Tai vienas iš tų dalykų, kuriuos reikia pamatyti (nesakau – privalu, nes niekas nieko neprivalo, tai vienas iš bjaurių lietuvių kalbos žodžių: „privalote tai prisiminti“, ne, aš nieko neprivalau, išskyrus kai kurias prievoles šeimai ir valstybei, bet čia tik tarp kitko). Reikėtų pamatyti ir paliesti galbūt vien dėl to, kad nuo tūkstančių, milijonų lankytojų, kurie buvo ten pat, kur dabar esi tu, viskas aplink persigeria nuostabos energija.
Aš šiaip netikiu energijom ir įkrovimais, bet tokiose vietose man viskas pasikeičia. Paprasčiau kalbant, jei kurioje nors vietoje labai daug žmonių galvoja labai panašiai, tai tos mintys, atrodo, įsigeria į akmenis ir žemę ir paskui spinduliuoja kitiems atėjusiems, taip pagilindamos jų įspūdį. Pagilintas įspūdis vėl spinduliuoja į akmenis, ir taip viskas sukasi ratu.
Pompėja - taip pat viena iš tų vietų, apie kurias mėgsta kalbėti žmonės, kurie įsivaizduoja esą kelionių asai. Jie jaučia ypatingą malonumą, nuvažiavę į kokią nors labai įspūdingą ir milijonų lankomą vietą ir pranešę namuose, kad ten važiuoti visiškai neapsimoka.
Tiems, kam neapsimoka
Pažinojau tokį reto kvailumo estą (man regis, jis buvo psichinis ligonis, bet negaliu būti tikras), kuris keliavo po pasaulį tik tam, kad grįžęs praneštų, kokie kiti keliautojai yra vargšai neišmanėliai. Egipte jam pats nykiausias dalykas buvo piramidės prie Kairo („Visiškai neapsimoka žiūrėti, reikia žinoti vietas, kur yra daug ko žymiai vertingesnio“). Romoje jis labiausiai už viską nerekomendavo žiūrėti Šv. Petro bazilikos Vatikane.
Prieš keliaujant į Paryžių jis liepė visiems, kas jo klausėsi, bet kuria kaina vengti Luvro. Jis, man regis, nėra buvęs Vilniuje, tačiau esu tikras, turėtų pasirūpinti, kad tik niekas nepamatytų senamiesčio ir Šv. Onos bažnyčios. Tokių yra ir Lietuvoje: jie dažniausiai ateina paskaityti mano restoranų apžvalgų ir parašo, kad jie namuose pagamintų ir skaniau, ir už dešimtadalį kainos.
Tačiau, nepriklausomai nuo estiškų keistenybių, pati Pompėjos vieta turbūt nėra pati maloniausia turistui sezono metu, todėl mes, atvykę per ankstyvo pavasario (arba vėlyvos žiemos) įkyrų lietų, vis dėlto esame laimingesni negu tie, kas atvažiuoja vasarą. Ten pietų Italija, karštis, karštis, karštis – jei atvažiuoji tada, kada daugumai žmonių yra atostogos.
Labai didelis Pompėjos plotas - 66 hektarai - kaip archeologinių iškasenų vietai (visas Vilniaus senamiestis – 360 hektarų, bet tai jo nereikėjo atkasinėti iš po pelenų), pavirsta labai sunkių išbandymų poligonu turistams, kepinant saulei, nes šešėlių maža, žalumos praktiškai jokios nėra, kaip ir vandens telkinių. Kai prie įėjimo eilės, daugelis įeina jau nuvargę, ypač jei automobilį bandė pastatyti kur nors toliau ir pigiau.
Dabar tokių problemų nėra. Nedaugelį atvykėlių mojuodami ir garsiai prašydami važiuoti tik pas juos kviečia automobilių aikštelių savininkai arba jų pasamdyti kvietinėtojai, primenantys restoranų lankytojų gaudytojus Turkijos kurortuose. Kažkada, prieš daug metų, žalioje jaunystėje, buvome nuvažiavę prie Izmiro, ir ten labiausiai už viską nepatiko tie kvietėjai. „Mano draugas! Aš žinojau, kad tu ateisi, aš tau rezervavau staliuką!“
Kai man buvo 25 metai, ir tai buvo vienos pirmųjų gyvenime atostogų, kurias buvo galima pavadinti egzotiškomis, net toks baisiai akivaizdus melas skambėjo gana gaiviai, bet irgi tik pirmas pora dienų. Trečią dieną jau visa tai būna nusibodę iki gyvo kaulo, eini panarinęs galvą ir pagreitindamas žingsnį nuo padavėjų, kišančių į panosę valgiaraštį. „Aš jau valgiau“, - meluoji, nors dar vakarienės nebuvo. „Tai nieko! Žiūrėk čia! Mūsų meniu – ateisi rytoj! Tokio niekur kitur nėra!“ Melai vienas per kitą. Tokia tad Turkija, bet čia dabar Italija. Su Turkija bendras yra tik antikos pasaulis, ir čia, ir ten palikęs panašios civilizacijos griuvėsių.
