Vienuose šaltiniuose nurodyta, kad čia gyvena 11 mln. gyventojų, tačiau vietiniai sako, kad jų – dvigubai daugiau. O plotu miestas tik keturis kartus didesnis už Vilnių. Kadangi mieste užregistruota maždaug 7 mln. automobilių, būčiau linkęs tikėti, kad gyventojų kiek daugiau nei 11 milijonų.
Galite įsivaizduoti, kokio dydžio ten spūstys? Todėl turtuoliai ten skraido sraigtasparniais, šiame mieste – didžiausias pasaulyje sraigtasparnių parkas.
San Paulas visiškai kitoks nei Rio. Jei kariokomis vadinami Rio gyventojai – atsipalaidavę ir stengiasi patirti kuo mažiau streso ir kuo daugiau malonumo, tai San Paulo gyventojai paskendę darbuose ir rūpesčiuose. Ir vieni kitų nemėgsta kaip vilniečiai ir kauniečiai. San Paulo gyventojai sako, kad kariokoms rūpi tik dainos ir šokiai, o jie dirba, kad tuos veltėdžius išlaikytų. Kariokos atsako, kad San Paulo rezidentai – nuobodūs tipai be fantazijos.
Vis dėlto nepaisant neabejotino Rio pranašumo kraštovaizdžio klausimu, San Paulas man gerokai mielesnis ir jaukesnis. Čia jaučiuosi lyg būčiau kokiame nors Europos mieste. Na taip, nekalbant apie architektūrą – ji abiejuose miestuose baisi. Tačiau tai galima paaiškinti – jei San Paulas per šimtą su trupučiu metų išaugo maždaug šimtą kartų (gyventojų skaičiumi), tai nieko keisto, kad pastatų grožiu niekas per daug ir nesirūpino.
Labai daug miesto gyventojų – išeiviai iš Italijos, buvo laikas, kai jie sudarė daugiau nei pusę miesto gyventojų. Sakyčiau, Italijai nepasisekė su kolonijomis, italų kilmės emigrantų labai daug tiek Brazilijoje, tiek Argentinoje, nekalbant jau apie JAV, tačiau visur jie priversti oficialiai kalbėti kitomis kalbomis.
Žinoma, nemažai San Paule ir portugalų kilmės žmonių, daug atvykėlių iš Vokietijos, tačiau stebina, kad čia nemažai japonų ir libaniečių. Na, yra ir lietuvių. Kaip emigracijos vietą, Braziliją lietuviai pradėjo rinktis tarpukariu. Manoma, kad į šią šalį emigravo iki 30 tūkst. tautiečių, dauguma įsikūrė San Paulo valstijoje. Pačiame mieste taip pat buvo lietuvių rajonas – Vila Zelina. Jį ir nusprendžiame aplankyti.
Nuo centro kelionė užtrunka beveik valandą, nuo metro stotelės tenka gerą gabalą paėjėti pėsčiomis, tačiau vienas netyčiomis pastebėtas užrašas gerokai nudžiugina. Vienas vietos dangoraižis pavadintas „Kaunu“. Vėliau sutinkame ir daugiau lietuviškų užrašų. Net aikštė pavadinta Lietuvos Respublikos vardu ir papuošta Zikaro „Laisvės“ statula. Pajuokausiu – kažin ar LATGAA tam davė sutikimą?
Čia stovi ir lietuvių statyta bažnyčia. Tačiau, mano žiniomis, lietuviškų pamaldų nebebūna, mat nėra lietuviškai kalbančio kunigo. Tačiau lietuvių bendruomenė yra ir pakankamai stipri. Yra dainų ir šokių kolektyvas, dalyvaujantis Dainų šventėse Lietuvoje, dažnai rengiamos sueigos su kitomis rajono bendruomenėmis. Per tokias šventes ruošiami tautiniai patiekalai, bendraujama.
