Tačiau merginos nekantravo, stypčiojo ant pirštų galų (o gal šiaip apšilinėjo) ir entuziastingai ragino žygio vadą kuo greičiau iškeliauti į džiungles. Veinas labai greitai suprato, kad suvaldyti 16 merginų džiunglėse nebus taip paprasta. Beliko dėl to pasijuokti, ir geru humoru bei pozityvia energija persmelktas bendravimo modelis buvo „užprogramuotas“ visam Kokodai skirtam laikui.
Atsisveikinę su viešbučiu gana patogiai išriedėjome į taip ilgai lauktą susitikimą su Kokodos keliu, prasidedančiu apie 50 km nuo Port Morsbio ir išsidėsčiusio Oveno Stanlio kalnų grandinėje. Pirmiausia teko įveikti trumpą atstumą mieste, kuris dienos šviesos nutviekstas parodė mums savo nešvarumų, neturto ir visokių kitokių žemiškų bėdų išvagotą veidą. Veinas paaiškino, kad 60 proc. Papua Naujosios Gvinėjos gyventojų neraštingi; nedarbingumas siekia 80 proc.; nusikalstamumo lygis, ypač Port Morsbyje, itin aukštas. Liūdna statistika bylojo apie vietinių gyventojų, bandančių sučiupti laimės paukštę sostinėje, tragediją. Beliko tikėtis, kad mažuose kaimeliuose, įsikūrusiuose džiunglėse – toliau nuo miesto iššūkių ir pagundų, padėtis geresnė.
Tik palikę miesto šurmulį pasiekėme jaukias, tylias ir preciziškai prižiūrimas Port Morsbio Bomana karo kapines. Šios kapinės, įrėmintos tolumoje stūksančių kalnų ir skęstančios gėlėse bei žalumoje, yra vienos iš didžiausių karo kapinių Ramiojo vandenyno regione. Jose palaidota apie pusketvirto tūkstančio karių – daugiausia australų, bei keletas sąjungininkų karių – britų, olandų.
Po tylos minutės Veinas parodė dviejų Viktorijos kryžiais apdovanotų karių kapus, šiose kapinėse palaidotos vienintelės moters – medicinos slaugės, žuvusios lėktuvo katastrofoje jau karui pasibaigus, kapą bei keletą kitų kare pasižymėjusių karių paminklus. Po trumpos Ramiojo vandenyno karo istorijos pamokėlės Veinas skyrė šiek tiek laiko pasivaikščioti. Karščiui bei mintims apie karo beprasmybėje išbarstytas jaunas gyvybes susukus galvą, trumpa atvanga nuo grupės šurmulio ir prisėdimas pavėsyje buvo pasiūlyti labai laiku. Tuo, aišku, mielai pasinaudojau.
Saulei patogiai įsitaisius vidudienio soste išriedėjome, vis dar autobusiuku, ant nemenko kalno, pūpsančios Ouers Būstinės – vietos, kur prasideda žymusis Kokodos kelias. Čia mus pasitiko iš tolo šnairuojančios tankios džiunglės, jas drebinančios cikadų simfonijos, nuo karo laikų užsilikusi patranka ir būrys regio melodijas niūniuojančių bei bobmarliškai apsitaisiusių papuasų. Tiek merginos, tiek vyrukai žvilgčiojo vieni į kitų pusę gana nedrąsiai - visai netrukus turėjo įvykti didysis žygeivių ir jų palydovų susitikimas.
Per šį žygį mums buvo pasiūlyta arba nešti savo didžiąją kuprinę (iki 20 kg) pačioms, arba samdytis nešiką ir kasdien su savimi nešiotis tik apie 5–7 kg sveriančią kuprinę su vandeniu, užkandžiais, fotoaparatu ir visokiomis kitokiomis žygyje naudojamomis gėrybėmis. Net 15 iš mūsų nusprendė, kad karštis, drėgmė bei kalnai bus pakankamai didelis iššūkis, tad nešikų pagalba dar ir kaip pravers. Ir tik viena mergina užsibrėžė visą savo kelioninį turtą tįsti pati – iki šiol ja nepaprastai žaviuosi.
Nešikai - dažniausiai vyrai, tačiau pasitaiko ir moterų. Dauguma jų gyvena šalia Kokodos kelio įsikūrusiuose kaimuose arba Port Morsbyje. Kaimelių gyventojai verčiasi ūkiškai, na, o miestiečiai – kas kuo. Tarp žygių palydovų neretai pasitaiko ir specialistų – mokytojų, kompiuterininkų ir pan., mat atlygis už 6–7 žygius vertas jų metinės algos. Taigi, suprantama, kad nemokamos „atostogos“ nuo darbo kontoroje ar mokykloje jiems palankios finansiškai, kaip, beje, ir nuolatinis formos palaikymas.
