Pernai planuota buvo visai kitaip, šiems metams galvojau dairytis nebrangių bilietų į Argentiną, Australiją ar net Zelandiją, o neradus pigesnių į šias šalis – į JAV pietryčius ir pietus. Bet visus planus sujaukė viena „veidaknygės“ draugė. Ji paskutiniąją praėjusių metų dieną, kuri, beje, buvo darbo diena (o aš visas liūdnas turėjau darbuotis) pradėjo skelbti dailias nuotraukas iš savo atostogų.
Ir silpna mano nervų sistema neatlaikė. Atsidariau vieną puslapėlį, kur vis pasitaiko specialių ir išskirtinių bilietų kainų pasiūlymų, ir pamačiau TAI: Peru, su dviem nusileidimais ir nelabai ilgais pabuvimais Brazilijoje. 379 europietiški pinigai ir iš Paryžiaus.
Kompanionas rastas per valandą – tai šaunusis nuolatinis bendrakeleivis Sigitas ir tada bilietai atsidūrė kišenėje. Na, ne kišenėje – elektroninio pašto dėžutėje, bet jau ramia širdimi buvo galima pasitikti 2013-uosius po Kristaus gimimo.
*** Atėjus ilgai lauktam pavasariui pajudame link vasaros, link Pietų Amerikos. Skrydis netiesioginis, todėl tenka pasinaudoti oro autobusu – „rajenu“ link meilės miesto ir čia praleisti naktį.
Apsistojame pas šaunų ir puikiai lietuviškai kalbantį prancūzą – Pierre Frensquiną. Su Lietuvą jį sieja seni ryšiai, nes dar prieš dvidešimt metų, būdamas studentas, jis organizavo humanitarinės pagalbos tiekimą mūsų šaliai. Kartu pamilo Lietuvą ir vieną lietuvę, ją vedė. Ir nors dabar gyvena Paryžiuje, tačiau Lietuvą aplanko bent kelis kartus per metus.
Paryžius oru nelepina, šaltas lietus nekelia noro ilgai bastytis gatvėmis, taigi po Pierre ekskursijos automobiliu tenka tenkintis vakarojimu viename iš barų, kuriame vyksta roko muzikos koncertas.
Kelionę po Pietų Ameriką pradedame nuo Brazilijos. Lėktuvas paryčiais nusileidžia bene žymiausiame žemyno mieste – Rio de Žaneire. Miestas pavadintas Žaneiro upės garbei, nors teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad tokios upės nėra.
Portugalai beplaukiodami burlaiviais neturėjo palydovinių žemėlapių, nekalbant apie GPS, pažiūrėjo, kokios kranto linijos, ir nusprendė kad čia – upė. O paskui negi keisi pavadinimus – įsivaizduojate, kiek popierių tektų perrašyti? Juokauju.
Taigi, ką mes padarome pirmiausia (nes važiuoti į hostelį dar per anksti) – išsikviečiam taksi ir važiuojam į artimiausią paplūdimį išgerti kokteilių ir alaus. Juk atostogas reikia pradėti šventimu.
Taksisto nepaleidžiame, kad paskui naujo nereikėtų gaudyti, susibendraujame ir šis po pusvalandžio pokalbių (iš jo pusės labiau portugališkai, iš mūsų – labiau angliškai su ispanų kalbos prieskoniais) pasiūlo važiuoti į favelas, pas jo giminaitį, pirkti „žolės“ ir smagiai praleisti laiką.
Puiki idėja septintą ryto. Kad ir kaip žavingai tai beskambėtų, nuo šio pasiūlymo susilaikome, kadangi dar nesame visiškai susipykę su savo smegenimis.
Antrasis darbas – pakeisti skrydžių laikus, jei tai įmanoma. Pasirodo, įmanoma, taigi prie pusantros dienos šioje šalyje gauname dar kelias, tačiau trumpės laikais Peru. Na, kaip nors, pasispausim ir suspėsim visur.
Įsikuriame, ko gero, gražiausiame miesto rajone – Santa Teresoje. Rajonas nėra šalia vandenyno, tai nėra labai gerai, tačiau jis ant kalvos, tad galima gėrėtis visai neprasta miesto panorama. Didžiausias privalumas man – kad čia nėra daugiaaukščių betoninių monstrų, o bendras rajono privalumas tas, kad jis ribojasi su kitu smagiu rajonėliu – Lapa.
