Oro uoste, jau eilėje prie įlaipinimo, laikant rankose kompiuterį ir rašant laiškus visiems išsiilgusiems iššoka veidaknygės žinutė. Sena gera draugė, lenkaitė Marija, su kuria kelias dienas kartu keliavome Gruzijoje, teiraujasi, kur aš esu. Atsakau: „Leaving Brasil for Peru.“ „Negali būti, – ji atsako. – Ar tikrai reikiamoje eilėje stovi?“ Velnioniškai mažas pasaulis. Arba likimo pirštas. Na, išties, kokia galimybė sutikti bičiulį kitame pasaulio gale apie tai nesusitarus?
Patekimas į Peru truputį stebuklingas. Ši šalis turbūt jaučiasi tokia pat didi valstybė, kaip JAV ar bent jau Rusija. Pasienietis klausia, koks mūsų kelionės tikslas. Pafotografuoti, atsakau ir priduriu, kad rašau savo įspūdžius lietuviškam dienraščiui. Tai sukelia didžiulį susirūpinimą ir nerimą. Turiu pasižadėti, kad apie politiką nerašysiu nė žodžio.
Muitinės deklaraciją reikia užpildyti ispaniškai. Įdomu, kas būtų, jei ne ten varnelę uždėtum. Atsiėmus bagažą laukia eilė prie muitinės patikrinimo su lengvais šou elementais. Atstovėjus kelias minutes reikia ranka spausti specialų mygtuką ir dalyvauti savotiškoje loterijoje.
Sistema atsitiktine tvarka paskaičiuoja – reikia tavo daiktus peršviesti rentgenu, ar gali eiti laisvai. Man loterijoje pasiseka, tad keliauju pasitikrinti pas rentgenologą. Viskas būtų kaip ir gerai, bet, pasirodo, į Peru negalima įsivežti fotoaparato su daugiau nei vienu objektyvu. Bent jau to nedeklaravus to iš anksto.
Situaciją išgelbėja lietuviškas pažymėjimas su antspaudu ir stebuklingu žodžiu „press“, bet turiu iškilmingai pasižadėti daugiau gyvenime taip nedorai nebesielgti.
Dingsta mūsų bičiulės lenkaitės bagažas, taigi susitikti su laukiančiais draugais keliaujame jau be jos, tik apsikeitę telefonų numeriais. Laukiantis vairuotojas primygtinai reikalauja visus daiktus susidėti į bagažinę. Kodėl? Ne patys geriausi rajonai, atsako.
Pačioje Limoje automobilių nuomos punkte mūsų turėtų laukti du bičiuliai vokiečiai ir dar viena draugė – japonų kilmės perujietė vardu Yaris, pavarde Toyota. Pagal pradinę kelionės idėją turėjome nusipirkti senus „Žigulius“, kurių čia ne tiek ir mažai, jie kainuotų pigiau nei automobilio nuoma mūsų kelionei, tačiau dėl vietinio biurokratizmo bičiuliai to padaryti nesugebėjo.
Net mašinos išsinuomojimo procedūra užtrunka daugiau nei dvi valandas, per jas spėjame net papietauti, nes paaiškėja, kad reikiamas automobilis dar negrįžęs, o „upgreidinti“ nuomos vadovas neturi jokio noro.
Daug laiko sugaišę nuomos punkte ir užtrukę išvažiuodami iš miesto (kažkodėl neveikia vietinės telefono kortelės duomenų perdavimas, o kartu – ir telefono GPS sistema), nes tenka orientuotis pagal saulę ir pasitikėti savo nuojauta, suprantame, kad pirmo numatyto tikslo – Huakačinos šviesoje nepasieksime.
Vienas pakelės prekeivis mums išduoda didžiulę paslaptį – išsukus iš pagrindinio kelio ir pakilus į kalnus, už kelių dešimčių kilometrų galima rasti miestelį, kuriame kaip tik šiuo metu vyksta vyno šventė. Vyno? O kodėl gi ne.
Padedami fantastiškų Sebastiano ispanų kalbos žinių vietą surandame nesunkiai – juk pats geriausias GPS kelionėse yra pakelėse sutikti vietos gyventojai. Sebastianui gyvenime pasisekė, jis turėjo vieną merginą iš Kolumbijos, kitą – iš Meksikos, jos savo vaikiną daug ko išmokė, net ispanų kalbos.