O kad mūsų vyrukų forma puiki, netrukome pastebėti. Neaukšti, nestambaus sudėjimo, bet geležiniais raumenimis pasidabinę papuasai – įprasta, mat nuo kūdikystės čia dirbama savomis rankomis, o keliaujama savomis kojomis. Dažniausiai basomis. Juk ir Kokodos kelias, skaičiuojantis jau du šimtus metų, džiunglėse pravaikščiotas vietinių žmonių keliaujant iš vieno kaimo į kitą. Kitaip tariant, Kokodos kelias – tai pėsčiųjų magistralė, kuriam, deja, teko pabūti ir karo lauku.
Kad mintys nepasidarytų visai liūdnos galvojant apie karo baisumus, Veinas pasiūlė supažindinti savo komandą su žygeivėmis ir taip nutraukti šiek tiek nejaukią rimtį. Turėdamas neprastą humoro jausmą mūsų mielas vadovas pažindino merginas su jų asmeniniais nešikais kaip per piršlybas – pasikikendamas, pamerkdamas akį ir pakomentuodamas kieno nors nuraudusius žandus, prarastą žadą ar paprasčiausią nesusikalbėjimą. Pasirodo, vietiniai berniukai (mūsų palydovams šis žodis yra priimtinas – jie patys vienas kitą taip vadina ir mums suteikė karališką leidimą į juos taip kreiptis) labai jau kuklūs. Bent jau iš pradžių.
Mano padėjėjas taip pat nepasižymėjo didele drąsa. Priėjęs skubiai paspaudė ranką, suburbėjo savo vardą ir pagriebęs mano didžiąją kuprinę nuskuodė jos perkrauti – mat vyriškoji žygeivių dalis į mūsų kuprines turėjo sutalpinti ir dalį maisto atsargų, virtuvės rakandų bei savo asmeninių daiktų. Ir tik manajam berniukui nulėkus keletą metrų, mane pasivijo kiek garsesnis: „Nelsonas, mano vardas Nelsonas.“ Kadangi savo šilta ir plačia šypsena šio vardo savininkas priminė patį poną Mandelą, iškart savo džiunglių angelą sargą mintyse praminiau „Madiba“ – mažybiniu Nelsono Mandelos vardu. Turėtų manąjį džiunglių draugą pamaloninti, pagalvojau.
Taigi, po pusės dienos, praleistos neįsivaizduojamame karštyje bei drėgmėje (oro sąlygos kiek priminė Artimuosius Rytus, kur teko keletą metų pagyventi, bet nuo to lengviau nebuvo), organizmas užkaito kaip pirtyje, beprotiškai norėjosi į dušą, pasikeisti rūbus ir, apskritai, grįžti atgal į vėsesnį klimatą. O mūsų žygis buvo tik beprasidedąs.
Ir prasidėjo jis gana lengvu krikštu - pirmąją žygio dieną mūsų laukė „tik“ keturios valandos kelio iki Gerojo Vandens stovyklos – keletas valandų leidimosi ir dar dvi kopimo. Kaip ir sakė Veinas, takas buvo permirkusio molio čiuožykla, išlieta ne bet kur, o ant medžių šaknimis išraizgyto džiunglių patalo. Savaitė nepertraukiamo lietaus padarė savo, tad perprasti judėjimo ypatybes tokiose sąlygose tikrai nebuvo paprasta.
Mūsų bandymas įveikti pirmąją ėjimo su kliūtimis džiunglėse estafetę atrodė gan komiškai. Iš pradžių bandžiusios žygiuoti kuo greičiau, kuo platesniais žingsniais, labai greitai skyrėme didžiąją dalį savo jėgų bandymui išsilaikyti ant kojų – juk griūti vos tik pradėjus žygį lyg ir negražu, lyg ir negarbinga. Tačiau net ir labiausiai besistengiant vaizdas buvo maždaug toks – eini, slysti, griūni, stojiesi, besistodamas vėl slysti, vėl griūni, ką nors dar griūdamas parverti, tada pasivolioji purve, atsistoji ir vėl bandai judėti.
