Po pusryčių vis dar sustirusius kūnus kaip matant sušildė status Brigados kalnas, tirpstantis po kojomis lėtai, bet užtikrintai. O tai ir buvo svarbiausia. Juk šis žygis buvo ne konkursas ir ne varžybos. Na, nebent su savimi.
Kalbant apie tikras lenktynes - vienos svarbiausių šiame kelyje – kasmet rengiamas „Kokodos iššūkis“, sulaukiantis didelio vietinių ir užsieniečių dalyvių dėmesio. Susidomėjusius turiu perspėti – jei nemanote, kad galėtumėte įveikti 96 km nuožmiomis džiunglėmis per 16, taip, še-šio-li-ka valandų, kaip daugkartinis „Kokodos iššūkio“ nugalėtojas bei rekordininkas, papuasas Brendanas Buka, geriau prisijunkite prie tokios, kaip mūsų, mėgėjiškos ir nekonkurencingos grupės, vienos žygio dienos kelią įveikiančios per 8-10 valandų.
Brigados kalno viduryje sustojome trumpoms pamaldoms dar viename Kokodos mūšių lauke. Šis mažas dabar išvalytų džiunglių lopinėlis kurį laiką tarnavo ir kaip žuvusiųjų poilsio vieta, tačiau prieš keletą metų jų kūnus perkėlus į Bomanos kapines, dabar 101-ą buvusį kapą žymėjo į dangų besistiebiantys ir baltomis juostelėmis perrišti kuoliukai. Jie styrojo lyg amžinoje karinėje parengtyje budintys kariai, kuriems kompaniją palaikė tik ryškiai raudonais medžių žiedais ir Australijos bei Papua Naujosios Gvinėjos vėliavomis įrėmintas įstabus vaizdas į tolumą.
Mums besimeldžiant pradėjo lyti. Iš pradžių lietus tik vos apibarstė smulkiais ir vėsiais lašais, po truputį įsismarkavo nežadėdamas pasitraukti taip greitai, kaip pasitraukia šilti popietiniai lietūs. Pastarieji užklumpa netikėtai ir pagrūmoję žaibais ir perkūnais pasitraukia. Šis labiau užsispyręs, į likusią kalno dalį geras tris–keturias valandas šlapiais ir slidžiais žingsniais kilo kartu. Ir ką tu su juo pasiginčysi.
Po kurio laiko takui staiga ėmus leistis prieš akis atsivėrė vaizdas į kitą statų kalną, ant kurio pūpsojo senas aprūkęs namelis. Matėsi, kad jame niekas negyvena ir pro šiek tiek praviras duris pučia tik vėjas. Veinas paaiškino, kad šiame namelyje ilgą laiką gyveno Kaulų žmogaus pravardę užsitarnavęs japonas.
Kaulų žmogus (tikras vardas Kokiči Nišimura) per karą tarnavo Japonijos armijoje. Po vieno japonams nesėkmingo mūšio visa Nišimuros kuopa australų buvo sunaikinta. Išgyveno tik jis. Sunkiai sužeistas ir pasmerktas karo vadovybės (už tai, kad jis išgyveno, kai kiti žuvo!) Nišimura parvyko į Japoniją. Atgavęs jėgas ir pamažu grįžęs į normalų ir gana finansiškai sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą, Nišimura sau giliai širdyje pažadėjo sugrįžti į PNG tam, kad surastų žuvusių draugų palaikus ir gražintų juos į tėvynę.
Ir ką jūs sau manote? Būdamas 60 metų prieš šeimos valią Nišimura vėl atkeliavo į Papua Naująją Gvinėją ir 25 metus praleido džiunglėse. Apsiginklavęs metalo detektoriumi, kirtikliu ir kastuvu jis visą tą laiką ieškojo čia pražuvusių draugų. Per šiuos ilgus ir vienišus metus, praleistus Kokodos kelyje, Nišimura sugebėjo rasti keletą šimtų japonų karių kūnų. Daugybė jų buvo identifikuoti ir grąžinti šeimoms, tačiau nemažai karių taip ir liko neatpažinti. Jų palaikai dabar ilsisi oficialioje, bet gana prieštaringai vertinamoje Jasukuni karo šventykloje, esančioje Tokijuje.
Nusileidus į Brigados kalno papėdę mūsų takas pasuko per įspūdingą į lietuviškas nendres panašių augalų lauką. Čia nusprendžiau šiek tiek atsilikti nuo grupės. Per aukštas ir tankiai suaugusias nendres skverbėsi šilta popietinė saulė ir jos spindulių šokis tarp augalų buvo didžiulė atgaiva akims.
Taip pat, kaip ir didžiulė atgaiva tapo netikėtai užvaldęs susidraugavimo su džiunglėmis jausmas. Tebūna jos nuožmios, kaprizingos, čia mus kaitinančios, čia vėsinančios ir kiekviename žingsnyje išbandančios mūsų jėgas, aš jomis pasitikėjau ir buvau dėkinga už patirtį bei galimybę praplėsti savo tiek fizinių, tiek dvasinių galimybių ribas. Tuo metu ne tik purvą ir medžių šaknų gyvatyną, bet ir patį gyvenimą tvirtai jaučiau po kojomis.