Atvykstame į Lunahuaną (beveik Lithuania), įsitaisome nakvynei ir skubame ieškoti vyno šventės, tyliai niūniuodami liaudies dainą „Kaklelis gerti ištroško“. Deja, šventė pasibaigė dar prieš savaitę. Nors viską mesk ir grįžk padėkoti gerajam samariečiui, kuris mus apie tai informavo.
Daili „ginklų“ aikštė ir kaip įprasta – miestas iš kvadratukų. Jau ne kartą pastebėjau, kad lotynų kultūros šalyse, jei tik leidžia reljefas, miestai planuojami su liniuote ir kampainiu. Viskas sustatyta lygiai, be jokių pavinguriavimų.
O ginklų aikštė – visai ne ginklų, tiesiog taip išeina pažodžiui išvertus „plaza del armas“. Iš kitos pusės, labai patogu – bet kuriame miestelyje paklausus, kurgi yra ginkluotoji, visada bus nurodytas kelias į patį centą. Nereikia sukti galvos dėl pavadinimų.
Miestelis ramus, vos keli priklydę turistai ir maždaug po vieną iki nakties veikiančią kavinę turistams. Ne sezonas. Taigi, šiek tiek kokteilių, nedidelės gatvės tinklinio varžybos su vietiniu jaunimu ir galiausiai – užtarnautas poilsis. Negalima pasigirti labai jau turininga diena, tačiau iš pradžių ir to pakaks.
Po pusryčių – į kelią. Pirmoji stotelė – „Vina Los Reyes“ vyninė. Kad jau nespėjome į vyno šventę, aplankykime vietą, kur šventė vyksta kasdien. Čia spaudžiamas šešių rūšių vynas iš vietos rūšių vynuogių: ir raudonasis, ir baltasis, ir netgi rausvasis.
Vyninei – jau daugiau nei šimtas metų, taigi galima tikėtis senovinių tradicijų, tačiau jie labai didžiuojasi modernizuota gamyba. Pagrindinis procesas – vynuogių spaudimas – mechanizuotas, taigi netenkame malonumo ant uogų pašokinėti basomis kojomis. O tiek buvo svajota nors trumpam įlįsti į Čelentano kailį. Et...
Tačiau kieme stovi senas geras naminukės aparatas. Na, gerai gerai, ne naminukės – tradicinis distiliavimo aparatas, panašios konstrukcijos naudojamas visame pasaulyje gaminant ir degtinę, ir viskį, o čia – grapą.
Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad stiprusis gėrimas vietoje grapa nevadinamas – tai pisco. Tačiau tai vis tiek distiliuotas stiprus alkoholis iš vynuogių. Koks tas jų vynas? Labai saldus arba tik saldus. Man toks patinka, tačiau manau, kad tie, kurie jaučia akmenų poskonius ir vanilės dvelksmus, jį į šuns dienas išdėtų. Nes pats geriausias juk toks, nuo kurio burną sutraukia.
Didelių gamybos paslapčių mums niekas neatskleidžia, tačiau po teritoriją pavedžioja. Vynuogės čia spaudžiamos, tada sultys supilamos į betoninius baseinėlius, vėliau pradėjusios rūgti perpilamos į didžiules nerūdijančio plieno talpyklas, kad galėtų bręsti. Kelis mėnesius taip palaikytas gėrimas būna saldus, iki metų ar kiek ilgiau – pusiau saldus ar pusiau sausas.
Klausiame, kiek kilogramų cukraus reikia litrui vyno. Viena vietinė juokiasi ir dievagojasi, kad nė kruopelės. Vynuogės natūraliai labai saldžios, nepamenu, kada tokių saldžių teko ragauti.
Šalia mūsų degustacijai įsitaiso ponios iš Limos. Senai nemačiau tokio šaudymo akimis, ypač joms krito į akį Matheus. Svarstome galimybę jį parduoti. Arba išmainyti į bačkutę baltojo vyno. Ponios svarsto mūsų pasiūlymą.
Bevažinėdami po apylinkes kelio paklausiame gerokai įraudusio taksisto su draugais. Jis mielaširdingai, vos už porą taurelių sutinka parodyti ne tik kelią, bet ir kur geriausi kepsniai.
Pasidalinsiu paprastu receptuku: jei namie turite pabodusią jūrų kiaulytę, o gal žiurkėną, galite juos panaudoti. Pirmiausia, žinoma, reikia nudirti kailiuką, išdarinėti ir paruošti kepti.
