Kai žvelgi į visa tai atsiribojęs nuo savo išankstinio žinojimo, tampa iš tiesų nebeaišku, kur baigiasi jūra, kur prasideda dangus. Perėjimą tarp šių stichijų sudaro pamelsvėjusių kalnų sluoksniai – žemės stichija.
Nejučiomis prisimeni senovės graikų svarstymus apie tai, kuri stichija yra pasaulio pradas, ir kaip iš jos atsiranda visos kitos materijos formos. Ir supranti, kad tokį dalyką buvo įmanoma sugalvoti tiktai čia, prie Egėjo. Visa senovės filosofija ir mitologija, padėjusi pagrindą Europos civilizacijai, tebėra gyva šių kraštų gamtoje, kiekviename jos kampelyje.
Galbūt tokie kalnų-dangaus sluoksniai leido išmąstyti dievų ir būties hierarchiją? O tos aplink stūksančios uolos taip tinka atsisėsti saldžiabalsėms sirenoms... Iš už akmenų ar krūmų bet kada gali iššokti ožiakojis satyras – lygiai taip, kaip kalnuose besiganantis ožiukas, kurių čia apstu.
Tokios mintys užplūsta plaukiojant po užburiančio grožio Mirabelos įlanką. Pavadinamas „Mirabela“, reiškiantis „gražus vaizdas“, nė kiek neperdėtas. Vanduo čia neregėtai mėlynas, skaidrus ir švarus. Atsiveriantys vaizdai gniaužia kvapą. Šioje įlankoje yra ir įspūdinga Spinalongos sala, tačiau ji verta atskiro pasakojimo.
Nuostabioji Mirabelos įlanka yra šalia ketvirtojo pagal dydį Kretos miesto Agios Nikolajo. Iš tiesų tai tik miestelis – turi tiktai apie 19,5 tūkst. gyventojų.
Agios Nikolajo centre telkšo Voulismenio ežeras, pasak legendų, neturintis dugno. Iš tiesų šio nedidelio, vos 137 m skersmens, ežero gylis yra net 64 m. Legendos byloja, kad šiame ežere mėgdavo maudytis deivė Atėnė, o kitos, naujesnės ir tikroviškesnės, kalba apie begaliniame jo dugne nuskandintus vokiečių tankus.
Gėlo vandens ežeras dirbtiniu kanalu sujungtas su jūra. Vietą, kurioje susilieja gėli ežero ir sūrūs jūros vandenys, žymi tiltas. Aplink ežerą kaip mūras stūkso aukštos uolos su akmenyje iškirsta bažnytėle, kaip magnetas prikaustančios turistų žvilgsnius.