Paspartinus žingsnį jau buvau beprisijungianti prie merginų, kai prieš pat mane prašliaužė gyvatė – tik viena iš kelių, kurias teko matyti per devynias žygio dienas (nors mums buvo žadėta jų sutikti begalybę). Tiesiog mūsų keliai netikėtai susikirto, ir man apie tai garsiai pakomentavus, grupėje kilo nemaža sumaištis. Merginos sustojo iš smalsumo, o mūsų draugai papuasai vos ne isterinės baimės iškreiptais veidais puolė ieškoti gyvatės žolėje norėdami nekaltą padarėlį nugalabyti. Bandžiau berniukus sustabdyti, tačiau jiems prieš mano nosį pamosikavus mačetėmis ir paaiškinus, jog gyvatės yra didžiausi vietinių gyventojų „priešai“, supratau, kad ginčo nelaimėsiu. Pagaliau, džiunglės yra jų namai, o aš čia tik svečias.
Išsiaiškinus gyvačių reikalą (mano matyta spėjo pasprukti), pasiekėme taip pat gražų, jaukų ir švarų Efogio kaimelį. Tik spėjus apsidžiaugti, kad šios dienos kelionės tikslas pasiektas, Veinas pamojo link netoli esančio stataus kalno. Tai ant jo viršūnės įsikūrusioje Efogio 2 kaimelio stovyklavietėje mūsų laukė nakvynė, iki kurios dar teko papumpuoti į kalną gerą valandą. Tokią žinią išgirdusios tik nusijuokėme - penktai dienai Gvinėjos džiunglėse besibaigiant, viena įkalne daugiau ar mažiau – didelio skirtumo nebebuvo. Turbūt savo padarė tas anksčiau minėtas mistinis susidraugavimas su džiunglių aplinka.
Atpuškavusios ir kaip reikalas užkaitusios pasiekėme vieną iš mažiausių savo aplankytų kaimelių Efogį 2. Jame stūksojo tik keletas namų. Kalno viršūnė, ant kurios įsikūręs kaimelis, gana siaura – jis iš visų pusių buvo apsuptas mums po kojomis plaukiojančių debesų. Tolumoje bolavo antro pagal aukštį Ouven Stenli kalnų grandinėje esančio Viktorijos kalno viršūnė (4038 metrai virš jūros lygio), žaliavo bananų giraitės ir mirgėjo vaivorykštiniai eukaliptai. Dangiškai graži vieta žadėjo įspūdingą popietę ir saulėlydį.
Tačiau vėl pasirodęs lietus sugriovė mūsų planus pasimėgauti gamtos grožiu iri besileidžiančia saule. Ji buvo suvalgyta pilkų debesų, ir visa stovykla kaip mat prisipildė vandens. Palapinės taip pat. Berniukai džiūgavo, kad jiems teko nakvoti mažuose nameliuose ant polių ir šį kartą viename iš jų belaukdami vakarienės mūsų bendražygiai surengė tikrą džiunglių šou.
Išsitraukę gitarą kiek anksčiau nei įprasta (dažniausiai ja zvambinti imdavo po vakarienės) vyrukai griebėsi savo taip mėgstamų pirmiausia kareiviškų, o po to ir Bobo Marlio dainų repertuaro ir ėmė patys sau vieni šokti. Vaizdas buvo nerealus ir toks įtraukiantis, kad netrukus prie jų prisijungė ir didžioji dalis merginų. Dainos veržte veržėsi iš vidaus, rankos ir kojos pačios kilojosi, o juoko garsumas pralenkė net garsiąsias cikadas.
Jie sužadino mūsų smalsumą – patyliukais spėliojome, ar tik ne vietinio linksmojo betelio riešuto užkandę mūsų vyrukai taip smaginasi. Betelio riešutas, naudojamas alkiui, stresui sumažinti ir nuotaikai pakelti ir augantis Pietryčių Azijoje ir Pietinėse Ramiojo Vandenyno salose, yra labai populiarus Papua Naujoje Gvinėjoje. Betelio riešuto kauliukas, lėtai kramtomas su kalkėse padažyta garstyčios ankštimi, išskiria ryškiai raudonas sultis, kurias šios kombinacijos skanautojai spjaudo kur papuola – ant šaligatvių ir net automobilių durelių (vairuojant). Šios sultys nudažo žmogaus dantis ir lūpas ta pačia ryškiai raudona spalva, kuri – balink nebalinęs – ilgiau pavartojus betelį nebenusiplauna.
O ir skonis, sako, betelio, kalkių ir garstyčios mišinio ne itin malonus, tačiau mums to patirti nelemta. Tiek žygio palydovams, tiek žygeiviams yra griežtai draudžiama žygyje vartoti tokius stimuliantus, kaip betelio riešutas ar alkoholis. Ir kadangi abi grupės – ir šiaip smagūs žmonės, papildomų priemonių linksmumui prisišaukti nereikėjo.
Netrukus dainų garsumas ir nuotaikingumas prie namelio pritraukė būrį iš smalsumo mirštančių kaimelio gyventojų ir popietės miegui bandžiusį užmigti Veiną. Mums draugiškai atsisakius nutraukti popietinį vakarėlį, teko ir jam prisijungti prie taip netikėtai kilusio ir iki išnaktų užsitęsusio šėlsmo.