Augintinį Peru populiariausia kepti gilioje keptuvėje riebaluose. Kepama kas kelias minutes apverčiant, apie ketvirtį valandos, prislėgus sunkiu daiktu. Mūsų atveju virėja naudojo akmenį (gruzinai taip pat elgiasi ruošdami viščiuką „Tabaka“), namie, nerandant tinkamo, galima prispausti kokiu svarmeniu ar švariai nuplautu kerziniu batu. Na, ir pasirūpinkite garnyru pagal pomėgius.
Peru aukštikalnėse jūrų kiaulytes žmonės augina nuo seno, kaip naminius gyvūnėlius. Teko girdėti, kad joms net padarydavo specialius gardelius po lovomis, taip sutaupydami vietos ir naktį gaudami nemokamą šildytuvą. O ryte labiausiai miegoti nedavusią kiaulytę už bausmę galima iškepti.
Tarp kitko, jūrų kiaulytės ar lamų bei alpakų kepsniai – ne vienintelė egzotika čia. Kartą per metus, rugsėjo mėnesį, nelabai toli nuo Limos esančiame Kebrados mieste vyksta kačių valgymo festivalis. Ne, kebabų iš jų negamina, daromi mėsainiai, skrudinamos šlaunelės. Taip pat valgomos ir uodegos, sakoma, jos labai gerai gelbsti nuo bronchito. Likusi katiena veikia kaip afrodiziakas ir skatina vaisingumą.
Šią tradiciją pradėjo juodieji perujiečiai, persikraustę gyventi iš Afrikos. O tradicijų, nepaisant gyvūnėlių teisių gynėjų protestų, jie laikosi. Bandau įsivaizduoti reakciją visų tų, kurie veidaknygėje kasdien talpina po katinuko nuotrauką. Skanaus!
Paišlaidavus vyninėje ir pasmaguriavus kiaulyte (nors pastaroji nebuvo labai brangi, kainavo apie 25 litus), pinigai artėja prie pabaigos. Tačiau miestelių bankuose išsiimti grynųjų, pasirodo, yra pakankamai sudėtinga. Paprasčiau tai padaryti degalinėse šalia greitkelio.
Toliau judame magistrale Panamerika. Prisiklausius siaubo istorijų apie Peru kelius, ši magistralė yra malonus siurprizas. Apie 200 km nuo Limos pietų kryptimi – tai normalus greitkelis, vėliau kelias siaurėja, tačiau asfaltas idealus, kur kas geresnis nei Lietuvoje.
Šią magistralę pastatyti sumanyta XX a. pradžioje, ji turėjo sujungti visas Amerikos valstybes. Kelias driekiasi per visą Šiaurės ir Centrinę Ameriką, tačiau Panamoje baigiasi, ir automobilių kelio tarp šios kanalo bei skrybėlės valstybės ir Kolumbijos nėra. Trūksta vos šimto kilometrų per džiungles, tačiau dėl įvairių protestų (motyvuojant gamtosauga, narkotikų pervežimo prevencija ir daugybe kitų) kelias netiesiamas.
Mūsų bičiuliai vokiečiai kažkada net verslo planą kūrė – ketino pirkti keleivinį burlaivį ir vežioti „kuprininius“ (angl. backpackers) turistus tarp Panamos ir Kokainlandijos, laikinai vadinamos Kolumbija.
Kolumbijoje prasideda pietinė magistralės dalis, vėliau ji tęsiasi per Ekvadorą, per visą Peru, driekiasi palei vandenyną ar netoli jo ir veda į Čilę, ten pasidalija į dvi atšakas. Viena atšaka veda į pačius žemyno pietus, kita – į Argentinos sostinę Geras oras (Buenos Aires).
Šiame kelyje – ir pirmoji pažintis su pareigūnais. Stabdo mus šaunuolis su raudonu šviečiančiu kardu iš filmo „Žvaigždžių karai“. Pasinagrinėja dokumentus, paklausia, ar žinome, už ką esame sustabdyti. „Aš labai blogai suprasti ispaniškai. Tik labai truputis.“ Gauname pasiskaityti kažkokią užrašų knygutę, kur parašyta, kad esant blogam matomumui, tamsos metu ir t. t., reikia važiuoti su įjungtais artimosios šviesos žibintais. Na taip, plieskiant saulei matomumas išties prastas.
Policininkas mums aiškina, kad reikia sumokėti 292 solių (apytiksliai ta pati suma ir litais) baudą. Klausiame, kodėl tada ne 314 solių, ir siūlome važiuoti į komisariatą. Tai uniformuotam pareigūnui nepatinka, ir pasiūlymas pasikeičia, mat dabar jau galime susimokėti ir 100 – jau pakaks. Paliekame 50 smulkiomis kupiūromis ir, kol nesusiskaičiavo, lekiame toliau, vis atsigręždami, ar neatsiveja diskoteka su ratais.
