Dviem sluoksniais – tai toks statymo būdas, kuris praktikuojamas pergrūstose vietose. Lietuviai sako: „Mane užstatė“ ir nervinasi, dar kartais perbraukia raktu ir perduria padangas; Anglijoje tai vadinama „double parking“ – socialiai labai nepriimtina ir praktikuojama tik retais atvejais, kai labai užimtos nedirbančios mamos su „Range Rover“ „tik sekundei sustabdo“ užšokti į organinių produktėlių parduotuvę ir pačiupti du ar tris daikčiukus (vertimas: pusei valandos ir du didelius maišus organinio šokolado, šviežiai spaustų ropių sulčių ir nelukštentų saulėgrąžų pilnaties spaudimo aliejaus bei kitokių pabrangintų gėrybių, signalizuojančių socialinę atsakomybę).
Neapolyje „dvigubas“ statymas taikomas dažnai, tačiau kažkokiu būdu visi labai greitai išvyksta iš automobilio pastatymo vietos ir leidžia išvažiuoti aukai iš pirmojo sluoksnio. Italijoje visos problemos visuomet kažkaip išsisprendžia.
Šalyje po Antrojo pasaulinio karo keisdavosi gal po dvi vyriausybes kasmet, nacionalinė oro bendrovė bankrutavo daugiau kartų, nei vidutinei Lietuvos pensininkei skambino sukčiai ir atėmė pinigus, taupomus laidotuvėms (pastaba pamąstymui – jei taupai pinigus savo laidotuvėms, kažkas blogai su tavo prioritetais), šalis ligi šiol negali sutvarkyti pašto tarnybos, kuri veikia kaip Afrikos bananų respublikoje, ir dar daug visokių nesąmonių, bet viskas kažkaip veikia.
Žinoma, ne viskas tobula. Prie automobilių nuomos punkto atvežęs taksi vairuotojas neturi grąžos iš šimto eurų. Aš lieku prie taksi, jis laksto aplink ir bando išsikeisti visose parduotuvėse. Niekas nekeičia. Aš einu į bankomatą, galvoju, nusiimsiu ką nors smulkesnio. Bankomatas sugedęs. Tada aš imu atgal savo šimtą eurų ir einu jau per kitas šiukšlinas parduotuves, kol išsikeičiu pinigus nusipirkęs pakelį cigarečių. Viskas kaip namie.
Tai, štai, vairavimas. Italui automobilis skirtas ne pasididžiuoti, tik nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą, todėl visi automobiliai įlenkti, įbrėžti, perbraukti – ne tokie, kuriais kas nors galėtų didžiuotis. Lengva suprasti, kodėl jų netvarko: dėl tos pačios priežasties, kodėl snieguotose šalyse neplauna – juk vis tiek išsiteps. Čia vis tiek kas nors perbrauks. Mūsų vidutinio dydžio automobilis (mechanikas nuomos punkte sakė „didelė mašina“, kaipgi kitaip, kai dauguma mašinyčių gatvėse - maži, apgailėtini kibiriukai, dažnai gėdingos drumzlinai baltos spalvos) įbrėžtas, įlenktas ir perbrauktas aštuoniose vietose, nuomojamo automobilio schema atrodo kaip diagrama, nubraižyta po avarijos.
Aš bakst pirštu, sakau, čia šitie trys įbrėžimai tai išvis nenurodyti. „Troppo piccoli“, – numoja ranka mechanikas ir duoda raktą. Per maži įbrėžimai, tokių net niekas nežymės. Viskas bus gerai.
Vairuoti Neapolyje nėra baisu: tik reikia suprasti, kad visi yra labai nekantrūs ir greiti, ir kiekvienas laisvas lopinėlis ant asfalto jiems yra kvietimas tą vietą užimti anksčiau, negu ją užims kas nors kitas. Bet mirties tyčia niekas neieško. Po trumpo laiko jau ir aš vairuoju kaip erelis, lyg mane saugotų nuo nelaimingų atsitikimų Viešpats ir laimingas likimas.
Pakrantė
Neapolis prie jūros (žinoma, ne ten, kur uostas – uostai visame pasaulyje yra triukšmingos vargo vietos) yra nelauktai švarus, erdvus ir apstatytas aukštais ir išpuoselėtais viešbučiais. Gali pamanyti, kad esi civilizuotoje ir tvarkingoje šalyje, išskyrus nebent etiopus, parduodančius saulės akinius po penkis eurus. Net suoliukai, žaidimų aikštelė, daugybė vaikų (su jais kažkodėl daug rusiškai kalbančių moterų – arba motinų, arba auklių, bet apskritai rusų Neapolyje tiek daug, lyg Kampanija buvo šešioliktoji sovietų respublika), ir yra seniausias Europos akvariumas, kuriame keisti gyviai iš Neapolio įlankos - visokie po drumzliną stiklą ropinėjantys aštuonkojai ir niūriai, lėtai plaukiojančios pavojingai atrodančios žuvys.
Čia žvejyba ir žuvis yra gyvenimo dalis: žuvininkų parduotuvių daugybė, nors dauguma labai paprastos, kur gal tik kelios rūšys išdėliotos, ir viskas akivaizdžiai šviežia. Jei kas mano, kad atšaldytą žuvį galima iškišti už šviežią, tai turbūt nelabai susipažinęs su šviežia žuvimi.
Čia ir žvejų uostas karališkai įsikūręs: žvejams reikia priėjimo prie vandens, todėl jų tinklai ir valtys toliau nustūmę restoranus ir barus, ir žiūrėti į Vezuvijų jų lankytojams tenka iš truputį mažiau romantiškos vietos.
