Į pietus nuo šiukšlino, nesaugaus ir žavaus Neapolio gyvenimas netrukus pasidaro žymiai mažiau šiukšlinas, tačiau lieka toks pat žavus, tik kitokiu būdu. Čia – turtingų žmonių pamėgtos atostogų vietos ant uolų jau pora šimtų metų, nors keliautojai į tas apylinkes pradėjo ten važiuoti jau anksčiau.
Jau nuo XVII amžiaus pabaigos turtingi aristokratų palikuonys įjunko keliauti į „Didįjį Turą“, kuris buvo lyg piligriminė kelionė, bet ne religinė, o skirta klasikiniams romėniškiems griuvėsiams apžiūrėti – jaunuoliai keliaudavo kelis mėnesius, lyg nužymėdami elgesio bruožus ateities kartoms: XX amžiaus pabaigoje baigę mokyklas jaunuoliai pradėjo norėti „tarpinių metų“ (gap year), tarp vidurinės mokyklos ir aukštosios.
Tėvai, suvilgyti pokario laikų gerovės ir ekonominio optimizmo (deja, į praėjusio amžiaus pabaigą išblėsusio), sėkmingai tas keliones finansuodavo – gal nenorėdami daugiau klausytis atžalų zyzimo, o gal ir todėl, kad visai norėjo metus pabūti santykinėje ramybėje; žinoma, nebereikia tvarkyti suversto kambario ir rankioti po namus daiktų, užtat gali jaudintis, ar sūnaus arba dukros neapiplėšė, neišžagino ir nepaėmė įkaitais kur nors Australijoje, Nepale ar Zimbabvėje.
Suprantama, naujaisiais laikais keliaujama tolesniais atstumais, tačiau šioks toks pasaulio išmaišymas vis dėlto yra naujas įprotis.
Neapolio apylinkės ir Pompėja paprastai buvo „Didžiojo Turo“ paskutinė stotelė pietuose. Paskui, jau XIX amžiaus pradžioje, prasidėjus garo amžiui ir atsiradus palyginti pigioms ir greitoms kelionėms traukiniais, Europos žiūrėjimas demokratizavosi.
Žmonės pradėjo statyti vilas ant uolų su vaizdais į jūrą ir per didelius vargus pragraužė kelius tarp jų, nors dešimties kilometrų atstumą kartais tenka važiuoti valandą, kai asfaltas vingiuoja kaip numestas siūlas. Anglai vadina tuos posūkius „hairpin bends“ - primena plaukų segtuką. Tikrai primena.
Gyvenimas ten, kur gyventi negalima
Visi kelionių vadovai sako tą patį: geriau nebandykite čia važiuoti automobiliu. Čia vairavimas - savižudžiams. Juo labiau, kad yra geležinkelis „Circumvesuviana“ (keliaujantis aplink Vezuvijų), kuris tuneliais veda aplink ugnikalnį ir pietuose atveža iki pat Sorento. Geležinkelis pradėtas statyti daugiau nei prieš šimtą metų, jis – daugiau nei šimto kilometrų, ir nedaug yra vietų pasaulyje, kur geležinkelio projektas būtų sudėtingesnis - vien technikos ir medžiagų privežimas tokiose vietose, kur nėra jokių žmoniškų kelių, turėjo būti labai komplikuotas.
Žinoma, geležinkelių žinovai sakys, kad pagarsėjęs Riobambos geležinkelis Ekvadore yra nepalyginamai baisesnis (didžiąją dalį Andų geležinkelio sugadino gamta ir ten liko veikiančios trys atkarpos, iš kurių viena, šimto kilometrų iš Riobambos į Simbabę, yra laikoma kraupiausia pasaulio kelione, kur keleivių nuo pradžios iki pabaigos nepalieka artimos mirties pažadas).
Apie vairavimą aplink Sorentą, Amalfį ir kitas svajonių vietas pasakysiu taip: vairuoti čia nėra malonu ar gerai, tačiau tai nėra mirtinas reikalas. Jei vairavote Palerme, jei vairavote Neapolyje, jei vairavote Sicilijos kalnuose, tai ir čia viskas bus gerai.
