Tris vaikus turintys Bukauskai – ne iš tų porų, kurios mėgtų ramų ir sėslų gyvenimą. Vytautas jau yra aplankęs apie šimtą pasaulio šalių. Nors Seda kelionių neskaičiuoja, neabejoja, kad išvykų iš Lietuvos skaičiumi mažai kuo atsilieka nuo vyro.
Pastaruoju metu sutuoktiniai į tolimas keliones vežasi ir jauniausią atžalą – trejų su puse metų Mėtą. Neseniai trijulė grįžo iš Etiopijos.
Bukauskai buvo triatlonininko Vidmanto Urbono ekologinio plaukimo per didžiausią Etiopijoje Tanos ežerą palaikymo komandos nariai. Ar nebaisu į Afriką leistis su mažamečiu vaiku?
Seda: Mums šis klausimas nekilo.
Vytautas: Mėtai tai ne pirma išvyka. Ji keliauja nuo pat gimimo.
Seda: Duktė jau 34 kartus skrido lėktuvu, 12 kartų keltu kėlėsi per Baltijos jūrą.
– Ar patys atsipalaiduojate, kai keliaujate su dukra?
Seda: Mes labai atsipalaiduojame, nes tuo metu neprižiūrime vaiko. Jį prižiūri kiti.
Vytautas: Pats dažnai organizuoju tolimas keliones, tad man svarbiausia, kad jos klostytųsi sklandžiai. Dėl Mėtos kyla mažiausiai problemų.
Seda: Kad ir kokiame krašte būtume, nuėjus į parduotuvę nekyla sunkumų apsipirkti – pardavėjos pagloboja vaiką.
Vytautas: Vaiko buvimas palengvina net ir labai sudėtingą kelionę.
Kai tenka ilgai važiuoti, karšta, suaugusieji neretai burba, kad pavargo. O kai mato vaiką, kuriam visada viskas gerai, suaugusiesiems net nepatogu skųstis.
Seda: Filipinuose kopėme į Apo ugnikalnį (2954 m), visi jautėsi pavargę, o Mėta dainavo, šoko.
Ji kelionėse nesunkiai prisitaiko: panešame ir pailsi arba važiuojant didesnį atstumą autobuse pamiega. Vaiko nuo mažens neauginame pagal griežtą režimą – kai nori valgyti, paprašo.
– Kaip tarpusavyje derinate kelionių maršrutus – kur vyksite su šeima, o kur kiekvienas atskirai?
Vytautas: Išvykos ir jų dažnumas susijęs su mūsų darbais ir šeimos biudžetu. Su žmona turime suderinti atostogų grafikus ir kad finansiškai galėtume vykti į tą kelionę.
Mėtai iki dvejų metų nekainavo skrydžiai, dabar jau reikia mokėti ir už jos lėktuvų bilietus. Etiopijoje su vietos gyventojais pavyko susitarti, kad gyvenant mums viename kambaryje nereikėtų mokėti už Mėtos nakvynes.
– Turite du vyresnius vaikus – studentą Mykolą (21 m.) ir abiturientę Miglę (18 m.). Ar jų vaikystė buvo tokia pat turininga kaip jaunėlės?
Vytautas: Kiek mažiau turininga, nes auginome juos kitu laiku. Tuomet mūsų finansinės galimybės buvo kuklesnės. Dabar labiau įsidrąsinome keliauti kuo toliau.
Vaikas nelygu vaikui. Mykolas yra buvęs su manimi Filipinuose. O kai paauglei Miglei pasiūlėme keliauti kartu, ji nusistebėjo: „Juk ten nebus mano bendraamžių.”
Miglė yra keliavusi su draugais po Europą. Mykolas neseniai vyko į užsienį slidinėti su bičiuliais.
Seda: Su vyresnėliais kartu daug keliavome po Lietuvą – dviračiais, baidarėmis, slidėmis, pėsčiomis.
– Vytautas dažniau renkasi tas šalis, kuriose yra kalnų, nes mėgsta į juos kopti. Kokie maršrutai traukia Sedą?
Vytautas: Žmona labai gerai kopia. Ji kartais už mane lydi bendrakeleivius į kalnus.
Seda: Dar studijuodama Vilniaus universitete geografiją laisvalaikiu lankiau kalnų turizmo technikos pratybas, buvau studentų alpinistų rinktinės narė.
– Kaip grįžę iš kelionių dalijatės buities rūpesčiais?
