Tikra tiesa, kad viešbučių lovose Jill miega kur kas dažniau nei jaukiuose savo namuose Johanesburge. Tačiau moteris teigia dirbanti savo svajonių darbą: ji – privataus lėktuvo, priklausančio vienam Pietų Afrikos Respublikos turtuoliui, skrydžių palydovė.
Jill buvo 39-eri, kai apsisprendė iššūkiui: iki tol dirbusi Didžiosios Britanijos nacionalinėje Žemės registro tarnyboje, ji nutarė pakeisti nuobodžią savo profesiją.
Aviacija visuomet užėmė svarbią vietą Jill gyvenime, mat jos vyras – privačių lėktuvų pilotas.
Tad moteris kibo į mokslus ir sėkmingai baigusi visus būtinus pasirengimo kursus po pusmečio rankose jau turėjo skrydžio palydovui reikalingus dokumentus.
Kurį laiką padirbėjusi oro uosto keleivių registratore kompanijoje, organizuojančioje skrydžius į populiarius atostogų taškus visame pasaulyje, vėliau – stiuardese vienoje Pietų Afrikos Respublikos pigių skrydžių bendrovėje, Jill vieną dieną sulaukė viliojančio pasiūlymo iš garsaus verslininko, įsigijusio naujutėlaitį aštuonių vietų lėktuvą.
Taip drauge su dviem šio verslininko asmeniniais pilotais Garry ir Davidu moteris tapo jo asmenine skrydžių palydove.
Ir ne tik jo: kai verslininkas nekeliauja, jo lėktuvą su įgula gali išsinuomoti tie, kuriems reikalinga prabangaus VIP skrydžio paslauga.
– Ar nebuvo baugu sulaukus tokio amžiaus pakeisti profesiją? – paklausiau Jill, kai susipažinau su ja pati keliaudama po Pietų Afrikos Respubliką.
– Iš pradžių maniau, jog tai – beprotybė. Bet vėliau pamaniau: net jei karjerą pradėsiu nuo nulio drauge su dvidešimtmetėmis, kam nors gali patikti, kad lėktuve juos aptarnaus ne jauniklė, o vidutinio amžiaus moteris!
– Kuo skiriasi palydovo darbas dideliame komerciniame lėktuve nuo jo funkcijų mažame privačiame?
– Didelėje aviacijos bendrovėje dirbti kur kas lengviau, nes daugelį darbų padaro žemėje dirbanti komanda – pasirūpina maistu keleiviams, lėktuvo švara. Palydovo darbas – patikrinti, ar viskas, kas priklauso, atgabenta į lėktuvą.
Vos tik nusileidus lėktuvui įgula gali važiuoti į viešbutį ir ilsėtis.
Be to, darbuotojai iš anksto žino, kuriomis dienomis tą mėnesį dirbs, tad gali planuoti savo laiką.
Dirbant privataus lėktuvo įguloje viskuo nuo pradžios iki pabaigos turi pasirūpinti pats: pilotai susidėlioja maršrutus, suplanuoja degalų poreikį, gauna leidimus leistis oro uostuose.
Mano funkcijos – užtikrinti, kad lėktuvas būtų švarus, kad būtų ištuštinti tualeto rezervuarai, pasirūpinti maistu ir gėrimais, apskaičiuoti, kiek man prireiks lėkščių, taurių, įrankių: juk juos išplauti galėsiu tik lėktuvui nusileidus.
Mes patys turime susirasti ir užsisakyti viešbučius, pasirūpinti transportu į oro uostą ir iš jo.
– Kaip nusprendžiate, kuriame viešbutyje svečioje šalyje geriausia apsistoti?
– Kadangi skraidome bene geriausiu visoje PAR lėktuvu, laikomės tam tikrų standartų.
Viešbučiai, kuriuose apsistojame, negali būti žemesnės nei 4 žvaigždučių kategorijos – juk negali pasirodyti privačiame lėktuve nesiprausęs arba nešvariais, neišlygintais drabužiais, prastai išsimiegojęs.
Mums be galo svarbus geras interneto ryšys. Šiais laikais tai tarsi ne problema, bet ne visuomet interneto ryšys būna įtrauktas į kambario kainą.
Turiu ilgiausią sąrašą reikalavimų, kai renkuosi viešbutį.
– Kokie yra tie reikalavimai?
– Viešbutyje visuomet pirmiausia paprašau papildomo šaldytuvo – jame laikau gėrimus ir maisto produktus, kuriuos naudosiu per skrydį.
Būtinai kiekvieną produktą supakuoju, užveržiu plastikine juostele ir užklijuoju etiketę, kurioje surašau, ką sudėjau į maišelį.
