Prieš pusę amžiaus taip ir padarė. Pastatė naują, reto neįdomumo miestą viduryje niekur ir į ten iškėlė visus politikus ir valdininkus. Ko gero, už bausmę, nes politikais ir valdininkais dažniausiai tampa pakankamai nykios asmenybės. Taip jiems ir reikia.
Grįžkime į Rio. Čia galima praleisti laiką vienuose garsiausių pasaulyje paplūdimių – Ipanemos ir Kopakobanos. Kokie jie pasirodė man? Hm, vienintelis jų pranašumas prieš Nidą – šiltesnis oras ir vanduo. Viskas atrodo taip – tokia pusšimčio metrų smėlio juosta, už jos – šaligatvis ir dviračių bei bėgikų takai, už jų – šešių juostų kelias, už kurio stovi tokio vidutiniško grožio daugiaaukščiai.
Svajonių pliažas? Man tikrai ne. Viso miesto pastatai man atrodo pobaisiai, išskyrus Lapos ir Santa Teresos rajonus. Ypač baisi Rio de Žaneiro katedra – kažkokia apsilaupiusi betoninė piramidė, nors ir paties Mymajerio projektuota (kaip ir dabartinė sostinė).
Beje, pietinė Rio pusė laikoma prestižiškesne, čia gyvena pasiturintys žmonės. Būsto kainos – astronominės.
Paplūdimyje susitinkame su vilniete Ieva, kuri čia gyvena jau kuris laikas. Truputį mokosi, bet daugiau dirba. Smagu svetur sutikti tautiečių.
Natūralu, kad paplūdimyje labiausiai dėmesį kreipi į žmonių kūnus. Sakyčiau, mitas tai, kad brazilės yra gražuolės. Vos viena kita dailesnė, tačiau vaikinai čia tikrai rūpinasi savo kūnais ir svoriu. Taigi Rio rojų labiau primintų mūsų tautietėms nei tautiečiams.
Brazilai išties labai sportiški, čia daugybė bėgiojančių žmonių, daug kur matyti šalia pastatų vietos valdžios pastatytų naujų modernių treniruoklių, galima pamatyti netgi pačių pasigamintų treniruotis skirtų „įrenginių“ iš betono ir plieno vamzdžių.
Tačiau svarbiausia, kad jie naudojami pagal paskirtį, o ne kaip suoliukas atsisėdus mėgautis alumi. Paplūdimiuose žaidžiamas tinklinis ir, žinoma, futbolas. Stebint, kaip brazilų jaunuoliai valdo kamuolį, supranti, kad Lietuvai tapti pasaulio futbolo čempionais gresia vieninteliu atveju – jei visos komandos iš Pietų Amerikos būtų diskvalifikuotos, o europiečiai susirgtų kokia bjauria liga.
Dar viena vietos atrakcija – tai kalvos. Nuo vienos jų galima nusklęsti žemyn parasparniu (žinoma, kartu su instruktoriumi). Smagi pramoga, tačiau jai neturėjome laiko. Ant kitos – Korkovado kalvos stovi dėdė Jėzus, plačiai išskėtęs rankas vaizduodamas pliuso ženklą.
Ši skulptūra – ne tik miesto, bet ir visos šalies simbolis. Prie Jėzaus pakilti galima perkant ekskursiją autobusu arba keltuvais. O jei esate kupini jėgų – kopiant į kalvą pėsčiomis. Ar verta apsilankyti? Tikrai taip, panorama išties žavi, tik žmonių grūstis – kaip „Akropolyje“ per didžiuosius išpardavimus. Ir kiekvienas jaučia pareigą nusifotografuoti išskėtęs rankas.
Beje, čia sutikau pirmą žmogų su baltomis kelnėmis ir prisiminęs „Dvylika kėdžių“ surizikavau rusiškai paklausti: „A davno vy zdes?“ (liet. ar seniai jūs čia?). Švaria rusų kalba šis atsakė, kad antra savaitė.
Išsinuomojus automobilį galima puikiausiai pasivažinėti po apylinkes. Taigi tai mes sėkmingai ir padarėme. Daug kas važiuoja link Ilja Grandės, salos, esančios maždaug pusiaukelėje link San Paulo. Ten daugybė vietų, kur galima pasivaikščioti po vaizdingas vietas ar tiesiog pailsėti.
Netoli nuo salos įsikūręs Parati miestelis, kuriame išlikę kolonijinės architektūros pastatai. Šalia miestelio – kelios distilerijos, gaminančios kašasą, vietinę naminukę iš cukranendrių. Kai kurios aromatizuotos rūšys išties gardžios.
Pamenate filmą „Dievo miestas“ apie favelas ir narkotikų prekeivius? Favelomis vadinami lūšnynai ar tiesiog neturtingųjų rajonai. Iš viso Rio – keli šimtai favelų, didesnių ar mažesnių. Dar visai nesenai jas valdė narkotikų prekeiviai. Jie kontroliuodavo ne tik patekimą į favelas, bet ir visą gyvenimą jose.
Retkarčiais narkotikų stumdytojai susipykdavo, surengdavo nedidelį vietinės reikšmės karą, išsidalindavo įtakos zonomis ir taip nurimdavo iki kito karto. Taip pat kartais čia užklysdavo specialiosios policijos pajėgos, pagaudydavo ir pašaudydavo į nusikaltėlius, anie kartais atsišaudydavo, ir vėl viskas nurimdavo iki kito karto.
Prieš amžinatilsį Jono Pauliaus II vizitą į Braziliją Rio valdžia nusprendė pabūti rūsti ir favelose įvesti taiką. Procesas tęsiasi iki šiol, netgi aktyvėja artinantis pasaulio futbolo čempionatui ir olimpinėms žaidynėms.
