Savo nuotykius nuo gyvenimo pas vietinius, iki ritualų kartu su septyniais šamanais Eglė ir Andrius fiksavo tinklaraštyje, kuris sulaukė itin didelio populiarumo internetinėje erdvėje. Tuomet gimė idėja, kad visa ši nuostabi 13 mėnesių trukusi istorija kartu su gražiomis nuotraukomis galėtų sugulti į knygos puslapius. Ir sugulė.
Lrytas.lt pateikia knygos „Pietų Amerika.394 dienos“ ištrauką, o knygos autoriai susitiks su skaitytojais jau kitą savaitgalį vyksiančios knygų mugės metu.
169-oji kelionės diena. Noras apsilankyti pas Peru šamaną snaudė minčių užnugaryje dar ruošiantis kelionei po Pietų Ameriką. Tą padaryti labai sunku, nes apie patikimus šamanus keliautojai vieni iš kitų sužino tik iš lūpų į lūpas. Nekalbu apie tuos apsimetėlius gydytojus, kurie turistinėse Peru vietose didžiuodamiesi skelbiasi šamanais ir „gydo“ visas turistų ligas. Arba tuos, kuriuos nurodo kelionių vadovai, ir turistus priima baltose, skalbimo milteliais kvepiančiose patalynėse.
Džiungles ir šamanus siūloma pamatyti Ikitoso (isp. Iquitos) mieste ar Manu nacionaliniame parke. Pukalpa (isp. Pucallpa) yra pakankamai toli ir nieko ypatinga nesiūlanti Peru vieta. Į šią Amazonės regiono dalį atvažiuoja ypač mažai keliautojų.
Turistiniai ajahuaskos (ayahuasca) bandymai dažnai vyksta prie Kusko, Ikitoso ar kitų turistų labiau išvaikščiotų miestų. Tik va bėda, kad ten šamanai labiau nori pinigų, o ir ne visi tikri: „Einam, šįvakar bus ceremonija, pakilsi į kosmosą, kainuos du šimtus dolerių.“ Apie jokį dvasingumą negali būti kalbos, kartais šamanai leidžia ajahuaską maišyti net su alkoholiu. Tai procedūra tiems bukagalviams, kurių tikslas – apsinešti.
Apie šią vietą netoli Pukalpos sužinojome labai netikėtai. Mums pasigyrė ten buvęs vokietis Vimalo, kurį sutikome Huarase, kai gyvenome kartu pas Ivaną. Apie ją Vimalo taip pat išgirdęs iš kitų keliautojų. Taip iš lėto ir sklinda gandas apie Pedro. Tereikia nupirkti lauktuvių – maisto, tabako, ir po to jau nuvykus kalbėtis, kiek toks pagyvenimas pas šamanus gali kainuoti. Nebūtume, matyt, sau atleidę, jei tokia proga nepasinaudotume. Ir nesvarbu, kad šamanai gyvena už 30 valandų kelio nuo mūsų turistinio maršruto.
Autobusas gabena ilgas dvidešimt keturias valandas iki Pukalpos – didesnio miesto Peru Amazonės regione. Dar šešias valandas plaukiame ilga medine motorine valtimi kartu su 40 vietinių, susispaudusių ant medinių suoliukų ir sutūpusių tiesiog ant grindų. Upė jiems vienintelis būdas susisiekti su civilizuotu pasauliu. Kuo giliau į Amazonę, toliau nuo Pukalpos, tuo mažiau aplink upę kelių ir mašinų, kol galiausiai civilizacijos pėdsakai visiškai išnyksta. Valtis – vienintelis būdas pasiekti šamanus.
Vietiniai, su kuriais dalijamės tuo pačiu valties suoleliu, įtariai stebi. Ir kuo giliau į džiungles plaukiame ir iš valties tarpinėse stotelėse nelipame, tuo žvilgsniai smalsesni. Atvykus į vietą, pamačius vos kelias šiaudines trobas, išsirikiavusias ant skardžio palei upės krantą, širdis virpa. Žinome tik šamano vardą ir miestelio pavadinimą, kuriame Pedro turėtų gyventi. Jei išlipome ne ten, galėsime grįžti anksčiausiai po paros, mat medinės valtys mūsų maršrutu kursuoja tik kas parą. Viešbučio, hostelio ar nakvynės namų čia nerasime. Nerasime net parduotuvės. Kaimas, kuriame gyvena vos 300 žmonių, keliautojus mato labai retai.