Anaiptol ne dėl to, kad bijau pamiršti, ką ten įdėjau, bet dėl to, jog kartais atsitinka nemalonių dalykų.
Kartą Kanuose nupirkau šviežių braškių ir jas padėjau į šaldytuvą savo viešbučio kambaryje.
Kai lėktuve norėjau pagaminti vaisių salotas, pravėrusi maišelį pamačiau, kad tų braškių – nė kvapo.
Nuo to laiko rūpestingai viską registruoju, o mano rankinėje visada yra bent keli žymekliai, kuriais galima rašyti ant bet kokio paviršiaus.
Taip pat man svarbu, kad viešbutyje būtų patogi kriauklė, nes indų, naudojamų lėktuve, nepatikiu išplauti oro uosto tarnyboms – ne kartą gavau juos nuskeltais kraštais.
Kadangi mes naudojame prabangias krištolo taures ir porceliano lėkštes, verčiau pati visus indus rankomis išplaunu viešbutyje.
Vežiojuosi indų plovimo skystį, pjaustymo lentelę, aštrų peilį. Kaskart pereidama per oro uosto patikrinimo postą sulaukiu įtartinų žvilgsnių dėl tokio neįprasto savo bagažo.
– Ką veikiate, kai lėktuvo savininkas skrenda atostogauti ir jums tenka ilgėliau užsibūti kokiame nors keistame pasaulio krašte?
– Tada atostogaujame ir mes! Kaip tikri turistai lankome tos šalies įžymybes, ilsimės. Kai lėktuvo savininkas šią vasarą išplaukė į poilsinę dešimties dienų ekspediciją prie Šiaurės ašigalio krantų, mūsų įgula liko jo laukti Trumsės mieste, Norvegijoje.
Vidurvasarį oro temperatūra čia buvo tik 13 laipsnių, ir visi šio miestelio gyventojai, atrodo, labai džiaugėsi tokia šiluma.
Mes su lakūnais kasdien eidavome pasivaikščioti, bet tos 10 dienų atostogos šiaurėje prailgo. Ypač neįprasta buvo už kavos puodelį Norvegijoje sumokėti tiek, kiek Johanesburge kainuoja visos dienos maistas!
– Kas jums tampa didžiausiu iššūkiu nusileidus nežinomoje šalyje ir rengiantis privataus lėktuvo skrydžiui?
– Ledas. Lėktuve nėra šaldymo kameros ar aparato, gaminančio ledą. Todėl pirmas dalykas, kurio pradedu dairytis vos nusileidusi, – ledas.
Juo reikia pripildyti šaltąjį stalčių, kuriame vėsinu gėrimus, taip pat jei kuris iš keleivių pageidautų gėrimo su ledukais.
Kartais būna, kad nusileidi kur nors Afrikos savanoje, o ledo ten nė su žiburiu nerasi. O jei ir rastum, negali žinoti, koks vanduo buvo užšaldytas, ar jis tinkamas vartoti.
Be to, kaip tą ledą atsigabenti, kad pakeliui karštyje neištirptų? Todėl įpratau rankinėje nešiotis specialius šaltkrepšius.
Kartais patenku į kurioziškas situacijas. Vienąkart nusileidome Gabone, o šioje Afrikos valstybėje įsigyto ledo dėl saugumo naudoti negaliu.
Todėl pagriebusi kelis plastikinius vandens butelius, kuriuos atsigabenau iš Pietų Afrikos Respublikos, laksčiau po visą miestą ieškodama šaldiklio.
Vietos gyventojai nesuprato, kodėl man reikia į ledą sušaldyti puikų gerti tinkamą vandenį?
Kai atsivežiau įšalusius butelius į lėktuvą, pilotai gesintuvo laikikliu juos sutrupino, o aš turėjau ledo buteliams atvėsinti lėktuve ir įmesti ledo gabaliukų į keleivių gėrimų stiklines.
Kartais iššūkiu tampa ir toks paprastas dalykas kaip duona. Lėktuvo savininkas pusryčiams visada pageidauja šviežio ragelio su kumpio riekele.
Vienąkart iš Izraelio turėjome pakilti ankstyvą sekmadienio rytą, o aš žinau, kad šioje šalyje šeštadienį švenčiamas šabas, tad visą dieną niekas nedirba, nekepa bandelių.
Atsikėlusi 2 valandą nakties blaškiausi taksi po Tel Avivą ieškodama naktinės parduotuvės, kurioje rasčiau bent kelis šviežius ragelius.