Tiesa, aš vairavau ne sezono metu, ir tai turi palengvinti užduotį, nes vasarą prie išprotėjusių vairuotojų įpročių (jie nėra bepročiai, jie tiesiog labai gerai jaučia automobilį, važinėja greitai ir dar prieš kiekvieną kelionę sukalba „Sveiką Mariją“) prisideda didžiulis automobilių susigrūdimas ir ypač turistų autobusai (tik čia galima pamatyti, kaip autobusas keičia geometriją, minutei įkvepia oro, susiaurėja ir pravažiuoja keliu, kuris yra siauresnis nei normalus autobuso plotis).
Aš nežinau, kas pasirenka autobusų vairavimą šiuose kalnuose kaip profesiją („Sūneli, visą gyvenimą galėsi rizikuoti gyvybe ant šių siaurų kelių, gausi autobuso vairuotojo atlyginimą ir dar nemokamą uniformą – kaip tau, a?“), tačiau lygiai taip pat nežinau, kas ir kaip sugalvojo būti statybos inžinieriais, kurie planavo ir statė šiuos kelius. Arba galbūt kaip tik žmonės norėjo kuo sudėtingesnių, kuo beprotiškesnių projektų, kad galėtų užsidirbti kuo daugiau pinigų ir kuo daugiau pinigų nusunkti į šalį. Kelių statyba pietų Italijoje ir Sicilijoje – vienas pagrindinių, stabiliausių ir daugiausia pinigų vietos nusikaltėliams atnešusių ir vis dar nešančių verslų. Projektus galima skaidrinti kaip nori ir kiek nori, tačiau kai visą statybų verslą kontroliuoja tie patys žmonės, ir niekas net negalvoja kišti nosies (nes ką gali žinoti, kada kas nukris nuo uolos), tai pinigai bus įsisavinti taip, kaip reikia įsisavintojams. Matyt, su tuo visi jau susitaikė.
Vertikalus miestas
Pozitanas yra vadinamas vertikaliu miestu. Tai sunku paaiškinti, tačiau kai visur pasaulyje namai statomi ant žemės, čia viskas atrodo kaip prilipdyta prie uolos. Iš tikrųjų tai net ne miestas, o kaimas. Čia mažiau nei 4 tūkst. gyventojų. Nuostabu, kad gyvena ir tiek: čia ne vairavimas, čia žongliravimas.
Mes važiuojame į kalnus, į Ravelą. Čia dar mažiau gyventojų, vos pustrečio tūkstančio, ir čia atvažiuoja turistai iš viso pasaulio. Čia - XIII amžiaus Villa Rufolo, paminėta Giovanni Boccaccio Dekamerone, ir čia Vagneris 1880 metais rašė „Parsifalį“. Vaizdai iš vilos terasos neatrodo realūs, nes kiekvienas žvilgsnis yra kaip nuotrauka iš atviruko, net per baisų lietų, kuris mūsų nepaleido per visą kelionę. Pasvirę medžiai, o toli už jų, žemai – jūra. Vasarą čia turbūt yra nežmoniškas žmonių susigrūdimas. Dabar čia mes beveik vieni.
Nuo bažnyčios laiptų matome, kaip iš mokyklos eina vaikai po skėčiais. Ir čia yra vaikų, yra šeimų, kažkas čia gyvena ir dirba ir jiems tas gyvenimas yra norma. Manau, jie vargu ar dažnai galvoja apie tai, kad gyvena vienoje gražiausių pasaulio vietų.
Tačiau bet kuriuo atveju gyvenimas Italijoje tarp nuolatinio neišvengiamo ir beribio gamtos bei žmogaus sukurto grožio turbūt kažkaip paveikia italų smegenis ir padaro juos kitokiais žmonėmis, kurie negali neskaniai gaminti maisto (kai kurie bando, bet net nevykęs italų virėjas dažniausiai pagamina neblogą maistą), negali negražiai rengtis ir negali kurti negražių drabužių, batų ar automobilių.
