Kovo 17-oji – triukšmingiausia šventojo diena visame pasaulyje. Taip susiklostė, kad išeiviai iš vos daugiau nei keturis milijonus gyventojų turinčios salos išsibarstė po visą Žemės rutulį.
Nesvarbu, kokiame pasaulio kampelyje gyventų, tikras airis visuomet švenčia Šv. Patriko – airių šventojo ir globėjo, lyginamo su lietuvių šventuoju Kazimieru, dieną.
Ji airiams tapo ne tik pavasario pasitikimo, bet ir šios tautos tapatumo, patriotizmo šlovinimo fiesta.
Šv. Patriko diena yra nacionalinė šventė ne tik Airijoje, bet ir Montserate – mažoje Karibų jūros saloje ši šventė minima nuo XVIII amžiaus.
Šiemet Airijoje dar gerokai prieš mėnesį buvo pradėta ruoštis didžiausiai nacionalinei šventei. Po ekonominio sunkmečio atsigaunantis žaliasis kraštas pasiruošęs švęsti kelias dienas.
Sostinėje Dubline Šv. Patriko dienos linksmybės prasidėjo jau ketvirtadienį ir tęsis iki pirmadienio.
Geografiniame Airijos centre, Talamoro mieste, šventiniai karnavalai iki paryčių truks tris dienas.
Bene labiausiai Šv. Patriko dienos linksmybes pamėgo amerikiečiai. Jungtinėse Valstijose specialūs Šv. Patriko dienos paradai sulaukia daugybės dalyvių.
Tačiau amerikiečiams toli iki tikrų airių. Šv. Patriko dieną net paties mažiausio Airijos miestelio pagrindine gatve triukšmingai pražygiuoja spalvingai apsirengę parado dalyviai.
Linksminasi visi – ir kodėl gi to nedaryti, jei, nepaisant savaitės dienos, kovo 17-oji airiams yra laisvadienis.
Be to, tai proga nors vienai dienai pamiršti griežtus gavėnios apribojimus ir iš širdies pasilepinti gardumynais, nuo kurių reikia atokiai laikytis visiems katalikams.
Tokių Airijoje beveik 90 procentų. Tai šv. Patriko nuopelnas. Jis daugumą pagonių airių atvertė į krikščionybę 432–461 metais.
Todėl kovo 17-ąją, šv.Patriko mirties dieną, dauguma airių skuba į bažnyčią kartu su visa šeima. Vėliau visi žingsniuoja į paradą.
Vien tuo Šv. Patriko diena neapsiriboja. Kaip mes, lietuviai, pamišę dėl krepšinio, taip airiai pametę galvą dėl nacionalinių sporto šakų – gėlų (viena keltų kalbų) futbolo ir hurlingo (airių žaidimas, panašus į žolės riedulį).
Net mažiausiame Airijos miestelyje yra šių sporto šakų komandos. Jos ištisus metus kovoja tarpusavyje, kad geriausios galėtų susitikti per Šv. Patriko dieną Dublino „Croke Park” stadione.
Vienas didžiausių Europos stadionų, kuriame telpa daugiau nei 82 tūkstančiai žiūrovų, – visuomet sausakimšas. Finalinės gėlų futbolo ir hurlingo varžybos – didžiausias Airijos sporto renginys.
Negalintys finalinių kovų stebėti stadione sėda prie televizorių. Sakoma, kad hurlingą airiai žaidžia jau daugiau nei 3000 metų.
Airiai tvirtina: nebūtina gimti Airijoje, kad atšvęstumėte Šv. Patriko dieną. Net nebūtina tuo metu viešėti nedidelėje, į Lietuvą panašioje šalyje ar žingsniuoti Šv. Patriko dienos parade.
Svarbiausia pajusti airišką dvasią savo širdyje. Dainos ir šokiai privalomi. Skanus gėrimas ir gera kompanija taip pat būtini šventės atributai.
„Eime nuskandinti trilapio dobilo” – šis posakis skamba iš airių, skubančių šventinę dieną į barą išlenkti bokalo alaus ar taurės viskio, lūpų.
