Šiaip ne taip prisivertę palikti išties jaukų hostelį (tiesą pasakius, nežinau, kodėl jis vadinamas hosteliu, kambariai kaip visai neblogo keturių žvaigždučių viešbučio) keliaujame pusryčių į paplūdimį.
Manąjį „ceviče“ atneša išties greit, per kokias dvi dešimtis minučių. O štai bičiuliams pasiseka ne taip labai. Jie maisto laukia valandą. Nieko vegetariško valgiaraštyje nėra, taigi tenka prašyti papjaustyti agurkų ir pomidorų.
Juokingiausia tai, kad nė vienas iš keturių pakrantės restoranų neturi karšto vandens. Matiasas sėdi išsidėliojęs prieš save užpilamos kavos paketėlius ir medituoja žvelgdamas į juos. Sako, kad pažengę jogai taip sugeba išgauti kofeiną.
Taigi šiandien – kelio diena, pradžioje jis palei Ramųjį vandenyną driekiasi lyguma, vėliau – gigantiškomis smėlio kopomis, dar vėliau kelią paįvairina kalnai. Tiesą pasakius, nelabai suvokiu, kaip tas kelias paklotas ant smėlio. Teisingiau – kaip paklotas, dar suprantu, bet kaip jo neužpusto per didesnę audrą ar kelias tiesiog nenubyra su smėliu link jūros. Juk kopos keliauja.
Lietuvoje turime užpustytą Karvaičių kaimą, o štai čia žmonės drąsesni. Ir važiuoti būtų išties smagu, jei (vėl) ne smagieji vietos vairuotojai. Tiesiog kartais iš kokio posūkio kalnų serpantine išlenda didžiulis amerikietiškas sunkvežimis su pora priekabų ir važiuoja priešpriešine eismo juosta, pasitraukti palikdamas vienintelę alternatyvą – poros šimtų metrų aukščio skardį.
Jei taip būtų nutikę vos kartą, būtume pagalvoję, kad tiesiog sutikome kvailį. Tačiau trys kartai per tris valandas – tai jau tendencija. Prasilenkiant vieno tokio gestais pabandžiau paklausti – ką tu darai? Jis tik mostelėjo ranka kvailokai išsišiepęs.
O sunkvežimių šiame kelyje – dešimt kartų daugiau nei lengvųjų automobilių. Bet užteks dejuoti. Na, dar truputėlį padejuosiu apie Arekipos priemiesčio kelius. Galiu pasakyti, kad Kaunas išties turi kur „tobulėti“ – tokių duobių, kaip šio dvimilijoninio miesto centrinėje magistralėje, nesu matęs.
Taigi, dar vienas hostelis, kolegos išvargę, bet randa jėgų žygdarbiams, o mane iš kojų išverčia aukštis – miestas įsikūręs daugiau nei 2 km virš jūros lygio aukštyje. Gal prie savijautos prisideda ir nuovargis, bet aš linkęs save bausti namų areštu, nors bičiuliai iškeliauja švęsti, prieš tai painformavę, kad ryt niekur nevažiuosime. Na gerai, pasikoreguosime savo kelionės planus. Velnio lašai nėra pats geriausias keliautojų draugas. Todėl kai kuriems bičiuliams išsimiegojus, dienos beveik nelieka. O kadangi šiandien iš miesto niekur neišvažiuosime, reikia ieškoti vietos atrakcijų. Jei mes jau čia, tai nusprendžiame iš arčiau susipažinti su miesto centru.
Iki nelabai toli esančio Kolkos kanjono važiuoti reikėtų kelias valandas, o visos rytinės ekskursijos išvyko dar trečią ryto, kad rytinės saulės spinduliuose pamatytų sklendžiančius kondorus. O pats vairuoti tingu. Šį grožį turbūt teks pamatyti vėliau.
Kitas noras – pasimokyti ruošti peruietiškus valgius. Arekipa garsėja savo virtuve, kuri pasižymi tuo, kad yra sujungusi europietiškas ir indėniškas maisto ruošimo tradicijas. Kaip esame girdėję, virtuvės meno čia moko net keliose vietose, tačiau vienoje iš jų pasako, kad mus galėtų priimti tik po kelių dienų, kitoje pasiūlo užsirašyti mėnesio ar pusmečio kursams. Gaila.
Vietos turgus labai įvairialypis. Viename jo gale sumestos karvių galvos, šalia kabančios skerdienos pastatytas altorėlis skerdikų globėjams (o gal vieta pasimelsti už karves), kitame parduodami drabužiai ar vaisiai, atskirą kampelį turi ir žolininkai bei burtininkai, prekiaujantys ne tik kokos lapais, bet ir džiovintais lamų jaunikliais ar šikšnosparniais-vampyrais, beždžionių kaukolėmis ir kitomis mielomis smulkmenomis.
Visai smagu būtų parvežti burtininkavimo priemonių kokiai simpatiškai lietuviškai raganaitei, tik bijau, kad mūsų muitinė humoro nesuprastų. Gaila, kad mūsų ispanakalbis ne su mumis, būtume plačiau išklausinėję apie tų visų džiovintų gyvulėlių paskirtį. Vis dėlto kiek pavyko išsiaiškinti, tai, pavyzdžiui, džiovintas alpakų jauniklis naudojamas nuo blogos akies (nužiūrėjimo) ir tam, kad laimė namų neaplenktų. Kitų atributų paskirtys irgi panašios.
Aišku, šalia mikstūros ir miltelių nuo vudu burtų rasite ir liekninančių žolelių bei kitų, žemiškesniems tikslams skirtų priemonių. Tikra universali prekyvietė – ir sulieknėti, ir konkurentės užmestus burtus „atburti“, ir vyrą ar žmoną prie nematomo pavadėlio prisiriši padės.