Įsivaizduokit, kaip tokios mizanscenos turėjo pralinksminti mūsų palydovus – vietinius džiunglių žinovus. Jie sėkmingai straksėjo nuo šaknies ant šaknies laimingi kaip kalnų ožkos, akies krašteliu prižiūrėdami, kad kuri nors iš žygeivių nenusisuktų sprando. Netrukom iš jų pasimokyti, kad norint kuo mažiau laiko praleisti purve, per greitai nepervargti ir, aišku, nesusižaloti, reikia judėti šlepsint mažais žingsneliais ir žiūrėti, atidžiai žiūrėti, kas – po kojomis.
Tačiau taip aktyviai besistengiant išsilaikyti ant kojų ir patekti į Gerojo Vandens stovyklą sveikoms gyvoms reiškė, kad bent jau per pirmąsias valandas matėm tik molį, savo kojas ir viena kitos purvinas sėdynes, kuriomis visos, išskyrus mane, nes manoji taip ir liko nesupurvinta, didžiavosi. O kas aplinkui – nedaug tepastebėjome. Kad žaluma, kad tropikai, kad džiunglės – girdėjom ir matėm. Bet iki rojaus paukščių stebėjimo tomis valandomis buvo dar toli.
Akys bent kiek prasivėrė, kai mūsų pirmosios dienos atkarpa pakrypo link Auksinės upės, kurią pirmąją teko perbristi. Vanduo – skaidrus, švarus, neužterštas nei fabrikų atliekomis, nei užpildytas krokodilais. Fabrikai per toli, na, o krokodilams aukščiau kalnuose per šalta. Ir ačiū Dievui, nes kitaip būčiau prašiusis pernešama per visus mūsų kelyje pasitaikiusius vandenis. Tiek tos ir drąsos.
Bridimas per vandenį tokiame karštyje – didžiausia atgaiva ir poilsis. Net jei brendi basomis ir neblogai paslidinėji, vandenyje taip gera, kad atrodo, bristum visą amžinybę. Ir tik kai kitoje upės pusėje į tave įsistebeilija aukštas ir status kalnas, į kurį tuoj teks keberiotis, supranti, kad šį kartą maudynėms laiko nėra. Tad pasipildžius vandens atsargas mažame kalnų šaltinėlyje (o šaltinių skaidrumas ir tyrumas!) pasukame per apleistą Uberio kaimelį link pirmojo šiame žygyje lipimo į kalną.
Vos pradėjusios kopti visos supratom, kad mūsų fizinio pasirengimo programa buvo puikiai sudaryta ir ypač pravertė įtūpstai. Mat čia kopimas į kalnus yra ne šiaip kilimas jais, o greičiau ėjimas įtūpstais vos ne stačia siena. Įtūpstas. Pauzė. Vandens gurkšnis. Įtūpstas. Pauzė. Du vandens gurkšniai. Ir taip dvi valandas (šį kartą). Bet taip kopiant bent jau slidinėjimo mažiau, tik klegesys kiek aprimo. Mat, kalbėjimas atima per daug energijos, ir manau, kad vyrukai tuo tik džiaugėsi.
Mūsų tylios ir susikaupusios mintys vos įpusėjus mūsų pirmąją įkalnę virš galvų pritraukė sunkių debesų ir dangus tiesiogine ta žodžio prasme prakiuro – ne tik kibirais vandens, bet ir ryškiais žaibų liežuviais. Vos spėjusios apgobti kuprines (miegoti juk norėjosi sausame miegmaišyje), gaivinomės šiltame, bet šį kartą gana trumpai trukusiame tropikų lietuje. Išsikrovęs dangus privertė įkaitusią žemę alsuoti tirštais garais, kurie akimirksniu virto lengvute migla, pasklidusia tarp tropinių medžių. Grožis neišpasakytas.
Stebėdamos šį grožį pasiekėme savo pirmąją stovyklavietę ir tik įžengusios į ją buvome dar labiau nustebintos. Stovyklavietė pūpsojo ant kalno krašto, apsupta žemai kabančių debesų, ir tolumoje atsiveriantys vaizdai į tankias ir į amžinybę besidriekiančias džiungles tiesiog pribloškė – sumurmėjau sau, kad sutikčiau užlipti į milijoną kalnų, kad tik tokį vaizdą mano akys dar ir dar kartą išvystų. Pirmosios dienos optimizmas, sakyčiau. Dėl to dienos įtampa kaip mat atslūgo, nuovargis pasimiršo, ir grupei būdingas klegesys vėl įsisiūbavo.