Jau tapo tradicija, kad gerdami paskutinį to vakaro gėrimą airiai išsisega trilapį dobilą iš savo švarko atlapo ir įdeda jį į taurę. Pasakę tostą, išgėrę iki dugno, dobilo lapelį meta per kairį petį. Tai esą atneša laimę.
Nors airiai sako, kad populiariausias gėrimas jų šalyje – tamsusis „Guinness” alus, bet Šv. Patriko dieną visi vakarą baigia su viskio taure.
Būtinai airiško. Nes išdidūs airiai ne ką mažiau nei savo kilme didžiuojasi ir unikaliu savo šalies viskiu.
Pasijuokti iš savęs nebijantys airiai perspėja – lankantis Dubline neskubėkite lėkti į muziejus.
Daugiausia apie Airijos kultūrą, istoriją ir airių charakterį sužinosite visų pamėgtose užeigose – alinėse.
Matyt, ne šiaip sau ten laisvą laiką leido ir įkvėpimo sėmėsi visame pasaulyje garsūs airių rašytojai. Tad jei domitės literatūra, nepagailėkite laiko turui po Dublino literatūrines užeigas.
Per dviejų valandų ekskursiją užsukama į keturias Dublino užeigas. Kol aktoriai pasakoja istorijas, turistai ragauja airiškus gėrimus.
Beje, šventasis Patrikas kartu su savo vienuoliais pradėjo oratorinio pasakojimo tradiciją.
Užkietėję airių roko grupės U2 gerbėjai turėtų užsukti į užeigą „The Duke” tokio paties pavadinimo gatvėje. Šioje užeigoje nuolat muzikavo dar tuo metu tarptautinio pripažinimo nepasiekęs Bono su savo grupe.
Dabar dažnai sausakimšame bare nugaromis trintis tenka su žinomais naujosios kartos airių rašytojais.
Kone kiekvienas Dublino baras kaip nors susijęs su literatūra. Bene žymiausias – „Davy Byrne’s Pub”.
Pačiame sostinės centre esančiame bare ne vieną taurę išgėrė vienas žymiausių airių rašytojas Jamesas Joyce’as. Mėgstamiausią barą jis mini ir savo garsiausiame romane „Ulisas”.
Tostų sakymas – svarbi Airijos kultūros dalis. Jei norite Šv. Patriko dieną sutikti kaip airiai, suburkite būrį žmonių ir į jų sveikatą rėžkite iš širdies gelmių plaukiantį tostą.
Jei galva tuščia, pasinaudokite „Tullamore Dew” viskio mėgėjų populiariausiu tradiciniu airių tostu: „Tegu stogas virš mūsų niekuomet nesugriūva ir tegu mes, draugai, po juo niekuomet nesusivaidytume.”
Viskio mėgėjai nepasigailės užsukę į Airijos geografinėje širdyje įsikūrusį Talamoro miestą, kuriame ir atsirado visame pasaulyje žinomas viskis.
Nuo sostinės Dublino iki Talamoro – valanda kelio automobiliu.
Ant Didžiojo Airijos kanalo kranto iki šiol išlikęs pastatas, kur XIX amžiuje buvo pradėta viskio gamyba. Restauruotame pastate praėjusių metų rudenį duris atvėrė lankytojų centras.
Šiuolaikiškai įrengtame centre galima susipažinti su viskio gamybos procesu, Danielio E. Williamso, kurio inicialai puikuojasi ant kiekvieno „Tullamore Dew” viskio butelio, gyvenimu.
Taip pat patiems sumaišyti savo viskį. Galbūt jis jums pasirodys net gardesnis nei visame pasaulyje pripažįstamas airiškas viskis.
Jei pasiseks, sutiksite ir „Tullamore Dew” produkcijos pasaulinį ženklo ambasadorių Johną Quinną (57 m.), kuris nesustodamas ištisas valandas gali kalbėti apie viskį.
Dubline gimęs ir augęs keturių vaikų tėvas – puikiausias airio pavyzdys. Jis moka iš širdies pasilinksminti, yra sąmojingas, mėgsta viskį ir su juo susijusias istorijas.
