Sulaukę atsikėlusių bendrakeleivių po truputį pradedame kraustytis iš savo viešbutėlio stebėdami, kaip policijos patruliai kažko reikalauja registratūroje, o jos darbuotojai neskuba suteikti jokios informacijos.
Išsiregistruodami gauname pasiūlymą pasivažinėti smėlio bagiais. Apsimetame, kad mums tai nelabai įdomu, todėl kainą pavyksta numušti nuo beveik penkiasdešimties iki trisdešimties litų žmogui už valandos pasivažinėjimą. Tada sulaukiame dar vieno pasiūlymo – už tą pačią kainą pasivažinėti net dvi valandas, jei palauktume, kol kartu pasodinti nuo kopų pačiuožinėtų kinai. Kodėl gi ne?
Turiu prisipažinti, kad iš tikrųjų tokia pramoga verta ne vienos šimtinės. Didžiuliai savadarbiai bagiai lekia kur kas didesnėmis nei Nidoje kopomis beveik šimto kilometrų per valandą greičiu (gal tik atrodo, kad taip greitai, nes sėdi tik iš vamzdžių suvirintame rėme su važiuokle), beveik pakildami ties kopų keteromis. Nerealus jausmas, kurį sunku aprašyti, jį tiesiog reikia patirti.
Be to, dar gauname išbandyti kiek neįprastą Lietuvai sporto šaką – čiuožimą ant smėlio. Vairuotojas, pasirodo, nežino, kad mums tai nepriklauso, o mes ir nesilaužome, kai išdalinamos gan primityvios, savadarbės lentos, panašios į snieglentes, kuriomis galima čiuožti žemyn kopa.
Lietuvoje gamtosaugininkai greičiausiai patirtų infarktą nuo tokio vaizdo, tačiau čia tai leidžiama. Gaila, mano išsukta koja man neleidžia čiuožti stačiomis, tačiau pasinaudoti lenta kaip rogutėmis irgi labai smagu. Nučiuožus į apačią, atvažiuoja bagis, susirenka mus, ir kylame ant kitos kopos. Ir taip kelis kartus.
Netoliese ruošiamasi filmuoti klipą, statoma garso aparatūra, deja, mes eismo nereguliuojame ir vairuotojui įsakyti palaukti negalime.
Grįžę į miestelį sutinkame jaunuosius, išvažiuojančius po jungtuvių ceremonijos. Laikantis smagios tradicijos jų mašina „įgarsinta“ tuščiomis konservų dėžutėmis. Tiesą pasakius, vokietukų buvau paprašęs, kad jie mūsų belaukdami Peru parūpintų kvietimus į vietines vestuves, idealiausia – tradicines, kalnuose, pas indėnus.
Man, fotografuojančiam ne tik teatrą bei koncertus, bet ir nevengiančiam vestuvių, tai išties įdomu. Bet deja deja... Gal pats kur nors kitą savaitgalį susirasiu tokią šventę.
Kitas numatytas sustojimas – Naska. Keliaujant link jos per dykumą mus užklumpa smėlio audra, vaizdas, kai ją matai pirmą kartą gyvenime, išties darantis įspūdį. Tačiau tik vaizdas. Smiltys, lendančios visur kur tik įmanoma, jokio malonumo nesuteikia. Važiuojame uždarytais langais be minties sustoti trumpam reikalui pakelėje.
Naska garsi savo piešiniais ir linijomis, didžiuliais piešiniais ir geometrinėmis figūromis beribiuose dykumos plotuose. Tačiau apie juos – kitą kartą.
Tie, kas nenori ar negali skristi lėktuvu, apžiūrėti žymiuosius piešinius gali įlipę į bokštą pakelėje. Mes galvojome, kad tie piešinukai – tik didžiųjų piešinių kopijos, tačiau klydome, jie tikri. Per juos nutiesta Transamerikos magistralė.
Oro uoste siaučia uraganinis vėjas, todėl du iš mūsų keturių atsisako skristi, o dalintis tris šimtus dolerių dviem už pusvalandžio skrydį pasirodo brangoka. Vėliau dėl to išties gailimės. Na, bet gal dar čia grįšime.
Taigi vietoj pasiskraidymo važiuojame į Chauchilla. Tai Andų priekalnėse plytinčioje dykumoje esančios kapinės. Kapinės atrastos prieš šimtą metų, o laidota jose dar iki įkuriant inkų imperiją, gal prieš pusantro tūkstančio metų.
Atvažiuojame šiam „atrakcionui“ jau užsidarant, bet bilietus mums dar parduoda ir leidžia pasivaikščioti. Toks įdomus jausmas, kai leidžiantis saulei ir pučiant vis dar didžiuliam vėjui vaikštai po plynę, kurioje mėtosi žmonių kaulai. Atrodo lyg tuoj prasidės finalinė kokio vesterno scena, o tu ją pamatysi ne ekrane, o gyvai. Tik Morricone melodijos fone trūksta.
Vietomis čia išmūrytos duobės ir jose išdėliotos „meninės instaliacijos“, kurias galėtume pavadinti „Kaukolės su rakandais“. Labiausia stebina kaukolių šukuosenos. Nepaprasto vešlumo ir ilgumo plaukai, kai kur matyti anuometinės veltinės kaselės. Turbūt geri tais laikais šampūnai būdavo.
Išėjus iš turistams pasivaikščioti skirtos zonos galima pasigrožėti ir „neoficialiais“ eksponatais. Kažkas iš rastų kaulų sudėliojo žmogaus skeletą prailgindamas kojas dar viena detale (lyg žmogui būtų numatyta turėti po dvi kelio girneles kiekvienoje kojoje), kažkas dėliojo paprastesnes kompozicijas.
Dar stabtelime ir paprastose šių laikų kapinaitėse, kur kryželiai sukalti iš lentelių, gautų išardžius medines apelsinų ar kitų vaisių dėžes, kapai papuošti tuščiais vaisvandenių buteliais. Įdomus vaizdas.
Palydėjus saulę – naktinis kelias tolyn. Važiuojame paskui autobusą su Čilės numeriais – tam, kad jis mums skintų kelią, kad savo juostoje nesutiktume priešpriešiais atvažiuojančio ne mūsų svorio kategorijos šaunuolio. Visai nesinori būti įamžintiems pakelės altorėlyje su dviem datomis.
Čilietis – atgaiva sielai, o kad vietiniai vairuotojai bent pusiau būtų tokie šaunūs.