Ir mums tenka laimė tokioje netyčia apsilankyti. Pasiūlymas – kaip aklai vištai grūdas. Nuostabus jausmas, kai žmonės tokioje tolybėje išlaiko tautiškumą. Kai kurie, net gimę emigracijoje, kalba švaria lietuvių kalba (metu didelį Puntuką į naujų emigrantų daržą, kurie po poros metų Britanijoje lietuviškai pradeda kalbėti su akcentu).
Šalia Lietuvos aikštės – „Vito“ baras. Kadaise jį įkūrė lietuvis Vytas, barą jis valdė apie tris dešimtis metų, vėliau dėl savo amžiaus pardavė svetimtaučiams. Tačiau vos prieš kelerius metus viena lietuvaitis – tiesa, jau nebekalbantis lietuviškai, – vardu Aurelijus, perpirko šį barą, kad galėtų tęsti senąsias tradicijas.
Šiame bare parduodamas Brazilijoje verdamas lietuviškas alus „Gandras“. Alus velnioniškai brangus – beveik 30 litų už bokalą, bet išties labai gardus. Ypač baltasis. Bare lankosi ir vietos lietuviai, taigi jei norite pabendrauti gimtąja kalba, čia beveik visada rasite su kuo.
Jei jau būsite San Paule, nepatingėkite ir apsilankykite čia. Labai rekomenduoju. Šalia – ir lietuviška kepykla (nors priklausanti jau nebe lietuviams), lietuviško maisto parduotuvė, kur galite nusipirkti ir raugintų agurkų, šaltienos, vietoje gaminto krupniko. Tačiau išduosiu paslaptį – parduodama silkė – ne visai silkė, Pietų pusrutulyje ši žuvis yra deficitas, todėl vietoj jos siūloma kažkokia vietinė veislė.
Ką dar rekomenduočiau nuveikti šiame mieste? Jei čia būsite savaitgalį, būtinai nueikite į blusturgį Benedito Calixto aikštėje. Smagu ten. Ir nebūtina kažką pirkti, tiesiog smagu pasidairyti į minią. Netoli nuo šios aikštės yra pagrindinės miesto kapinės Cemiterio Sao Paulo. Būdamas svečiose šalyse mėgstu apsilankyti kapinėse. Požiūris į išėjusius daug ką pasako apie gyvuosius.
Netiesa, kad Lietuvoje propaguojamas mirusiųjų kultas, tikrai netiesa. Kiekvienam vertėtų pamatyti brazilų kapines. Čia mirusiems pastatytas tikras miestas. O skulptūrų įvairovė... Nuo visiškai nedidelių, asketiškų iki didžiulių skulptūrinių kompozicijų ar visiško kičo.
Didžiausią įspūdį man paliko trys skulptūros: duonos valgytojas, diedukas, kviečiantis bobutę išeiti pro duris, t. y. numirti, ir nacistiškai saliutuojantis Jėzus, po kurio kojomis stovi darbininkų figūros – kažkoks religijos ir Trečiojo reicho simbolikos mišinys).
Taip, žinau, dėl reicho simbolikos nereikia stebėtis, nemažai aukšto rango vokiečių karininkų ar nacionalsocialistų partijos veikėjų pasitraukė į Pietų Amerikos šalis slėpdamiesi nuo teisinio persekiojimo po Antrojo pasaulinio karo ar Mosado agentų. Nors pastarieji ir čia nenaudėlius surasdavo ir sutrumpindavo jų gyvenimus.
Dar kelios atrakcijos mieste. Japonų kvartalas – čia galite paskanauti japoniškų patiekalų, pritaikytų vietos rinkai. Maisto turgus. Čia tvarka ir kokybe nenusileidžiama didiesiems mūsų prekybos centrams, o įvairove gerokai pranoksta. Vis dėlto lenkia ir kainomis. Kai kurie produktai tiesiog beprotiškai brangūs. Pavyzdžiui, braškės – atvežtinės (vietinių kažkodėl nebuvo) kainuoja maždaug 130 litų už kilogramą.
Ir nereikia stebėtis, viskas čia labai brangu. Didelis atpjautas arbūzo gabalas prekybos centre kainuoja 8 litus. Maistas kavinėse taip pat nepigus, brangūs automobiliai ir jų nuoma, nakvynė. Tai nėra ta trečiojo pasaulio valstybė, kur su lietuviškomis pajamomis galima pasijusti karaliumi. Oi ne...