– Kada pirmą kartą paragavote viskio? – paklausiau J. Quinno.
– Septyniolikos metų. Tada viskis nepatiko. Draugų paragintas pabandžiau viskio kokteilių su limonadu – patiko, nes buvo labai saldu.
Tačiau su metais pradėjau nebemėgti kokteilių ir ėmiau vartoti gryną viskį. Pamenu savo tėvą, kuris visuomet gerdavo viskį su trupučiu vandens.
Niekaip nesuprasdavau, kaip jam tai patinka. Bet dabar aš geriu lygiai taip pat. (Juokiasi.) Lašelis vandens padeda atskleisti 40 procentų stiprumo alkoholio skonio savybes.
– Jūsų darbas daugeliui atrodo tikra svajonė – daug keliaujate, pristatote viskį, jį ragaujate, susitinkate su įdomiais žmonėmis.
– Iš karto po mano paskyrimo pirmuoju pasauliniu ženklo ambasadoriumi 2011-ųjų kovą airis žurnalistas parašė apie mane straipsnį. Paskutinis jo sakinys buvo: „Be jokios abejonės, tai geriausias darbas.”
Negaliu su juo nesutikti. Visuomet svajojau apie šį darbą.
Visi mano draugai pavydžiai sako: „Koks puikus tavo darbas.” Tačiau kai jiems papasakoju, kad 70 procentų darbo laiko praleidžiu kalbėdamas į mikrofoną grupėms žmonių, tada draugai sako: „O, tai mums nepatiktų.”
Man nėra jokios problemos rasti bendrą kalbą su kiekvienu. Tai, ką darau, man nėra vien darbas. Tai aistra. Man patinka būti mokytoju.
Iš pradžių maniau, kad gali pabosti kalbėti apie tą patį. Tačiau auditorija, klausimai apie viskį skiriasi.
Mano žmonai Sheilai nelabai patinka mano darbas, nes aš daug laiko praleidžiu toli nuo namų svečiose šalyse.
Yra vos kelios valstybės, kuriose nė karto nesu lankęsis. Viena jų – Rusija, kur ketinu nuvykti artimiausiu metu. Nesu buvęs ir Lietuvoje.
– Minėjote, kad vidutinis airis per metus išgeria pusantro butelio viskio. Kiek išgeriate jūs?
– Dalyvauju daugybėje degustacijų, išgeriu stiklą viskio ir namuose, susitikęs su bičiuliais ar kolegomis bare.
– Jūsų darbas pavojingas.
– Iš tiesų pavojus didžiulis. Tapti priklausomam nuo alkoholio lengva. Todėl esu griežtai nusistatęs, kad bent dvi dienas per savaitę, 48 valandas, negeriu nė lašo. Tai padeda pailsėti kepenims ir atsikurti organizmui.
Neseniai mano 23 metų sūnus, išgirdęs, kad alkoholio negeriu tik dvi dienas per savaitę, puolė skaityti pamokslo: „Tik dvi dienas per savaitę? Vadinasi, geri 5 dienas. Liaukis, nes tapsi alkoholiku”.
– Ar būna dienų, kai į viskį negalite nė pažiūrėti?
– Taip nutinka retai. Niekada nepadauginu. O jei kurį vakarą išgeriu daugiau, kitą dieną alkoholio vengiu.
– Daugiau nei 30 metų garsinate viskį. Ar yra dalykų, kurių vis dar nežinote apie šį gėrimą?
– Oi, labai daug. Kai mokslininkai kalba apie chemines reakcijas gaminant viskį, piešia diagramas, galiu tik paklausyti ir pasižiūrėti.
Nors žinau pagrindinius principus, kaip viskas vyksta, bet kitiems jų išaiškinti negalėčiau.
– Kaip išsirinkti gerą viskį?
– Apsispręskite, ar norite maišyto, ar vieno salyklo viskio. Tuomet reikėtų atkreipti dėmesį į brandinimo metus. Galite pasidomėti, kokio medžio statinėse viskis buvo brandinamas.