Veinui sukomandavus kuo greičiau įsikurti, buvome sugrąžintos į realybę, mat temsta čia anksti, o ir iš purvinų rūbų kiauto norėjosi išsilukštenti nieko nelaukus. Įsikuriant labai padėjo tai, kad mūsų daiktų nešikai buvo ir mūsų palapinių statytojai. Tik įžengus į stovyklavietę mūsų vienvietės suvalkietiškų vyšnių raudonumo palapinės jau išdidžiai stovėdavo savo gyventojų belaukdamas. Mums belikdavo tik (!) pasiruošti savo guolį ir susirikiuoti daiktus – tam vakarui ir kitai dienai. Viskas vyko ar turėjo vykti greitai ir organizuotai.
Aišku, jei skubiai sugebėdavai peržengti per savo nuovargį ir suirzimą, kylantį po tiek valandų, praleistų purve ir karštyje. Tokia patirtis – tai ne švelniųjų Druskininkų purvo vonios, ir atsistojus prieš savo namelį molinu kūnu, rūbais ir batais, kurie daugiau ar mažiau sulipę į vieną grunto gabalą, apima silpnumas – nežinai, nuo ko pradėti ir kur užbaigti ir švarinimosi ceremoniją, ir įsikūrimą.
Ir, vis dėlto, ne itin noromis, bet teko sugalvoti, kaip atlikti pirmąją džiunglių švarinimosi ceremoniją po lediniu dušu (stovykla turi mažytę vandentiekio sistemą, plonais vamzdžiais atvedančią šaltinio vandenį iš kalnų į stovyklą). Kaip galima nuspėti, procedūra buvo gana šalta ir nemaloni, tačiau ją atlikus tapo nepaprastai, neapsakomai, neįsivaizduojamai gera ir lengva – regis, šaltinio vanduo nuplovė nuo kūno ne tik keletą kilogramų purvo, bet ir visas būtas ir nebūtas nuodėmes.
Po tokio atsinaujinimo norėjosi ir ramaus pasibuvimo su gamta. Keista, atrodo, visą dieną praleidome džiunglėse, tačiau turiu prisipažinti, kad žygiuojant pirmą dieną buvo daugiau galynėjimosi su aplinka ir jos keliamais iššūkiais, nei gėrėjimosi ja. O dabar pasiekus ilsėjimosi stadiją buvau pasiruošusi ir pajėgi pasimėgauti tuo, kas supo aplinkui.
Tam vietos toli ieškoti nereikėjo. Prie pat kalno pakraščio stūksojo medinis suolas, viliojančiai siūlantis vaizdą į migla apgaubtą Kokodos tropinių kalnynų panoramą. Jos egzotiškas ir paslaptingas vakaro grožis užbūrė ir įtraukė į save akimirksniu. Nesinorėjo nieko galvoti, planuoti ar svajoti. Net stovykloje skambantis klegesys pavirto į manęs nepasiekiančius ir nieko nereiškiančius garsus – tokio skalsaus buvimo dar nebuvau skanavusi.
Liko pamaitinti tik kūną. Bet prieš tai laukė susirinkimas. Jame Veinas paragino visas žygeives pasidalinti pirmosios dienos įspūdžiais, pastebėjimais ir mintimis. Kažkodėl visoms buvo taip linksma, kad susirinkimas greitai pavirto juoko seansu, ir supratęs, kad su mumis nelabai pavyks susišnekėti, vadovas pakvietė vakarienės.
Buvo šešios valandos vakaro, o tam sužinoti nereikėjo tikrintis laikrodžių – laiką paskelbė itin paslaptingas ar tai vabzdys, ar tai paukštis, savo skardų balsą demonstruojantis kiekvieną mielą vakarą tuo pačiu laiku. Be jokių išeiginių ar atostogų. Aštrus, skardus ir kiek baugokas šio gyvio balsas paskelbė vakarinio džiunglių koncerto pradžią, mat visai netrukus prie šio koncertmeisterio prisijungė begalybė kitų džiunglių gyventojų, nuo kurių garsų džiunglės tratėjo, dunksėjo, sproginėjo ir visaip kitaip linksminosi.
O mes klausydamos šios kakofonijos ir stebėdamos virš galvų mirgančius jonvabalius vaišinomės savo gana asketiška makaronų vakariene ir patyliukais svajojome apie užsitarnautą poilsį tyloje – tikėdamosios, kad džiunglių koncertas netruks iki paryčių. Nors žygio diena ir nebuvo ilga, pavargusios nuo įspūdžių ir pirmųjų išbandymų gausos orėjome tik miegoti.