Tai šipibų (shipibo) indėnų genties valdos. Peru indėnų bendruomenė oficialiai sudaro apie 25 000 žmonių, nepaisant to, šipibų kalba yra viena iš nacionalinių Peru kalbų. Dauguma indėnų ispaniškai šnekėti ir nemoka, mat savo kaimus palieka labai retai. Šipibai išlaiko senąsias genties tradicijas: rūbai gausiai siuvinėti geometriniais raštais, su plačia juosta vietoje diržo. Siuvinėti rankdarbiai – pagrindinis genties pasipelnymo šaltinis. Raštai unikalūs, tiesiogiai siejami su šamanizmu ir reginiais šamanų procedūrų metu.
Šamanizmas ir ritualinių apeigų metu naudojama ajahuaska yra kitas, ir kone svarbiausias, šipibų genties kultūros bruožas. Ajahuaska – gėrimas, šimtmečius naudojamas šamanų ritualų metu, daugiausia Peru Amazonės regione. Tai žolinis preparatas, gaminamas iš tam tikro augalo šaknies ir kitų kelių augalų. Ilgus amžius Amazonės šamanai ajahuaską naudoja kaip būdą patekti į sielą ir tiki, kad skystis gali išgydyti įvairias ligas.
Išlipę iš valties ir priėję pirmąjį šiaudinį namą klausiame, kur galėtume rasti šamaną Pedro. Mums tuoj pat parodo, kad reikia eiti už kelių namų toliau, kur jaunas vaikinas prisistato kaip Pedro sūnus ir su draugu sutinka mus palydėti valandą kelio dar giliau į džiungles. Netrukus prieiname upelį su nuverstu medžiu vietoj tilto ir dar už kelių dešimčių metrų atsiduriam džiunglių oazėje: gražiai sutvarkyta pieva su keliais šiaudiniais pastatais. Pastarąją vadina Laguna, nes visa tai įkurta upės užutekyje.
Svirpliai ir paukščiai – vieninteliai oazėje įsikūrusių šamanų kaimynai. Jokių pašalinių garsų. Vietovė taip toli nuo viso likusio pasaulio, jog net elektros laidai iki čia dar nebus nutiesti bent kelis šimtus metų.
Tai vieta, kur Pedro kartu su šešiais kitais šamanais įkūrė mažą savo gyvenvietę, esančią atokiau nuo civilizacijos šurmulio.
Pirmas ir vienintelis Pedro klausimas – kodėl mes čia. Priežasčių – bent kelios. Sakome, kad norim išsivalyti nuo visų modernaus pasaulio toksinų kūną ir visokio nerimo sielą. Be viso to, norime ir išbandyti ajahuaską. Pildosi ir dar viena ilgai brandinta mintis pagyventi tokioj glūdumoj, kur civilizacija pasiekia labai minimaliai. Čia būtent taip ir yra.
Išklausęs, ko mes norime ir su kokiomis rekomendacijomis atvažiavome, Pedro valandėlę patyli ir vėliau sako, kad pirmiausia jam būtina įvertinti mūsų užterštumo lygį, todėl jau pirmą vakarą dalyvaujam ajahuaskos ceremonijoje. Žinoma, su labai maža porcija ir minimaliu poveikiu. Kito ryto išvada – mūsų organizmų valymas užtruks keturias dienas, po kurių – dvi šamanų ceremonijos.
Nuosprendis: liekame oazėje savaitei.
Lagūnoje mūsų keturiolika. Be septynių šamanų, gyvena virėja Marta. Ji kiekvieną dieną pradeda ir baigia mažoje pašiūrėje, atstojančioje rimtą lauko virtuvę su laužu vietoj viryklės. Vienas vyresnio amžiaus šamanas gyvena su žmona, kuri ispaniškai pasako tik kelis žodžius. Daugiausia laiko ji siuvinėja kryželiu neįtikėtino grožio rankdarbius. Jaunesnis šamanas gyvena su žmona ir trijų mėnesių dukrele. Ir dar – trys prisiplakėliai: viena kanadietė ir du lietuviai.
Gal kai ką nuvilsiu, tačiau Amazonės šamanai jau seniai nebeatrodo kaip holivudiniuose filmuose. Tai paprasti Amazonės kaimų gyventojai: smulkūs, tamsaus gymio, aukštais ir iškiliais skruostikauliais, didelėmis akimis. Apsirengę paprastais drabužiais: šortais ar kelnėmis, Juventus ar Real Madrid futbolo marškinėliais, basi arba su botais. Kai kurie su kepurėmis, pavyzdžiui, Pedro nešioja tokią, ant kurios raudonai parašyta Ferrari.