Seda: Buitis niekur nedingsta. Gyvename soduose, turime žemės. Todėl pavasarį dirbsime darže, statysime šiltnamį, pievoje ganysime ožką.
Auginame ančių, žąsų, vištų. Todėl Mėta visada turi gyvų žaislų.
Kad pasirūpintume ūkiu, keliamės penktą valandą ryto. Kai abu keliaujame, namų ūkį prižiūri vyresni vaikai arba kaimynai.
– Kelionėse poros dažnai viena kitą patikrina. Ar nebuvo nusivylimų vienas kitu?
Vytautas: Kadaise susipažinome kelionėje. Ji buvo dar studentė, aš – nebe. Keliavome po Vidurinę Aziją, Karakumų dykumą.
Seda: Daug kartų su vyru leidomės į keliones ir vienas kitą tikrinome. (Juokiasi.) Vytautas nuo pat pažinties pradžios pasirodė organizuotas, sugebantis išspręsti problemas, nesutrinkantis kebliose situacijose, turintis humoro jausmą. Tos savybės labai naudingos šeimoje.
Vytautas: Kelionėse Seda niekada nekelia panikos. Per dvidešimt penkerius bendro gyvenimo metus žmona nepateikė charakterio netikėtumų. Tačiau labiausiai atsiskleidė jos ištvermė.
Ji linkusi net labiau rizikuoti už mane – žmona nori eiti ten, kur man atrodo, jog nereikėtų skubėti. Turiu omenyje kalnus.
– Į žmonas norėjote išsirinkti būtent keliautoją, kad ji suprastų jūsų gyvenimo būdą?
Vytautas: Tokio tikslo neturėjau. Kiek yra porų, kurios iki vedybų buvo didžiausi keliautojai, o sukūrę šeimą ir susilaukę vaikų nustojo keliauti.
Pažįstu žmonių, kurie sukuria šeimą su nemėgstančiu keliauti partneriu, tačiau jie laimingai gyvena kartu. Todėl nėra taisyklių, kad keliautojas turi kurti šeimą su keliautoja.
Seda: Kai susitikome, buvau daugiau keliaujanti negu Vytautas.
Vytautas: Svarbu, kad abu vienodai keistumės. Juk partneriai šeimoje turi augti, o ne stovėti vietoje.
Šeimą sutvirtina koks nors vienijantis veiksnys. Mūsų atveju – kelionės. Joms abu galime skirti savo laiką ir pinigus, tam nė vienas neprieštaraujame.
– Netrukus švęsite santuokos 25-metį. Ar kelsite puotą?
Seda: Mes – ne mėgėjai švęsti prie stalo. Turbūt susiruošime į kelionę.
Vytautas: Mums lengva atsiminti vestuvių datą, nes tuokėmės per Lenino gimtadienį – balandžio 22-ąją. Santuokų rūmuose būdavo didelės eilės, o tądien nebuvo daug norinčių tuoktis. Todėl mes ir pasirinkome tą datą.
Po vestuvių išvykome medaus mėnesio į Kurilų salas. Buvo labai įdomi kelionė.
Seda: Datų nesureikšminame. Tuoktis ruošėmės keturis kartus.
Planavome tai vieną, tai kitą pavasarį susituokti, bet rimtai nutarėme 1988-aisiais.
Iš tikrųjų jam tėvai neleido vesti, nes Vytautas – vienturtis. O aš buvau trylikta šeimoje. Mano tėvai susilaukė penkiolikos vaikų.
Vienturčio tėvai turėjo daug baimės. Kadangi jis – iš Vilniaus, aš – iš Žemaitijos, tėvai bijojo, kad sūnų išvešiu ne tik į Žemaitiją, bet ir į tolimiausią kelionę.
Jo tėvams vestuvės prilygo kone vaiko netekčiai. (Juokiasi.)
Jie baiminosi, kad kelionės mums gali būti pražūtingos, nes yra rizikos: gali lėktuvas nukristi, laivas nuskęsti. Todėl į keliones jo tėvai mus išleisdavo su nerimu – naktimis nemiegodavo.
Vytautas: Kai nusprendėme tuoktis, juodu nebegalėjo prieštarauti. Kadangi sukūrę šeimą kurį laiką gyvenome su jais, tėvas lengviau apsiprato, mama – sunkiau.
Šviesaus atminimo mano tėvai kelionių nemėgo dėl to, kad jaunystėje buvo ištremti į Sibirą.
Kadangi jie vyko per prievartą, grįžę į Lietuvą niekur daugiau nenorėjo keliauti.
