Atsibundu mažame kambarėlyje vienoje iš Bamako autobusų stočių. Sugrūdu miegmaišį atgal į maišą, nusikeikiu ir išeinu į lauką. Prieangyje sėdi paklode uždengtas juodas žmogus, kyšo tik rankos ir kojos, įtartinai pabalusios. Lavonas, pagalvoju. Truputį paspoksau ir nueinu toliau, fotografuoti nesinori, ne mano reikalas juk. Lavonas tai lavonas, matyt, numirė per naktį. Gal net miegojo kažkur šalia manęs, kas ten žino.
Rūkau cigaretę po cigaretės ir dairausi vandens, noriu bent jau kojas nusiplauti. Už kelių šimtų metrų randu degalinę su dušu. Nuotaika truputį pagerėja, žingsniuoju toliau. Dabar belieka susirasti puodelį kavos.
Na, o stotyje atsibundu, nes vakar naktį teko grįžti atgal į sostinę iš Diemos miestelio, esančio už gerų 260 km į šiaurę, netoli Mauritanijos sienos. Mano planas B buvo ten savanoriauti, telefonu viską sutarėm su viena organizacija, jie labai džiaugėsi nauju savanoriu. Iki paskutinės minutes tikėjau, kad planą B tikrai pavyks įgyvendinti, mat planas A - patekti į Dykumo festivalį - žlugo, renginys buvo atšauktas man bekeliaujant į Malį.
Deja, žlugo ir planas B. Vos išlipus iš autobuso, kuriame važiuojant blogu keliu bei sprogus padangai praleidau gal 10 valandų, mane pasitinka policija ir pakviečia užsukti pas juos. Po 10 minučių aiškinimosi, ką, po galais, aš, baltas žmogus, čia veikiu, ir skambučio pasitikti turėjusiai organizacijai, mane vėl pasikviečia policininkas, šįkart didesnis. Sėdame ant motorolerio ir kažkur nubirbiame. Na štai, galvoju, nuveš mane ten, kur man reikia, pagaliau viską suprato. Bet Afrika nebūtų Afrika – mane nuveža vos kelis šimtus metrų pagrindine gatve, pas žandarus.
Malyje prancūziška sistema – policija tvarko reikalus mieste, o žandarai – užmiestyje. Taigi patenku pas žandarų vadą, tokį didelį juodą vyrą, kuris po kelių minučių formalių mandagybių man prancūziškai išrėkia, kad šitas miestas patenka į „zone rouge“ – raudonąją zoną. Kitaip sakant, čia teroristai grobia žmones, todėl aš čia pasilikti negaliu. Ginčytis beprasmiška, paskambinu savanorių vadui, jis tepasako „sorry“, gal kitą kartą. Taigi, lėtai besikeikdamas išgeriu pusantro litro beveik šalto vandens ir po valandėlės mane įsodina į autobusą, vežantį atgal į Bamaką.
Nebežinau, ar juoktis, ar verkti, bet bent jau išsisuku nuo mokesčio už bilietą, taip jaučiuosi išsaugojęs bent krislelį išdidumo. Štai taip vidury nakties atsiduriu stotyje, kur lavonas tikrai nėra labiausiai nerimą keliantis dalykas.
Netrukus prieinu padorią kavinę ir ten randu puodelį visai neblogos kavos už 500 CFA (maždaug 3 litus). Šalia netgi yra interneto kavinė, man sekasi. Gerdamas kavą bandau suregzti planą C. Į galvą neateina nieko geriau, nei nusipirkti lėktuvo bilietą bet kur, kad tik toliau nuo čia. Užeinu į interneto kavinę, pradedu ieškoti bilietų ir... dingsta elektra. Nusikeikiu populiariausiu prancūzišku keiksmažodžiu, ir tada – vuolia!
Mane užkalbina pora „rastamanų“ nuo gretimo kompiuterio. Net nepastebėjau, iš kur jie atsirado. Pasiguodžiu jiems apie nuotykius su prakeikta policija ir jau šypsausi – naujieji bičiuliai sako „nebesijaudink, dabar viskas gerai, mes kartu“. Turi pamatyti tai, kas bloga, kad atpažintum tai, kas gera. „Rastamanai“ visur „rastamanai“, pažįstu jų nemažai, todėl staiga pasijaučiu be galo laimingas. Šita istorija niekaip negali baigtis blogai.
Sėdame ant galingo motorolerio ir pajudame į miesto pakraštį, siaurais keliukais užkylame ant kalno, nuo kurio atsiveria pasakiška Bamako panorama.
Patenku į nedidelį kaimelį, kurį labai pamėgusi vietinė bohema – čia gyvena įvairūs menininkai, muzikantai, smulkūs amatininkai. Ir žinoma, rastafari atstovai. Prisėdu pavėsyje, gaunu arbatos ir suktinę, netrukus praėjusių dienų vargai lieka kažkur ten, apačioje, Babilone. Šis kalnas tikrai vertas Zion vardo.