O bičiulio vokiečio, išmaišiusio visą pasaulį, nuomone, čia tiesiog neverta važiuoti, nes tai, ką gauni, nėra verta tų pinigų, kuriuos palieki. Ne visai norėčiau sutikti, tačiau iš dalies jis teisus. Tiesa, teko girdėti, kad šiaurinėje Brazilijos dalyje, kur mėgsta keliauti tautiečiai, propaguojantys jėgos aitvarų sportą, kainos gerokai žemesnės.
Taupydami pinigus naudojamės nuostabiojo „couchsurfing“ paslaugomis. Dauguma, manau, žino, kas tai, o nežinantiems glaustai papasakosiu. Tai – lyg savotiškas socialinis tinklas, skirtas keliaujantiems ar svečius mėgstantiems žmonėms.
Tarkim, neturi daugybės pinigų ir važiuoji kad ir į Paryžių. Tada šiame tinkle susirandi paryžiečių, paskaitai jų anketas, kitų keliautojų atsiliepimus apie juos ir parašai laiškutį su klausimu, ar jie negalėtų priimti nakvynei. Gali tokį klausimą patalpinti viešai. Taip pat galima susirasti kompaniją pasivaikščiojimui po miestą (beveik nemokama ekskursija), kompaniją pavakaroti baruose ir klubuose.
Smagiausioji dalis ta, kad priimantys žmonės už tai neima jokio mokesčio. Žinoma, būtų puiku, jei ir jūs kada vėliau galėtumėte priimti keliautojus savo namuose ar aprodytumėte gimtąjį miestą.
Mūsų šeimininkas Vitoras negaluoja, persišaldė, todėl vėl pavakaroti į centrą nekeliaujame, tenkinamės vietos rajono barais. Persišaldymas Brazilijoje nekelia nuostabos, nes viešojo transporto vairuotojai lenktyniauja, kurio autobuse bus šalčiau. Geriau jau lenktyniautų gatvėje.
Šeimininkas į kompaniją pasikviečia porą bičiulių – Thais ir Danielį, kad smagiau būtų vakaroti vietos kavinėse. Kaip alaus šalies atstovai esame nuvedami ir į alaus barą, turintį, ko gero, šimtą alaus rūšių. Čia vietinio lietuviško „Gandro“ alaus nėra, tačiau pasirinkimas išties įspūdingas.
Teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad dauguma rūšių – europinės, tačiau maloniai nustebina vietinis „vokiškas“ alus. Tai mažos daryklos, įkurtos išeivių iš Vokietijos, atsivežusių gamybos tradicijas iš tėvynės.
Kainos ir čia aukštos – dauguma rūšių kainuoja apie 15–20 litų už mažą bokalą, tačiau viena išskirtinė kainuoja apie 200 litų. Galbūt tai tik spaudos klaida, bet kainos San Paule išties aukštos palyginti net ir su likusiomis Brazilijoje.
Aukštos ir algos. Mūsų kompanionas teigia, kad geras vadybininkas gauna iki 6–8 tūkst. litų per mėnesį, tie, kurie gauna 2–3 tūkst., vargsta. Vaikino teigimu, jo pažįstamų rate, vyro ir žmonos pajamas sudėjus, dažniausiai per mėnesį išeina apie 15 tūkst. litų.
Vakarėlį baigiame naujos pažįstamos Thais namuose, 27-ojo aukšto balkone, garsiai klausydami brazilų tautinės muzikos ansamblio „Sepultura“ dainų, taip džiugindami viso kvartalo kaimynus. Išties šaunūs nauji pažįstami, gaila nespėsime pasinaudoti Danielio pasiūlymu praskristi mažuoju lėktuvu virš San Paulo ir apylinkių. Šis jaunuolis nesenai gavo piloto pažymėjimą ir nori pademonstruoti savo gebėjimus.
Et… Ryt paryčiais kylame į Peru.