Išsišnekėję su Pedro sūnumi sužinom, kad šis studijuoja psichologiją Limoje, tačiau baigęs studijas žada sugrįžti į šipibų bendruomenę, perimti tėvo amatą, žinias ir tęsti šamanizmo tradicijas, jas susiejant su psichologijos žiniomis. Anglų kalba jam taip pat reikalinga. Laikais, kai pasaulis panašėja ir vienodėja, turi bent minimaliai taikytis prie žaidimo taisyklių, norėdamas išlikti. Jo mintys mums skamba labai moderniai.
Kasdienis jų gyvenimas iš pirmo žvilgsnio gana paprastas: žvejyba, namų remontas, maisto ruoša ar rankdarbiai. Statomas ir naujas šiaudinis pastatas svečiams. Šamanų apeigos buvo ilgai neigiamos Vakarų pasaulyje, tačiau dabar tampa vis populiaresnės ir vis daugiau natūraliosios medicinos pasekėjų iš Šiaurės Amerikos ir Europos plūsta į Peru. Kai ne visi stato, kai kurie žvejoja arba gamina dubenėlius iš didelių vaisių, primenančių gigantiškus obuolius, kuriuos perpjauna, išskaptuoja minkštą vidų ir išdžiovina. Darbai dirbami labai iš lėto, jokie užsiėmimai nepermuša ramybės.
Tai žmonės, kurie geba šalia paprastų darbų atrasti laiko sau, pabūti su gamta, pamąstyti ar tiesiog parymoti. Pietų metas, pavyzdžiui, išsitempia į ilgą pokalbių ir juokų popietę. O vakare, kai vieni nudirbę darbus laukia, kol kiti grįš iš žvejybos, žiūri į besileidžiančios raudonos saulės nuspalvintą vandenį, mes galvojam, kad jie visi atrodo kaip buvusi vaikų gauja, kurie čia turėjo savo štabą ir dabar persikėlė visam.
Jie nesipyksta. Kas buvo, kai Marta netyčia sudegino visas vakarienės žuvis? Daug juoko, ir nieko daugiau. Taip visada, jei kažkas nepasiseka. Jei turistas daro ką nors kitaip, nei jiems įprasta, jie taip pat juokiasi.
Apskritai šie žmonės, skirtingai nei lietuviai, labai daug juokauja. Net kai kyla problemų, tokių kaip naftos kompanija, kuri vos už kelių šimtų metrų nusprendė ieškoti naftos. Arba juokiasi iš to, kad prieš kelis mėnesius buvo didžiausias per dvidešimt metų potvynis, kurio metu buvo nuplautas visas šamanų daržas su 3000 augalų rūšių. Problemos kaip ir nejuokingos, nes susijusios su esminiais – gyvenimo ir darbo – klausimais, tačiau šie žmonės neaimanuoja palinkę prie berželio. Juk nieko nebepakeisi, reikia tikėti, kad viskas bus gerai.
Jau pirmą rytą Lagūnoje mums nurodoma griežta dieta. Negalima valgyti jokių riebalų, mėsos, prieskonių, ypač druskos, nieko saldaus. Pusryčius ir pietus valgome griežtai nustatytu metu. Vakarienės dažniausiai neduoda. Jokių pataikavimų – visi valgo tą patį. Pusryčiams gauname virtą kiaušinį su lęšiais.
Pietums – čia pat iš upės ištrauktą ir iškeptą žuvį su tais pačiais lęšiais, pupomis arba ryžiais. Kartais Marta pagamina bananų duonos. Receptas paprastas: labai gerai prinokę bananai išminkomi su miltais iki vientisos masės. Gauta tešla susukama į palmės lapą ir kaitinama kelias minutes virš kaitrių žarijų. Ištroškusiems – arbata arba vanduo, paskanintas laimo sultimis. Štai ir viskas, toks tas meniu!
Griežta dieta yra dalis organizmo valymo proceso nuo toksinų. Tačiau šamanai tiki, kad kūną būtina valyti ir iš vidaus, ir išoriškai. Antrą dieną Marta mums paruošia sklidiną kibirą šlykščiai atsiduodančio žolės nuoviro. Paeiliui prausiamės šiuo ryškiai žaliu skysčiu, kuris savo spalva nors ir primena žieminį automobilių stiklų ploviklį, pasirodo buvo labai veiksmingas. Jau kitą rytą oda pastebimai švaresnė, plaukai lygesni, o šamanai teigia, kad ir toksinai apvalyti.