Gyvenimas čia nė kiek neprimena Bamako šurmulio, net keista, koks didelis skirtumas, juk kalnas - vos už 10 minučių motoroleriu nuo miesto centro. Čia niekas niekur neskuba, aplink laksto vaikai, moterys nešioja nešulius, kažkas kažką kažkur veža asiliuko traukiamu vežimu, vyrukai žaidžia futbolą. Didžiąją dalį dienos žmonės tiesiog sėdi pavėsyje ir geria arbatą, groja, dainuoja – dirbti darbus, kai kepina saulė, neprotinga, ypač sausuoju metų laiku, vanduo tampa per daug brangus.
Yra ir nedidelis turgelis, kuriame moteriškės pardavinėja daržoves, vaisius, žuvį, mėsą ir t. t. Viskas užauginta čia pat – slėnio apačioje šuliniuose dar yra vandens, todėl prie pat jų auginamos daržovės. Elektros ir kanalizacijos čia nėra, vanduo į kalną keliauja bačkose ant moterų galvų. Įpratau rankas plautis virš kokio nors augalo, hakuna matata, kaip sako broliai ant kalno.
Santykiai čia labai bendruomeniški, visai nesijaučia miestietiško uždarumo, panašu, kad visi čia visus pažįsta. „Together we are strong“ (liet. kartu mes stiprūs), – sako jie. Ir tai tiesa, dalinantis visko reikia daug mažiau, o gyvenimas tampa daug gražesnis. Labai džiaugiuosi, kad buvau priimtas čia kaip brolis, taip nutinka tikrai ne bet kur ir ne bet kam. Čia nesvarbu religija, odos spalva ar politinės pažiūros. Svarbu meilė širdyje, „one love“ (liet. viena meilė), kaip sako rastafari, ir tai šioje vietoje jau seniai tapo tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Gera žinoti, kad visada galėsiu čia grįžti ir būsiu laukiamas.
Nemažai čia sutiktų žmonių pragyvenimui užsidirba iš turistų – jie dirba gidais, organizuoja muzikos pamokas, gamina ir pardavinėja suvenyrus, muzikos instrumentus, drabužius ir kitą afrikietišką atributiką. Per tris dienas pats padariau keletą pakabukų ir vieną perkusijos instrumentą iš moliūgo, kriauklyčių ir virvės. Darbas malonus, jei turi kantrybės - sėdi sau pavėsyje ir pini, pasisuka saulė, pakeiti vietą, judi su saule. Ir taip diena iš dienos.
Tačiau šiuo metu Malyje turistų beveik nėra – šiaurėje vykstantis karas su islamistais skaudžiai kirto Malio turizmui. Dauguma viešbučių tušti ar pustuščiai, o gatvėje pinigus keičiantys, telefono korteles pardavinėjantys ar kitaip uždarbiaujantys piliečiai kiekvieną baltą žmogų apspinta kaip musės.
Prieš savaitėlę atkeliavau į Malį iš Senegalo, kartu su vienu 66 metų vokiečiu, kuris iš gimtinės atvairavo didžiulį seną autobusą - norėjo jį čia parduoti. Vokiečio biografija, ko gero, verta knygos, bet galbūt kitą kartą. Tai va, bevažiuojant link Bamako, vienoje iš policijos užkardų mums buvo pasakyta, kad be ginkluotos palydos važiuoti negalime.
Taip autobuse visai dienai atsirado du snaudžiantys ir viskuo nepatenkinti žandarai su nutrintais AK-47 rankose. Šis eskortas, kurio atsisakyti negalėjome, mums kainavo 45 eurus. Mat šiuo metu tokia situacija – Malio tvarkos sergėtojai nesuteikia galimybės teroristams grobti baltuosius, tai kenkia Malio reputacijai. Deja, tai yra viena iš priežasčių, kodėl šalyje šiuo metu miršta turizmas, juk mažai kas vietoj gido nori policininko, kuris neleidžia laisvai judėti ir dar prašo už tai pinigų.
Pinigai baigiasi ir man – metas įsigyti bilietą ir mauti į šiaurę, ten, atrodo, jau pavasarėja. Naujų draugų padedamas nusiperku skrydį iki Lisabonos ir paskutines dienas praleidžiu mainydamasis daiktais, kontaktais, įrašau keletą afrikietiškų dainų. Išvykstant dar pavyksta įsigyti nedidelį džembe būgną, vienas iš „rastamanų“ pakeičia jam odą, džiaugiuosi. Bene kiekvienas nori, kad ką nors palikčiau – pinigų ar kokį daiktą, mainais kuprinėje atsiranda visai padorių suvenyrų. Išvykti visai nesinori, bet reikia, tai reikia. Pažadu sugrįžti.
Paskutinė vakarienė, paskutinės dainos, apsikabinimai, ir mane nuveža ir palieka oro uoste. Sulaukiu lėktuvo, ir netrukus Malis lieka labai toli. Prisipažinsiu, Afrika rado jaukią vietą mano širdyje, būtinai grįšiu, kada nors vėliau. Dabar laukia nauji nuotykiai.
Linkėjimai iš Portugalijos!
