Tikslių duomenų, kada buvo įkurtas Aladžos vienuolynas, nėra, tačiau manoma, kad jis egzistavo jau XI a., kuomet ten apsigyveno atsiskyrėliai. XIV amžiuje, kai osmanai užkariavo Bulgariją, Aladžos vienuolynas jau buvo apleistas, o XVI amžiuje jame jau niekas nebegyveno.
Pirmą kartą Aladžos vienuolynas buvo paminėtas rusų novelisto Viktoro Tepliakovo kūrinyje „Laiškai iš Bulgarijos“, parašytame 1832 metais. O jau 1912 metais bulgarų valdžia vienuolyną įtraukė į saugomų objektų sąrašą.
Šiandieninis vienuolyno pavadinimas kilęs nuo turkiško žodžio „aladjha“, kuris, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „spalvotas“, arba nuo arabų kalbos žodžio „aladzha“ – liet. „margas“. Šis pavadinimas siejamas su ant vienuolyno sienų esančiais tapybos darbais – margais ir be galo vaizdingais.
Skaičiuojama, kad freskos vienuolyno sienas papuošė XIII amžiuje. Tiesa, iki šių dienų yra išlikę tik keli tapybos pavyzdžiai, likusius sunaikino laikas.
Stebuklingos uolos
Aladžos vienuolynas yra padalintas į du aukštus, o bendras vienuolyno aukštis siekia net 40 metrų. Pirmame vienuolyno aukšte vienuoliai buvo įsirengę virtuvę, valgomąjį, mažą bažnyčią. Užkopus šiek tiek į viršų galima pamatyti vienuolyno koplyčią. Tiesa, ji – ne vienintelė.
Koplyčios įrengtos ir dar keliose vienuolyno vietose. Vienoje iš jų yra stebuklingu laikomas šventas paveikslas.
Į Aladžą atvykstantys piligrimai tiki, kad šis vienuolynas – ypatinga vieta. Celėse – daug primestų monetų, sienų įplyšimuose – popieriaus lapelių su surašytais pageidavimais ar prašymais. Nors ant sienos kabo užrašas, raginantis to nedaryti, ypatinga šių uolų galia tikintys žmonės jo nepastebi.