Kai kuriose favelose dabar nuolat budi policija ir per daug niekas nesišaudo. Kitos taikos dar neragavusios, bet šios jau yra toliau nuo centro. Vieni brazilai sako, kad ir tolimesnėse kiek ramiau, kiti porina, kad ir tose, kur patruliuoja pareigūnai, net vietiniams galima „užsirauti“, taigi nežinia, kaip iš tikro, tačiau visi vienbalsiai tvirtino, kad į favelas vieniems lįsti nėra ko ir verta pasinaudoti ekskursijomis, per kurias nuvežama į didžiausią iš Rio favelų – Rosinją.
Vietiniai sako, kad ten gyvena apie 300 tūkst. žmonių, nors „Vikipedija“ rašo, kad ten gyvena 69 tūkst. brazilų, taigi juokaujant galima teigti, kad likę 231 tūkst. tik egzistuoja. Jei kam įdomi statistika, tai daugiau nei 10 mln. brazilų gyvena favelose. Nakvoti į šiuos lūšnynus grįžta kas penktas Rio gyventojas. Dauguma jų nėra baltosios rasės atstovai, baltieji sudaro vos ketvirtį vargingųjų rajonų gyventojų.
Rosinjoje tvarka įvesta prieš dvejus metus, tada daug specialios policijos išvaikė visus, kuriuos įtarė prisidėjus prie narkotikų prekybos. Taigi, ten organizuojamos ekskursijos, per kurias rodo, kaip gyvenimas gerėja, kaip vaikučiai mokosi rašyti ir skaityti, žodžiu – be proto įdomu. Galėtume ir mes vežti užsieniečius parodyti, kaip Tulpių gatvės vaikai mokosi trigonometrijos. Pasisekimas turėtų būti panašus.
O mes nuvažiuojam į Dievo miestą. Šis rajonas pakankamai toli nuo miesto centro. Ties įvažiavimu į jį kabo ženklas su pavadinimu, iškart už jo stovi pora išplėštų ir dalimis išrinktų automobilių, dar toliau – lūšnos ir šiukšlių kalnai. Arklys, ėdantis tas šiukšles, apvemtos sofos (čia turbūt vakarojama) šalia kanalo, pustuštis improvizuotas baras, pastatytas iš bet ko, kas pasitaikė po ranka.
Vietiniai žiūri į mus kaip į ufonautus. Siūlau bičiuliui tame bariuke išlenkti po burnelę su vietiniais, bet pritarimo nesulaukiu. Tiesą pasakius, rajonėlis šiurpus net ir dieną. Užtenka ir kelių minučių, kad suprastume, jog gal jau laikas iš čia važiuoti lauk.
Vakare brazilai, su kuriais mes bendravome, pasakė, kad esame visiški bepročiai ir mums sekasi. Ko gero, dėl per didelio įžūlumo ir baimės jausmo nebuvimo. Gal. Nors atrodo, kad nėra ko bijot ir visos šiurpios istorijos skirtos tik mažiems vaikams.
Sakyčiau, kur kas nesmagiau pasijutau vakare iš Lapos pėsčiomis grįždamas namolio į Santa Teresą su fotoaparatu rankoje, kai pasukęs už kampo pamačiau aštuonis sportiškus dykinėjančius juodukus, įdomiai žvelgiančius į mane.
Pamanęs, kad pasukti atgalios ir spartinti žingsnį būtų neprotinga, ėjau tiesiai link jų, išsirinkau atrodantį grupės vyresniuoju ir angliškai paklausiau, ar jis neturėtų ko įdomesnio parūkyti, palydėdamas savo anglų kalbą ispanišku „fumar“ ir charakteringu rankos judesiu. Jo akys iš didelių tapo labai didelės. Jis papurtė galvą.
Vėlgi, vėliau vietiniai mane patikino, kad tai buvo nelabai išmintinga iš mano pusės. Tada nusprendžiau likimo už ūsų nebetampyti.
Apie Lapą. Ne, ne lauro lapą. Tai rajonas, žymus dviem dalykais. Pirmiausia – menininko iš Čilės, persikrausčiusio į Rio, Jorge Selarono plytelėmis išpuoštais laiptais. Sakoma, kad viskas prasidėjo nuo to, kad jam nepatiko pilki laiptai, nutiesti prie jo namų, tad menininkas nusprendė juos išpuošti plytelėmis. Ieškojo jų statybvietėse, šiukšlynuose, žodžiu, visur, kur galėjo rasti. Vieta išpopuliarėjo tarp turistų ir dabar naujas plyteles su įvairių miestų ir šalių vaizdais jis gauna iš atvykėlių. Žinau, kad ten turi būti bent dvi lietuviška tematika puoštos plytelės, bet toje gausybėje nesugebėjau jų rasti.
Antrasis dalykas, garsinantis Lapą, – siautulingas naktinis gyvenimas. Ko gero, tai gyviausia vieta, kokią esu matęs. Žmonės baruose, žmonės gatvėse, zujantys aplink, gatvės muzikantai ir šokiai šalia jų, kepamo maisto kvapai, „vaikštantys barai“ (tokie piliečiai, pasidabinę krūtinę padėkliuku, ant kurio stovi kelios taurelės, pora butelaičių, vienas kitas griežinėlis citrinos), už porą monetų įpilantys trūkstamą kiekį iki nirvanos.
Sako, čia pavojinga, nes siaučia labai miklūs kišenvagiai ir reikia pasisaugoti. Galbūt, bet ši miesto vieta man išties patiko, ir jei kada čia grįšiu į Rio, tai tik dėl šio naktinio siautulio.
