Žvalgytis po tolimosios Brazilijos pakrantes jėgos aitvarų mėgėjai pradėjo prieš kokius penkerius metus.
Lietuviams pasirodė patogu iš Europos nuskristi į Fortalezos oro uostą, iš kur artimiausias vėjo garbintojams yra Kambusi kurortas.
Tai pasaulyje tarp jėgos aitvarų ir kitų vandens sporto mėgėjų puikiai žinomas rojus, kur bene pusę metų vėjo stiprumas yra nuo 8 iki 12 m/sek., o jo kryptis – nuo vandens į krantą.
Kambusi paplūdimiuose gali rasti tokių vietų, kur vėjas šiaušia bangas, ir tokių, kur vandenyno paviršius lygus lyg kubile stovintis vanduo.
Searos provincijoje, visai netoli Kambusi, įsikūręs lietuvių atrastas miestelis Parakuru.
Jį su šypsena galėtume pavadinti lietuviškąja Dreverna, kur mėgsta rinktis jėgos aitvarų mėgėjai.
Parakuru paplūdimiuose nuo spalio iki pat pavasario vanduo būna vidutiniškai 27 laipsnių šilumos, oro temperatūra – apie 30 laipsnių karščio, o vėjas pastovus.
Šiame Brazilijos kaimelyje 10 lietuvių jau nusipirko nekilnojamojo turto. Čia įkurtas ir pirmas lietuviškas viešbutis.
Kai jo savininkei pasiūlėme nusifotografuoti, ji tik atlaidžiai nusišypsojo ir pasakė: „Nuo to juk vėjas stipriau nepūs.”
Tikrai pietietiškas požiūris: atpildas už pastangas – geri įspūdžiai, o ne verslo sėkmė ir pinigai.
Brazilijos pakrantėse, atrodo, svarbiausia yra pagauti vėją ir džiaugtis patirtimi, kurią jis suteikia.
Ši šalis kol kas lepina nekilnojamojo turto kainomis. Kurorte erdvų ir gerai įrengtą namą galima nusipirkti už maždaug 100 tūkstančių eurų (apie 345 tūkstančius litų).
Arba atvykus į Brazilijos pakrantę išmėginti jėgos aitvarų galima pagyventi tokiame name nemokamai, nes kitam lietuviui, kuriam šis namas priklauso ir kuris tuo metu išvykęs, neskaudės širdies, kad kas nors naudosis jo turtu.
Tiek, kiek norėsite, galėsite mėgautis Brazilijos pakrantės saule, smėliu ir vėju.
Jei norėsite pamatyti vieną gražiausių Brazilijos kurortų Žižoka de Žerikoakoarą (Jijoca de Jericoacoara), kuriame nėra asfaltuotų gatvių – tik smėlio linijos, o eismo sąlygas diktuoja potvyniai ir atoslūgiai – jis visai netoli lietuvių pamėgto Parakuru.
Tik reikia atsiminti – jei Žižoka de Žerikoakoaros kurorte jus užklups potvynis, tai užkirs kelią grįžti atgal. Tęsti savo kelionę galėsite tik vėl sulaukę atoslūgio.
Dėl fantastiškų kopų šis kurortas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas.
Brazilija kiekvienam atvykėliui palieka vis kitokį įspūdį.
Vienam įstringa ištisi kilometrai pliažo, kuriame galima išvysti įvairiausių transporto priemonių – nuo prabangiausių automobilių iki jaučių traukiamų vežimų.
Kitas Braziliją pamato tokią, kokią įsivaizduoja iš anekdoto apie po palme gulintį pietietį. Trečiam tai neįsivaizduojamų kontrastų šalis.
Ko gero, visi sutartų dėl trečiojo Brazilijos įvaizdžio – tai iš tiesų kontrastų ir kraštutinumų šalis: gali lengvai kvėpuodamas bėgioti didmiesčio gatvėmis, nes jose nėra išmetamųjų dujų kvapo – brazilai naudoja pažangų biokurą – etanolį.
Tačiau bėgdamas tomis gatvėmis dažnai gali pamatyti dirbančius kelininkus, remontuojančius kelius rankiniais kūjais.
Pribloškia ir vietos žmonių nuoširdumas. Jie taip nori padėti kitiems, kad paprašyti sutinka išardyti dalį savo namelio sienos ar laiptinės, jei keliautojas motociklu neranda vietos pro kur kitur pravažiuoti.
Leidęs motociklininkui važiuoti tiesiog pro namo vidurį brazilas su šypsena dar palinki „gero vėjo” ir nesupranta, kai už paslaugą jam norima atsidėkoti.
Saulėtoje Brazilijoje išties daug žmonių, kuriems tiesiog gera daryti gera.
Jie – tarsi „vėjo žmonės”, nes jų gyvenime svarbiausia džiaugtis vėju.