Tačiau trečią dieną, gavę išgerti po pilną puodelį trinto tos pačios žolės gėrimo, žiūrim įtartinai. Skystis šiltas, smirdantis, ryškiai žalias. Primena vaikystėje girdėtas pasakas apie piktas raganas, kankinusias vaikus. Buvome perspėti, kad šiek tiek skaudės pilvą ir atsiras diarėjos požymių: pykinimas, vėmimas, viduriavimas.
Nuo ankstaus ryto iki pietų sėdim, gulim, vartomės ant savo namelio grindų su visaip gurgiančiais pilvais. Į tualetą bėgam dažniau nei pratariam kokį žodį. Iš skausmo net ašarą tenka išspausti. Galiausiai, lyg burtų lazdele pamojus, viskas baigiasi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Pietaudami jaučiamės be galo pavargę, bet pilvų nė kiek nebeskauda, į tualetą visai nebesinori. Trys dienos griežtos dietos ir, anot šamano, esame pasirengę pirmam ceremonijos su ajahuaska ritualui.
Paprastai ritualai prasideda sutemus. Mūsų ceremonijos pradžia 20:00 valandą, kai lauke jau kelias valandas tamsu (temsta 18:00). Viskas prasideda labai ramiai, be streso. Susėdame ratu, šamanai kalbasi ir juokauja šipibų kalba. Po kelių minučių Pedro ištraukia butelį nuo limonado, kuriame ir yra ajahuaska. Atidarant butelį šis šnypščia, tai išduoda, kad skystis jo viduje natūralus ir šiltoje temperatūroje turbūt šiek tiek rūgsta. Įrodymas, kad gėrimas – gyvas.
Rudo gėrimo pilna taurelė siunčiama paeiliui. Pirmiausia ji tenka Andriui. Toliau – mano (Eglės – aut. past.) eilė. Gėrimo skonis nėra apetitingas: jaučiamas tabako kartumas, šiek tiek kartaus neva mielių antskonio. Kol kiekvienas išgeria, trunka apie penkiolika minučių. Vienintelė patalpoje deganti žvakė užpučiama ir ką tik klegėję šamanai staiga nutyla. Liekame tamsiame kambaryje, į kurį šešėlių pavidalu įsibrauna tik mėnulis. Kartais nukrečia koks šiurpulys – sėdi sau su septyniais šamanais, kurie veda į protu nesuvokiamus dalykus, tamsu, tylu, bet tuo pačiu užplūsta maloni ramuma.
Tyla ir ramybė trunka apie pusvalandį. Tuomet tai vienas, tai kitas šamanas pradeda švilpauti, niūniuoti, dainuoti. Tai vis skirtingos melodijos, todėl per kelias minutes patalpą užpildo bent trys skirtingos šamanų dainos. Kol būname atsimerkę, niekas nėra pasikeitę – viską matome ir suvokiame taip pat aiškiai, kaip ir prieš tai.
Tačiau užsimerkę pradedam grimzti į haliucinacijas. Iš pradžių tai padriki spalvoti vaizdai: vienas iš mūsų mato daug ryškių spalvų, kitas – komiškus herojus. Vaizdai labai ryškūs, labai aiškūs. Haliucinacijos rodosi tik užmerkus akis. Šamanams dainuojant reginiai stipresni, o jiems pritilus silpnesni. Tačiau bet kuriuo atveju atmerkus akis visi vaizdiniai dingsta, tarsi pasilieka užmerktose akyse kaip sapnas. Tikras sapnų valdymas: gali jį sustabdyti, atsimerkti ir mąstyti apie tai, ką matei, tuomet vėl užsimerki – sugrįžti, ir vaizdiniai tęsiasi. Sapną valdai tiek, kiek nori. Ar tai pasąmonės valdymas, atsakyti sunku. Tyrimų, atliktų su ajahuaska, skurdu: augalai, iš kurių skystis gaminamas, draudžiami daugelyje pasaulio valstybių. O tose šalyse, kur ajahuaska naudojama šamanų apeigų metu, tyrimai niekam nereikalingi. Viena tikrai aišku: ajahuaska – natūralus serotonino šaltinis. Serotoninas yra biologiškai aktyvi medžiaga, kuri centrinėje nervų sistemoje atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant psichinius procesus: nuotaiką, miegą, seksualumą, apetitą ir t. t. Serotoninas naudojamas antidepresantų gamyboje, tačiau teigiama, kad viena procedūra su ajahuaska yra tokia pat veiksminga kaip 10 metų trukmės psichoterapijos ir antidepresantų kursas. Dėl serotonino koncentracijos teigiama, kad ajahuaska yra efektyviausia priemonė tokių psichologinių ligų kaip depresija gydymui. Ir, nors si informacija nėra pagrįsta, net tokie pasaulio grandai kaip National Geography ar Harvardo universitetas spausdina straipsnius apie netikėtai išgydytus beviltiškais laikytus ligonius.