Negaliu išskirti mėgstamiausio viskio, kaip ir vieno mylimiausio iš savo keturių vaikų.
Tačiau sekmadienio vakarais, kai per televizorių žiūriu golfą, man patinka gurkšnoti 12 metų „Tullamore Dew” viskį. 2011-aisiais jis buvo išrinktas geriausiu maišytu airišku viskiu.
– Kuo airiškas viskis skiriasi nuo kitų?
– Jis tiesiog kitoks. „Tullamore Dew” viskis triskart distiliuotas – tai jam suteikia malonesnį, švelnų skonį.
Jame jungiami trys airiško viskio tipai: miežinis, salyklinis ir grūdų.
Viskis brandinamas ispaninio ar amerikinio ąžuolo statinėse, kuriose prieš tai buvo brandinamas burbonas ir cheresas.
Pagal seną receptą kuriamas viskis išsiskiria švelniu prieskonių, citrinų ir salyklo skoniu.
1829-aisiais Talamore atsiradęs viskis – vienas labiausiai apdovanotų airiškų viskių pasaulyje.
Montserato kokteilis
Reikės:
50 ml „Tullamore Dew Original” viskio
25 ml obuolių sulčių
1 kubelio rudojo cukraus
šlakelio karčiosios trauktinės „Angostura”
griežinėlio apelsino.
Sumaišykite rudąjį cukrų su trauktine ir nedideliu kiekiu viskio. Pripildykite taurę ledo kubelių. Pamaišykite, kad prasiskiestų, ir lėtai supilkite likusį viskį.
Jei reikia, pridėkite daugiau ledo. Po to įpilkite obuolių sulčių ir papuoškite apelsino griežinėliu.
Šv. Patriko dienos mitai
Netiesa, kad Šv. Patriko dienos spalva – žalia. Iš pradžių su šv.Patriku buvo siejama mėlyna spalva. Žalia spalva šv.Patrikui buvo priskirta dėl trilapio dobilo. Jį šventasis naudojo pagonims airiams aiškindamas Švenčiausiąją Trejybę. Nuo XVIII amžiaus žalias trilapis dobilas airiams yra patriotizmo simbolis, simbolizuoja kovą už Airijos nepriklausomybę.
Netiesa, kad leprekonai, maži linksmi žmogeliukai, yra Šv. Patriko dienos simbolis. Dabartinis leprekonų įvaizdis – linksmi žali nykštukai – iš tiesų yra Walto Disney kūrinys. 1959-aisiais sukurtas filmas „Darby O’Gill and the Little People” supažindino Ameriką su smagiu personažu, visiškai kitokiu nei ekscentriškos, keistos airių folkloro būtybės leprekonai. W.Disney išgalvotas personažas liko žmonių sąmonėje ir tapo Šv. Patriko dienos ir Airijos simboliu. Todėl Šv.Patriko dieną daugybė žmonių persirengia leprekonų kostiumais ir šėlsta paraduose.
Netiesa, kad šv. Patrikas nurodė kovo 17-ąją visiems išgerti taurę stipriojo gėrimo. Ši diena yra krikščionių šventė, skirta prisiminti mirusius kankinius. Tą dieną airiai pradeda šv.mišiomis, vėliau sėda prie stalo ir kartu laužo duoną.
Legenda byloja, kaip airiškas viskis tapo neatsiejama šventės dalimi. Kai smuklininkas šv. Patrikui šykščiai įpylė taurę viskio, šventasis sumanė pamokyti smuklininką. Patrikas perspėjo, esą jo rūsyje gyvena velnias. Kiekvieną kartą smuklininkui sukčiaujant velnias auga ir sugriaus jo gyvenimą.
Po kurio laiko šv. Patrikas vėl užsuko į tą pačią smuklę ir buvo nustebintas, kad lankytojų taures smuklininkas pripildo sklidinai. Sakoma, kad velnias iš jo rūsio išnyko. Už tai visi laurai buvo priskirti šv. Patrikui, kuris esą tuomet paskelbęs, kad kiekvienas turėtų išgerti lašą stipriojo gėrimo jo šventės dieną.