Antikos pasaulio palikuonys kviečia į savo automobilių stovėjimo aikštelę. Šitas vyresnis, gal šešiasdešimties, gražiai pražilęs, su akiniais, ir diriguoja su tokiu pasitikėjimu ir autoritetu, kaip koks eismo reguliuotojas. Mažiau patyrimo turintis keliautojas galėtų pagalvoti, kad jis čia kažkoks oficialus automobilių statymo viršininkas. Pristabdau savo autotransporto priemonę, pažiūriu į jo pusę. Šitas net aikštelės žmoniškos neturi – automobilius grūda į kažkokį siaurą pravažiavimą, kur dar, ko gero, vargsiu išvažiuodamas. Eik sau, pagalvoju.
Apsisuku ir nuvažiuoju pas kitus: čia aikštelė didelė, ji šiaip priklauso restoranui, ir todėl čia dar papildomas pasiūlymas: dešimt eurų visai dienai, o jei valgai restorane, tai tik penki, sako kvietėjas. Įsivaizduoju, koks turbūt bus maistas (na, paskui pabandėm, nes nebebuvo laiko ieškoti aplink, dar ir penkis eurus sutaupėm – kurgi ne; maistas buvo tikrai vidutiniškas, ir ypač pica iš nekildintos tešlos, nuo kurios paskui atrodo, kad pilve kažin kas rūgsta). Tualete dideli skelbimai, prašantys kriauklėje kojų nesimazgoti. Reiškia, arba daug musulmonų, arba šiaip labai apdulkėję visi grįžta.
Užmigusios gatvės
Vaikštant išlikusio miesto gatvėmis apima didelis nepasitikėjimo jausmas. Tiesiog pernelyg visko daug ir pernelyg viskas gerai išsilaikę, kad patikėtum, jog čia tikrai ne rekonstrukcija, ne parkas-imitacija, o viskas autentiškai atkasta iš po kelių metrų vulkaninių pelenų sluoksnio, kad čia buvo kasama ne kubiniais metrais – milijonais kubinių metrų, ne per sezoną - per daugelį metų – sisteminis kasimas prasidėjo tik XIX amžiuje, o iki tol buvo kasama, ištraukiami muziejiniai eksponatai ir toliau paliekama išknisus.
Trečdalis Pompėjos ploto dar neiškastas ir taip ir likęs po pelenais, kaip palikimas ateinančioms kartoms. Žinoma, jei vėl išsiveržtų Vezuvijus, ir vėl vėjas nesėkmingai pakryptų šion pusėn (per tą išsiveržimą 79 metais buvo netipiškas vėjas, Dievai išdykavo: normaliai didžioji dalis to, ką spjaudė ugnikalnis, būtų sukritę į Neapolio įlanką, bet štai nepasisekė būtent taip, kaip nepasisekė, ir turtingą miestą užpylė pelenais ir akmenimis).
Šiais laikais kasmet šiomis gatvėmis praeina po 2,5 mln. žmonių: tai būtų apie 7000 žmonių per dieną, bet diena dienai nelygi, vasarą turbūt dvigubai daugiau. Tūkstantis, du tūkstančiai lankytojų per valandą – įsivaizduojate, į ką tai panašu? Blogiau nei prekybos centras prieš Kūčias.
Todėl patariu - atvažiuokite ne sezono metu. Pagailėkite savęs: vasarą minia eina kaip per Kaziuko mugę, ir galimybės pagalvoti apie Antikos miesto gyvenimą ir pasidairyti po griuvėsius, pasivaikščioti po senų vilų kambarius ir vidinius kiemelius yra mažos. Vietoje senųjų baseinų, kur kažkada buvo vanduo, vasarą matai tik kitų keliautojų kojas ir užpakalius.
Didžiausią įspūdį Pompėjoje daro ne šventyklos – galbūt todėl, kad antikos šventyklų jau matyta per gyvenimą daug kur, vien Romoje jų daugybė. Man įdomiausia apžiūrinėti senuosius gyvenamuosius namus, parduotuves ir restoranus, ir bandyti atspėti, kaip veikė miestas – čia šventykla, čia turgaus aikštė, čia buvo visuomeninio maitinimo įstaiga, čia turbūt buvo turtingo žmogaus namas, nes patogioje vietoje, arti centro, o čia - kelias į amfiteatrą.
