Amsterdamas neretai vadinamas Europos dviratininkų sostine. Čia kone 40 proc. miesto gyventojų automobilius palieka namuose ir kelionei į darbą ar mokslus renkasi spalvingus bei patogius dviračius. Į dviračius vietiniai gyventojai per daug neinvestuoja – gatvėje galima pamatyti ir labai paprastų, jau atgyvenusių modelių. Pagrindinė taisyklė – kad dviratis riedėtų. Nenuostabu, kad ši transporto priemonė šalyje tokia populiari. Tam įtakos turi ir ypač gerai išvystyta infrastruktūra, patogūs ir saugūs dviračių takai.
Berlynas, Vokietija
Kartais sakoma, kad mindamas pedalus Berlyno gatvėmis niekad nesijausi vienišas. Kasdien apie 400 tūkst. gyventojų į darbą važiuoja dviračiais. Tačiau šis skaičius miesto valdžiai neatrodo didelis, todėl vokiečiai kaip galėdami stengiasi, kad dviratis vis daugiau žmonių taptų patogia susisiekimo priemone. Viena iš tokių paskatinimo priemonių – specialus dviračių takų žemėlapis.
Kopenhaga, Danija
Danijos sostinėje maždaug trečdalis gyventojų, nesvarbu, kur jie važiuotų, kas rytą sėda ant dviračių. Kasdien jie visi nuvažiuoja daugiau nei milijoną kilometrų per dieną. Dviračiai ypač populiarūs hipių pamėgtame Kristianijos rajone, kur laisvai parduodami lengvieji narkotikai, tačiau automobiliai – uždrausti.
Paryžius, Prancūzija
Milijonai gyventojų Paryžiuje automobilių spūstis aplenkia ramiai riedėdami dviračiu. Prancūzijos sostinėje veikia viena geriausiai išvystytų nuomos sistemų „Velib”. Šis pavadinimas – tai žodžių „velo“ (liet. dviratis) ir „liberte” (liet. laisvė) junginys. Patys prancūzai itin vertina nevaržomą judėjimą. Juk važiuodamas dviračiu bet kokį objektą gali pasiekti 24 valandas per parą. Dviračio nuoma pusvalandžiui nieko nekainuoja, todėl iš anksto susidėliojus norimą maršrutą galima keliauti be jokio vargo.