Vezuvijus, prieš du tūkstančius metų (79 metais po Kristaus) nusinešęs daug gyvybių ir paskui išsiveržęs dar ne vieną kartą, o dabar tylintis nuo 1944 metų, šioje pakrantėje yra absoliučiai centrinis vaizdas ir dievybė, kaip Fudzi Japonijoje arba Araratas (kuris matosi iš Armėnijos, bet yra Turkijos teritorijoje). Jis stūkso ir matyti iš beveik visur, primindamas apie laikinumą ir apie tai, kad mirtinas išsiveržimas bus – klausimo nėra, ar bus, klausimas yra tik - kada.
Siauros gatvės iš rytų į vakarus
Neapolio senamiestyje ligi šiol trys gatvės, vadinamos decumanus, einančios ten pat, kur ir ėjo senovės graikų ir romėnų laikais – tiksliai iš rytų į vakarus, kuriose vaizdas atsiveria labai toli. Via dei Tribunali – viena iš jų, siaura neproporcingai savo labai dideliam ilgiui (tęsiasi kaip prospektas) su parduotuvėmis, butais, biurais, restoranais ir picerijomis, ypač tomis pačiomis mažiausiomis, kur Neapolio gardėsis pats pigiausias ir paprasčiausias (tiesa, iki geriausiųjų picerijų netraukia, bet čia paplotėlis už eurą, pora kartų perlenktas ir patiekiamas popieriuje, kaip blynas iš „Bebro blyninės“).
Čia ištisus metus pardavinėja ir įvairiausius prakartėlių variantus (Neapolis – prakartėlių gamybos pasaulio sostinė; o Neapolyje čia viskas sukoncentruota Via San Gregorio Armeno). Čia parduoda judančias, šviečiančias ir visaip pakeistas prakartėles: kai kurios jau nebevaizduoja Artimųjų Rytų, o vietoje šventosios šeimynos, trijų išminčių ir piemenėlių ten visokie picų kepėjai ir kitokie valstiečiai, naminiai gyvuliukai ir panašūs žemiški dalykai.
Senamiestyje visur – balkonuose, languose – džiūva skalbiniai, nors kartais galvoji, kas iš jų lieka prie judrių gatvių, kur iš automobilių kyla dūmai ir aplink vien dulkės? Bet, matyt, kai kitų variantų nėra, taip reikia.
Būna ir dar siauresnių gatvių (kuriose irgi džiūva skalbiniai): ant aukštos Neapolio kalvos – galerija „Capodimonte“, viena geriausių Italijos dailės ekspozicijų, iš kurios galima grįžti į miestą tiesiu ir nuobodžiu keliu, o galima aplinkui, per darbininkų kvartalus Rione Sanità, kur einant turistams, jiems aplinkiniai rodo į fotoaparatą ir liepia paslėpti, kol jų neapiplėšė. Mūsų neapiplėšė.
Rione Sanità, Sveikatos alėja, yra blogojo Neapolio širdis: kažkada prestižinis kalno šlaitas su prabangiais dvarais ir vilomis, jis tapo bedarbių ir Camorra, Neapolio organizuotų nusikaltėlių, pamėgtu rajonu.
Čia pat gatvėje - turgūs, kur laisvai ir tvarkingai išdėliotos – greta šviežių kiaušinių (4 litai už dešimtį, perskaičiavus mūsų pinigais), vogtų mobiliųjų telefonų ir panašaus šlamšto siūlomos kontrabandinės ukrainietiškos ir serbiškos cigaretės po pusantro euro už pakelį.
O dar šioje keistoje vietoje yra makabriškas paprotys, apie kurį reikia papasakoti lietuviams, galvojantiems, kad mes esame pati keisčiausia ir labiausiai nušliuožusi katalikų tauta.
Fontanelle kapinėse, osuarijuje, kur laikomi mirusiųjų kaulai, neapoliečių šeimos pasirenka po vieną kaukolę iš pezzentelle (vargdienėlių), nežinomų mirusiųjų, ir ja rūpinasi – valo, šveičia, gražiai padeda tarp kitų kaulų, o priimtoji siela mainais globoja ja besirūpinančią šeimą. Sako, šis paprotys iš esmės yra pagoniškas.
Sutikite, tai yra keisčiau negu mūsų Kryžių kalnas.
Bažnyčios ir kulto pastatai
Neapolyje - nežmoniškas skaičius bažnyčių. Dešimtys.
Viena keistesnių, ne, palaukite, keisčiausia - XVII amžiaus Santa Maria della Sanità bazilika, ir ne tik todėl, kad ji graikiško kryžiaus formos (crux immissa quadrata, kurio abi juostos lygaus ilgio), bet todėl, kad ten altorius iškeltas virš įėjimo į požemį. Viskas atrodo, kad ir kaip besuktum, lyg įėjus į teatrą, nes altorius pakeltas aukščiau, prie jo abipus nuo grindų kyla laiptai, o po altoriumi į atėjusį žvelgia grotos, už kurių - tamsa ir įėjimas į katakombas.
Mažai esu matęs grėsmingesnių pastatų. Kaip kalno uoloje išgraužti namai Neapolio pakraštyje atspindi ryšį su požeminiu pasauliu, taip ir šioje bažnyčioje požemiai yra svarbesni už tai, kas ant žemės, ir įėjimas į juos pakelia kaip drakonas net altorių, ir grotomis užtverta tamsa čia svarbiau už šventus paveikslus ir šviesą iš viršaus.
