaino. Pastarųjų L. Gioras prašo nefotografuoti – kad konkurentai nenusižiūrėtų modelio. Žodžio laikausi – susitarimas yra susitarimas.
Nors parduotuvėje dirba keletas darbuotojų, pokalbį ne kartą tenka pertraukti, nes ir pats L. Gioras ne kartą turi pašokti ir tūpčioti apie įnoringas ruses. Nuo pat ankstyvo ryto jos traukia čia ir po dvi, ir po daugiau, čiupinėdamos pūkuotas rankoves ir ant nusvilusių prakaituotų pečių matuodamos bent po keletą variantų. Ypač smagiai atrodo stori kailiniai prie šortų ir įsispiriamų šlepečių. Personalas paslaugiai šokinėja aplink kiekvieną.
„Bet dauguma čia užeina tiesiog pasivaikščiodami“, - prisipažįsta L. Gioras. Per rytmetinį pusvalandį, kol kalbėjomės, parduotuvėje apsilankė penkios ar netgi daugiau daugiau klienčių kompanijos. Dvi turistės iš viršaus, prabangesniųjų skyriaus, atsinešė pirkti trejus puskailinius ir susėdo derėti kainos.
L. Gioras, nors ir graikas, tobulai moka rusiškai. Sakosi lankęs kursus, tačiau pagrindiniai įgūdžiai atėjo iš praktikos. Tiesą sakant, nebuvo nė vienos kailinių parduotuvės, kurioje su manimi nebūtų kalbėję rusiškai. Kitose Kretos parduotuvėse, pavyzdžiui, suvenyrų, dauguma pardavėjų taip pat moka rusiškai, nors dalis geriau kalba angliškai.
Fabrikui – jau 40 metų, bet anksčiau kailinius graikai pardavinėjo ne pačioje Graikijoje. „Dirbome su klientais iš Amerikos, Vokietijos, Italijos, - pasakoja kailių fabriko savininko sūnus. - Bet pastaraisiais metais rinka keičiasi, dauguma pirkėjų – rusai“.
Parduotuvė Chersonise egzistuoja dar tik trejus metus, bet, lyginant su kai kuriomis kitomis kailių parduotuvėmis, tai jau palyginti seniai. „Anksčiau buvo mažiau parduotuvių, buvo kita situacija“, - sako L. Gioras, prisipažindamas, kad pastarieji metai jo parduotuvei dėl išaugusios konkurencijos buvo sunkesni.