Apelsinai gatvėse
Sorentas, palyginti su kitomis vietovėmis, yra didelis miestas, nors gyventojų čia kaip Prienuose, užtat čia daugybė senų išdidžių viešbučių, o apačioje – žvejų uosto įlanka. Daug parduotuvių turistams (ypač čia mėgsta važiuoti rusai, prisiskaitę klasikos apie savo didžius tautiečius, kurie čia ilsėdavosi), ir kone kas antra parduotuvė parduoda „Limoncello“, citrinų likerį, prie kurio niekaip negaliu priprasti ir kurio nesugebu pamėgti, nors labai mėgstu ir citrinas, ir alkoholį. Jį gamina iš Sorento citrinų žievelių, kurias mirko alkoholyje, kol jos neatiduoda jam savo skonio, ir sumaišo su paprastu sirupu. Sunku įsivaizduoti, kiek jo rūšių čia yra, ir labai įtariu, kad visos daugmaž vienodos.
Čia citrinos ir apelsinai yra kaip Lietuvoje - klevai. Jie gatvėse - su visais vaisiais, ir niekam neįdomu. Prisimenu, vieną kartą Sicilijoje pamačiau du apelsinmedžius su vaisiais automobilių stovėjimo aikštelėse ir negalėjau patikėti, kaip toks taurus augalas gali būti tokioje banalioje vietoje. Čia citrusiniai medžiai yra tiesiog gyvenimo dalis. Niekam neįdomu. Kaip Afrikoje palmės – nė neatsisuki į jas.
Mūsų vila (jei kam nors reikia rekomendacijos – „Villa Oriana Relais“ prie Sorento yra neįtikėtinas pasirinkimas, žinokit, jie man už tai nemoka ir nemokamų kambarių neduoda) visa tiesiog apgulta citrinmedžiais. Įvažiuoji pro vartus, ir citrinos aplinkui. Jos čia beveik bevertės: kaip tu jas parduosi kam nors, kai jos visur kabo aplink, tereikia nusiskinti.
Tačiau viešbutyje rūpestinga šeimininkė ne tik pusryčiams patiekia citrinų, apelsinų ir mandarinų džemo (žinoma, pačios virto), bet ir kiekvieną rytą kepa vis kitokį pyragą, dažniausiai irgi su citrusiniais vaisiais. Jai tiesiog patinka kepti ir ji netingi keltis kiekvieną rytą. O dar čia šviežia mocarela ir šviežiai iškepta duona.
Toje pačioje salėje pusryčiauja anglai ir jiems neįdomu: paduokit, prašau, skrebutį. Jeigu būtų dar ir angliški pusryčiai – pupos pomidorų padaže, dešrelės, kiaušinienė, šoninė, grybai, kraujinė dešra – jie ir tai lapnotų ir būtų patenkinti. Aš juos pažįstu. Aš tarp jų ilgai gyvenau ir su kai kuriais iš jų – toli gražu ne pačiais primityviausiais – keliavau po visą pasaulį.
Smalsus anglas gal vieną kartą ir paskanaus ko nors egzotiško, bet ar būtų Japonijoje, ar Kenijoje, ar Korėjoje, ar Uzbekistane – geriausia, jei paduos dubenį gruzdintų bulvyčių ir daug alaus.
Vieną kartą, tolimais 1996 metais, paprastame Klaipėdos viešbutyje „Lugnė“ (įdomu, kad jis ir dabar labai panašiai atrodo, kaip tada – euroremonto ir ankstyvosios kooperacijos laikų prabangos perlas), restorane įtikinau padavėją tiesiog atnešti didelę salotinę bulvyčių su gerokai druskos ir šiek tiek pašlakstyti actu. Nuo Honkongo ir Malaizijos iki Kamčiatkos ir Haičio keliavę patyrę inžinieriai, matę pasaulyje daug ką, buvo laimingi kaip vaikai ir, esu tikras, ligi šiol prisimena tą viešbučio restoraną kaip puikaus maisto oazę.
Lietuviai šia prasme labai panašūs į anglus. Sėdėdamas viešbučio didžiausioje salėje prie degančio židinio (vasario mėnesį labai padeda užkurtas židinys – žvarbu, nesvarbu, kad lauke pilna citrinų ant medžių) ir žiūrėdamas į jūrą apačioje ir į visą pasakišką grožį, pagalvojau, kad jei vidutinį lietuvį keliautoją apgyvendintume čia ir pasiūlytume jam juodos duonos, silkės ir cepelinų, jam tikrai būtent juoda duona, silkė ir cepelinai būtų geriausias prisiminimas iš visos kelionės.
Aš nežinau, kodėl taip yra, tačiau tokie jau mes esame.