Pakeliui užsukame į vieną miestelį, kurį supa medvilnės laukai. Labai simboliška, kadangi ši vietovė žinoma kaip afroperujiečių tėvonija. Kitur juodųjų išties nedaug, nors pagal statistiką, išeiviai iš Afrikos sudaro apie dešimtadalį šalies gyventojų.
Miestelyje iš tolo skamba linksma pučiamųjų melodija, centrinėje aikštėje būriuojasi žmonės. Proga tokioms linksmybėms – nekasdienė, į bažnyčią nešamas baltas karstas, o ten laukiantys artimieji pasitinka giesmėmis, panašiomis į gospelo chorą. Nusprendžiame per daug netrukdyti, nors vaizdas išties įdomus, o žmonės, netilpę bažnyčioje, smagiai laiką leidžia jos prieigose.
Keliaujame tolyn, kol pasiekiame Iką. Šis miestas įkurtas prieš pusę tūkstantmečio ispanų konkistadorų, niekuo labai neišgarsėjęs pasaulyje, nebent tuo, kad per prieš šešerius metus įvykusį žemės drebėjimą buvo labai stipriai apgriautas, nors ir ne taip stipriai, kaip netoliese esantis Piskas (ten buvo apgadinta apie 80 proc. pastatų).
Mums šis miestas įžymus tuo, kad tokio chaotiško eismo dar nebuvome matę gyvenime. Net Indijoje. Bendrakeleivis vokietis pradėjo žegnotis, nors kaip pats prieš tai teigė, Visagaliu netikintis. Ne, tikrai nebuvo taip baisu, kaip gali pasirodyti, ir greičio mieste nėra, taigi blogiausiu atveju aplamdytumėt automobilio skardas, tačiau toks įspūdis, kad tie ramūs gatve vaikštantys žmonės staiga išprotėja atsisėdę prie vairo. Beveik kaip lietuviai. Tiek, kad tvarkingiems germanams tai kiek neįprasta.
Mieste neužtrunkame ir keliaujame į vieną žymesnių Peru vietovių – Huakačiną, kuri visai netoli miesto. Tai kopos, tokia savotiška Nida, tik ne prie jūros. O gal labiau nedidelė Sachara. Didžiulės kopos, o jų viduryje – oazė ir bala su palmėmis. Ir daug namukų bei „arabiškai“ paskui automobilį bėgančių siūlytojų minia.
Iš anksto numatytas hostelis pasiūlo kambarius su sąlyga, kad pirksime ir ekskursijas. Gal ačiū, tokių gudrybių mums nereikia. Tačiau turistų perteklius visus vietinius verčia būti gudročiais. Tarkim, siūlomas bufetas, kuriame gerti ir valgyti galima kiek nori. Jau sumokėjus pinigus, paaiškėja, kad tas „kiek nori“ – tai tik vienas gabalėlis vištienos ir jokiu būdu ne du, tai tik dvi dešrelės ir šioks toks pasirinkimas pavytusių salotų.
Girdime, kaip britai piktinasi: „O kur žadėtas įskaičiuotas alus?“ Sveikai įmitęs verslo savininkas vis apsimeta, kad nesupranta apie ką čia visi. Ir jam bepigu, jis žino, kad nuolatinių klientų susirasti nebūtina, ryt bus kitų turistų.
Nevalingai kyla asociacijos su sąžiningaisiais Vilniaus taksistais, besivaržančiais, kuris iš jų pigiau nuveš atskridusius užsieniečius į miesto centrą.
Įdomi smulkmena apie identitetą. Tautinį. Bevakarieniaudami susipažįstame su mergina, kuri, prieš tai paklaususi, iš kur mes, prisistato, kad ji – vokietė. Tik veido bruožai sufleruoja, kad viskas kiek kitaip. Po kurio laiko teiraujuosi, kurioje Ukrainos dalyje ta jos Vokietija. Net ir akcentas išduoda slavišką kilmę. Prisipažįsta, kad ji – čekė, tačiau būti vokiete jai būtų didesnė garbė. Hm, keistas požiūris. Šeštuoju jausmu pajuntu, kaip karstuose vartosi čekų didžiavyriai. Na, gal tik išskyrus šaunųjį kareivį Šveiką. Pastarasis dar gyvas knygų puslapiuose.