Lietuvoje šiais laikais populiaru manyti, kad urbanistiką – organizuotą miestų planavimą bendram ir patogiam didelio žmonių skaičiaus gyvenimui – sugalvojo praktiškai sovietų Lietuvos architektai XX amžiaus viduryje, o Lazdynai sostinėje, apdovanoti Lenino premija, buvo vos ne aukščiausia architektūrinės minties išraiška. Nes, matai, viskas buvo apgalvota: čia pat prie skruzdėlyno - ir „prekybos centras“ tuščiomis lentynomis, ir vaikų darželis su baisia žaidimų aikštele, ir niūrus mokyklos pastatas su koridoriais, dažytais iki pusės purvinais aliejiniais dažais. O taip, kurgi čia susilygins su šiuo organizuotu nuostabumu visas laisvojo pasaulio chaosas.
Nieko panašaus, žinoma, nebuvo. Sovietinis pokaris buvo išskirtinis tik tuo, kad labai didelius kiekius žmonių per palyginti trumpą laiką perkėlė iš kaimo į miestą ir apgyvendino daugmaž higieniškomis sąlygomis, apšildytuose ir su vandentiekiu namuose (apšildytuose tik todėl, kad anais laikais nafta kainavo penkis dolerius už barelį, o dujos apskritai degė laisvai, ir galima buvo pleškinti gamtos išteklius, šildant pusiau kiauras dėžutes). O miestus planavo ir statė protingai jau senovės graikai ir romėnai.
Pompėjos amfiteatrai - didysis ir mažasis - negarsėjo nei ypatingu dydžiu, nei gladiatorių kautynėmis (nors vaikai, be abejo, visad nori pamatyti, kur liūtams romėnai šerdavo krikščionis, minios džiaugsmui ir pramogai, nors ta makabriška pramoga anaiptol nebuvo tokia dažna, o ir patys liūtai, gladiatoriams atvežti iš Afrikos, baigdavo gyvenimą ne ką smagiau: vargšų gyvulių niekas netausojo ir nekaršino orioje senatvėje).
Mažai kas keičiasi
Tačiau vis tiek čia, teatre, išliko marmuro plokščių, ant kurių sėdėjo gyventojai (kitur jos nebeišliko, ir ten tribūnos atrodo kukliau) – prie jų galima prisiliesti ir pagalvoti apie tai, kas kitas galėjo prie jų liestis ir kas tada buvo jų galvose.
Aš galvoju apie tai, kad tas praeities gyvenimas mūsų Žemės masteliais buvo taip neseniai – yra vis dar taip arti mūsų, ir mes nuo jo taip netoli nuėjome.
Tarp šio laikotarpio – Pax Romana, romėniškos taikos, dviejų šimtmečių, kai Romos imperija neturėjo karų, buvo užėmusi didžiąją Europos dalį ir įkėlusi kojas dar į du žemynus, Afriką ir Aziją, ir džiaugėsi didžiausiais pasiekimais, ir tarp mūsų dabarties yra ant pirštų suskaičiuojami etapai – Vakarų Romos imperijos žlugimas ir Tamsieji amžiai ir viduramžiai, renesansas, pramoninė revoliucija ir štai netrukus mes jau XX amžiuje, kai dauguma mūsų gimė. Dabar XXI amžius, o aš esu sutikęs žmonių, gimusių XIX amžiuje. Mano gyvenamojo namo rūsys yra XVI amžiaus – aš ten laikau malkas. Tai kone penkiais šimtmečiais skiriasi nuo dabarties, o kiek tų šimtmečių buvo po Kristaus gimimo? Vos dvidešimt. Viskas čia pat, ranka pasiekiama.
Tie žmonės, kurie gyveno čia, Pompėjoje, taip pat gimė ir gimdė, augino vaikus, bandė veržtis į priekį socialiniais laiptais, kaupti turtus taip, lyg juos galėtų nusinešti į kapą, didžiavosi savo pasiekimais, žmonomis, palikuonimis, seno ir darėsi įkyrūs ir bambantys, ir pagaliau mirdavo ir būdavo palaidoti, kol vieną dieną visų neužpylė karštais akmenukais ir pelenais, ir tuomet tas gyvenimo ciklas vienoje vietoje buvo sustabdytas ir užfiksuotas, kaip nuotrauka, kad mes šiandien galėtume pasižiūrėti.
Kada nors, kai ateis laikas mums būti antikos gyventojais, ir kažkas žiūrinės mūsų gyvenimo iškasenas, turbūt supras apie mus daugiau, negu mums atrodo, ir taip pat stebėsis, kaip netoli nuo mūsų jie nuėjo, ir kaip mes atrodėm panašiai į juos, galvojom ir siekėm, kaip ir jie, ir kaip pažanga yra labai sąlyginis dalykas.