Pastarasis garsus ne tik savo laiptais, kuriuos puošė smagiai ir sveikai pamišęs menininkas iš Čilės, laiptus dekoruojantis glazūruotomis plytelėmis, vaizduojančiomis įvairias šalis ir miestus. Bandžiau surasti ir lietuvišką, tačiau nepavyko, per daug jų ten. Tik labai gaila, kad jis šių metų sausį buvo rastas negyvas. Oficiali nužudymo versija nepatvirtinta, tačiau kalbama, kad jis buvo reketuojamas, ilgai sėdėjo namie puolęs į depresiją ir užsidaręs, o paskui buvo rastas apdegęs kūnas netoli namų, Santa Teresoje. Gaila, nes miestas prarado ko gero labiausiai besirūpinusį žmogų
Taigi, įsikuriame hostelyje Santa Teresoje. Hostelis naujas, smagus ir jaukus, tačiau vos numetę daiktus judame pažindintis su miestu. Vietos rajono įžymybė buvo tramvajus, kuris važinėti pradėjo dar XIX amžiaus pabaigoje ir keliones tęsė iki 2011 metų. Šiuo metu tramvajaus linija uždaryta remontuoti. Reikia tikėtis, kad kada nors vėl bus atnaujinta.
O uždarė ją po vieno tokio nutikimo, kai tramvajus nusivožė pakalnėn, 5 keleivius numarindamas, o dar 27 sužeisdamas. Ir viskas, nebėra pagrindinės turistinės atrakcijos.
Lapa. Irgi smagus senas rajonas, kurio sienos išpieštos grafičiais. Ir man čia jie išties patinka (tikiuosi, A. Ramanauskas-Greitai šio teksto neskaito). Grafičiai – dažniausiai puikūs piešiniai, apgalvoti ir išieškoti.
Žinoma, pakanka ir terlionių ar kičo, daugybė sienų papuoštos futbolo rinktinės atvaizdais, su vietiniams gerai žinomomis istorijomis – kas nepateko į rinktinę dėl baliukų, kas dėl nupirkto vogto motociklo ir t. t. Keletą grafičių galite pažiūrėti nuotraukose. Beje, nė vieno užrašo „Solomon“. Net keista.
Dar dienos programoje – įžūli ekskursija į kapueiros mokyklą. Eidamas tuščia gatve išgirdau charakteringus ritmus, užėjau į pastatą ir įsiprašiau, kad leistų stebėti treniruotę. Gaila, nebuvau pasiėmęs su savimi padoraus fotoaparato (visi masiškai gąsdino, kad bet kokį pusiau padorų daiktą išplėš iš rankų ar net nuraus su visomis rankomis).
Stebėti tą hipnotizuojantį šokį išties smagu. Dauguma skaitytojų, manau, žino, kas ta kapuiera, o nežinantiems galiu glaustai papasakoti. Tai kovos menas, dar nuo XVI–XVII a. praktikuotas Afrikoje, daugiausia dabartinės Angolos teritorijos atvežtų vergų.
Ir tada, ir dabar, taikioje ar sportinėje kapueiroje ratu susėda žmonės, o rato viduryje du kovotojai, skambant ritmingai būgnų melodijai ir dainoms, juda darydami gilius įtūpstus ir bandydami smūgiuoti ir kautis vien kojomis. Teigiama, kad vergai treniruodavosi aiškindami šeimininkams, kad tai – tik šokis. Kaip tai atrodo dabar, manau, nesunkiai galite pasižiūrėti „jutūbėje“.
Dar viena dienos atrakcija – futbolo sirgaliai. Važiuoju jų pafotografuoti, nors vietiniai teigia, kad ši idėja ne pati geriausia. Jų grupuotės, pakankamai griežtos ir nuožmios. Vietoje teko girdėti kalbų, kad kai kurios grupuotės silpnesniems klubams turi didelę įtaką, bando kontroliuoti prekybą bilietais, o kai kuriais atvejais – net trenerio sprendimus, kada ir kurį žaidėją leisti aikštėn.
Kai kurios grupuotės – tai mažamečiai nusikaltėliai iš favelų, kontroliuojami „vyresnėlių“ (25–30-mečių). Žinoma, dauguma žmonių yra tiesiog futbolo sirgaliai.
Bandau užmegzti kontaktą su vienos grupuotės – „Jovem“ (Flamengo) – vaikinais. Lyg ir kalbamės, ir šypsomės, tuoj prašysiu papozuoti. Tačiau ateina jų vadas, kiek vyresnis. Tokių šaltų akių ir neprognozuojamo žvilgsnio (kartu – ir elgesio) senokai nematęs.
Jis apstumdo saviškius, paspardo juos ir imasi rėkti ant manęs. Portugališkai, žinoma. Atsakau jam lietuviškai klausdamas: „Ko tu čia šūkauji, asilo galva? Nervus gydyk!“ Darau tai su plačia šypsena ir angliškai priduriu: „No photos, everything is OK.“
Suprantu, kad pats laikas dingti, nes paskui gali būti vėlu. Vėliau pagalvojau, kad mane išgelbėjo nelabai toli buvęs policijos patrulis su didelėmis lazdomis. O vietiniai brazilai vėliau pasakė, kad man labai pasisekė.
Jei jau sekasi, reiks ir kitą dieną kokią smagią atrakciją sugalvoti.