Tačiau kur kas blogiau Afrikoje – kai kuriose šalyse duonos visai nėra. Pavyzdžiui, kai žinau, kad reikės leistis Ruandoje, iš anksto pasirūpinu pusiau užšaldytu duonos pusgaminiu, kurį vėliau turimomis priemonėmis mėginu paversti duona.
Maistui ruošti privačiame lėktuve vietos tikrai nedaug: mano virtuvė – tai mažytė mikrobangų krosnelė ir 30 centimetrų dydžio darbastalis, kurio kartais turi pakakti 10 žmonių pietums pagaminti!
– Kaip žinote, kokio maisto ir gėrimų privataus lėktuvo keleivis pageidaus?
– Nuolatinių šio lėktuvo keleivių mėgstamus patiekalus jau žinau, bet prieš skrydį dar stengiuosi išsiaiškinti, kokio maisto tą dieną jie norės.
Pavyzdžiui, vienas dažnai skraidantis keleivis dievina traškios vištienos gabalėlius iš pigaus greitojo maisto restorano, tad visuomet stengiuosi jam jų parūpinti.
Kitas keleivis pageidauja, kad ypatingu būdu ruoščiau jam arbatą: užvirinu mineralinį gazuotą vandenį ir jame užplikau žalios arbatos pakelį.
Stengiuosi iš anksto sužinoti, ar žmogus geria kavą su pienu, ar juodą, kokį cukrų vartoja, ar pieną mėgsta šaltą, ar pašildytą.
Kartais net susisiekiu su savo keleivio sekretore, kad išgaučiau paslaptis, ką jos viršininkas mėgsta.
Juk taip malonu pasiūlyti keleiviui tai, kas jį džiugina!
Bet pasitaiko, kad nepavyksta sužinoti skrendančių keleivių norų. Tada užsakau visus galimus patiekalų variantus: vištieną, jautieną, žuvį, jūrų gėrybes.
O po skrydžio visuomet užsirašau, kokie buvo to kliento pageidavimai, kas jam patiko.
Juk šie žmonės moka didelius pinigus už skrydį privačiu lėktuvu, tad turiu pasirūpinti, kad jie liktų patenkinti, jaustųsi ypatingi ir vėl norėtų skristi su mumis.
– Jums porą kartų teko leistis ir Lietuvos oro uostuose. Kokie prisiminimai apie šią šalį?
– Vieną kartą leidomės Palangoje ir kelis kartus – Vilniuje. Palangoje buvome apsistoję viešbutyje, kurį radau internetu.
Tik atlikusi rezervaciją pradėjau skaityti svečių komentarus ir pasidarė kiek neramu, nes kai kurie jų teigė, kad viešbutyje nedraugiškas kolektyvas, nemalonus aptarnavimas.
Baiminausi, kaip reikės praleisti 4 dienas, kol Lietuvoje viešės lėktuvo savininkas.
Tačiau tąkart į pasirengimo Londono olimpinėms žaidynėms stovyklą buvo atvažiavusi Lietuvos krepšininkų rinktinė, kuri gyveno tame pačiame viešbutyje.
Pilotai kas rytą ilgiau nei bet kada užsibūdavo pusryčių salėje, nes negalėjo atitraukti akių nuo gražuolių krepšininkų žmonų.
O Vilnius paliko labai gerą įspūdį – buvo smagu klaidžioti siauromis ir švariomis senamiesčio gatvelėmis.
Be to, visai greta mūsų viešbučio buvo maisto parduotuvė, kurioje be vargo radau viską, ko man prireikė skrydžiui!
Mieliausia grįžti namo
J.Wakeley įsitikinusi, kad dirba patį įdomiausią darbą: kiekviena jos diena skiriasi nuo praėjusios. Tačiau svarbiausia, kad moteris nežino, į kurį Žemės rutulio tašką jai teks keliauti rytoj.
Būdama privataus lėktuvo įgulos dalis, Jill turi unikalias galimybes aplankyti tas pasaulio vietas, į kurias kažin ar nukeliautų pati.
Šiek tiek apmaudu, kad šiuos atokius kampelius moteris mato viena, o ne su savo beveik suaugusiais vaikais, kurių kelionėse be galo išsiilgsta.
Kai paklausiau, į kurį pasaulio oro uostą jai leistis maloniausia, Jill trumpam susimąstė. „Kad ir koks malonus būtų skrydis, kad ir kokie patogūs viešbučiai, nieko nėra mieliau nei išgirsti pažįstamus balsus iš Johanesburgo tarptautinio oro uosto dispečerinės. Vis dėlto pats saldžiausias jausmas, kai suvoki, kad pagaliau sugrįžai namo”, – pripažino Jill.