Tai nėra vien šio skysčio nuopelnas. Džiunglių atmosfera, šamanai ir jų dainos, be abejo, sustiprina įspūdį ir greičiausiai net poveikį. Kai vyriausiasis šamanas prisėda priešais mus, pajaučiam energijos ir šviesos pliūpsnį, sklindantį nuo šio žmogaus. Esame ir anksčiau girdėję, kad šamano energija procedūrų metu be galo stipri. Dabar pajuntame patys, jog šamanas kiaurai tave perregi, mato visus kaulelius ir jaučia visas mintis. Atsitraukdamas šamanas dar uždeda ranką ant pakaušio ir pučia tabako dūmus tiesiai mums virš galvų. Tai blogio ir blogų minčių išvarymas. Ceremonija tęsiasi 2–3 valandas, po kurių nejaučiam nieko kito kaip ramybę. Miegas – saldus ir ramus. Nejuntam net kūną kandžiojančių uodų, kurie vos tik sutemus apspinta mūsų nakvojimo vietą – du čiužinius, uždengtus moskitų tinkleliu.
Didžiausią laimę tenka pajusti, kokioj pamirštoj pasaulio vietoj vis dėlto esame, išvykimo dieną. Džiunglėse nėra laivų grafiko. Pedro sako, kad nuo septintos iki dešimtos valandos ryto praplaukia keli laivai, taigi mes, ateidami prie kranto aštuntą ryto, matome vieną ką tik nuplaukusį, bet laukiame kito. Kitas nesirodo. Vietiniai sako, kad gali ir nebepasirodyti. Tai jau priklauso nuo vairuotojo nuotaikos – plauks jis ar ne.
Mums pasiseka, valtis pasirodo gerokai popiet, jau sprendžiant, ar grįžti valandos keliu per džiungles iki šamanų Lagūnos, ar prašytis nakvynės pas vietinius kaimelio gyventojus. Ta diena, kai mes visas septynias valandas sėdime ant kranto laukdami valties motoro garso – kaime vadinama švarinimosi diena. Bendruomenės pirmininkas nusprendė, kad jau laikas tvarkytis, taigi visi čiupo mačetes ir išėjo į suplūkto smėlio gatvę.
Krantinė tenka moterims. Koks dvidešimt moterų, pasiėmusių mačetes, atsisėda ant trumpos, vos pradygusios žolytės, ir pradeda mačetėmis ją pjauti. Visur kitur tai būtų suprasta kaip atsisveikinimo su mačetės ašmenimis diena – moterys kerta tiesiai į žemę, kad ne tik žolę nupjautų, bet ir visos jos šaknų užuomazgos dingtų. Iš sausos žemės tik dulkės kyla, kol gauja moterų per kelias valandas sutvarko kelių arų lopinėlį.
Bet didžiausias smagumas – matyti, kaip auginami vaikai. Vos ant kojų stovintys išeina su mamomis tos žolės skabyti. Vaizdas lyg iš baisiausio mamų siaubo filmo, kvapą gniaužiančios scenos: moterys mačetėmis kapoja žemę, o vaikai, vos didesni už tas mačetes, šlepsi visur aplink. Mamoms tai nėra baisus pavojus, šios stveria vaiką už rankos ir nukelia sau už nugaros, kad nemaišytų. Kartą mūsų akyse vienas vaikas, neklausęs savo mamos, gauna su mačete per sėdimąją. Aišku, ne su ašmenimis, bet kaprizai išspręsti efektyviai.
Išvažiuojame švarūs ir ramūs. Gal net labiau, nei tikėjomės. Pažadame sau sugrįžti.