Labai norėjau rasti kokį džiovintą triušį, kurį pakutenus adatomis visi mano nedraugai subloguotų, bet deja deja… Ko gero, tokių dalykų reikia ieškoti ne šiame turguje, nebent kas iš po prekystalio ištrauktų. O jei kiek rimčiau, klausinėjome, kaip vietos Katalikų bažnyčia pakenčia visus vietos burtus ir šamanus. Atsakymas paprastas: niekas jos neklausia, ir ji neturi pasirinkimo.
Viena iš turgaus prekių mums labai įprasta kasdieniniame racione. Tokia įprasta, kad iš jos gaminame pačiais tautiškiausiais tituluojamus patiekalus – cepelinus, kugelius ir vėdarus. Persiprašau „kalbainių“ už žargoną, žinau, kad turi būti „didž-“ ir „maž-“ kukuliai bei plokštainiai ir kiti baisūs pavadinimai.
Taigi, kaip teigia protingi dėdės, bulvės kilo iš Peru. Na, dar truputį ir iš Bolivijos. Tačiau kadangi patys perujiečiai skelbia, kad bulvių yra apie 4 tūkst. rūšių, nemanau, kad bus bėda, jei kokių 500 rūšių kilmę perleis kaimynams.
Bulvės įvairios visais parametrais – dydžiais, spalvomis ir, žinoma, skoniu. Beje, apie cepelinus – perujiečiai irgi tokius turi, tai malta mėsa bulvių apvalkale, tik jie būna paskrudinti gruzdintuvėje.
Nematytų vaisių – taip pat daugybė rūšių. Išbandę keletą rūšių, prisiperkame jų didžiulius maišus.
Kad jau liekame mieste, beje įtrauktame į UNESCO paveldo sąrašą, einame į labiausiai giriamą jo vietą – Šv. Katalinos vienuolyną. Tiesą pasakius, vienuolyną miesto centre įsivaizdavau kiek kitaip. Galvojau, bus bažnyčios pastatas, gyvenamasis vienuolių pastatas ir galbūt kokios pagalbinės patalpos. Oi ne, čia visai ne taip.
Tai ištisi miesto kvartalai, kuriuose tarnaujama Dievui. Bendras vienuolyno plotas – 20 tūkst. kvadratinių metrų. Bet pradėkim nuo pradžių.
Vienuolynas įsteigtas tais pačiais metais, kaip ir Vilniaus universitetas, garbiosios ponios Guzman. Tai moterų vienuolynas, į kurį vienuolėmis būdavo priimamos tik kilmingų ispaniškos kilmės šeimų dukterys ir toms šeimoms šis malonumas atsieidavo nepigiai – reikėdavo atsiskaityti sidabru, kuris mūsų laikais būtų vertinamas maždaug puse milijono litų. Taip pat būdavo reikalaujama, kad atvykstanti vienuolė atsivežtų meno kūrinių, baldų, drabužių.
Į vienuolyną šeimos tradiciškai atiduodavo antrąsias dukteris. Pirmosios būdavo ištekinamos, o trečiąsias tėvai dažniausiai pasilikdavo sau netekėjusias, kad būtų kam senatvėje prižiūrėti. Štai kaip viskas būdavo paprasta – gimei, ir jau likimas aiškus, o dabar laužo žmonės galvas, kokius mokslus krimsti, kaip karjerą daryti ar nedaryti, už ko tekėti ar netekėti.
Tik į klausimą, koks likimas laukdavo ketvirtosios šeimos dukters, atsakymo neradau. Mergaites į vienuolyną priduodavo, kai joms sukakdavo dvylika metų. Ketverius metus trukdavo bandomasis periodas, per jį merginos turėdavo apsispręsti, ar likusį gyvenimą nori būti Kristaus sužadėtinėmis. Jos galėdavo atsisakyti perspektyvos visą gyvenimą praleisti moterų draugijoje, bet jei taip nutikdavo, turėdavo kuo skubiau ištekėti ir palikti miestą.
Iki XIX amžiaus pabaigos vienuolės gyvendavo atskirai, kiekviena savo kambariuose, su atskiromis virtuvėmis ir nuosavais tarnais. Tik popiežius Pijus IX išrašė velnių, ir tarnus bei vergus teko paleisti, o vienuolės privalėjo melstis ir valgyti (bei ruošti valgį) kartu.
Vienuolyną beveik dvidešimt kartų teko atstatyti, kadangi jis vis nukentėdavo nuo žemės drebėjimų. Pastarąjį kartą stipriausiai nukentėjo praėjusio amžiaus viduryje, atrodo, 1958 metais.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad ankstesniais laikais vienuolės būdavo labai laisvamaniškos savo kūnišku elgesiu ir dalyvaudavo vos ne orgijose, pasakojama, kad būdavo rasta ir kūdikių skeletų, įmūrytų sienose, tačiau vienuolyno atstovė, su kuria mes kalbėjomės, kategoriškai tai paneigė.
Vienuolyne matėme keistą akmenį, kuris naudojamas vandeniui filtruoti. Tai paprastas uolos gabalas, tačiau korėtas ir galbūt turintis dezinfekuojančių savybių. Procesas, kai per jį leidžiamas vanduo, užtrunka valandas, tačiau po to vandenį galima naudoti maistui.
Kadangi Arekipoje įvyko keturiolika revoliucijų arba sukilimų (pastarasis – 1955 metais), miesto moterys dažnai prašydavosi prieglobsčio už vienuolyno sienų. Tiesa, vėliau jos už tai turėdavo susimokėti.
Pagal vieną iš legendų, vienuolyne rezidavo viena tetulė, oficialiai gavusi palaimintosios titulą, – Ona iš Los Andželo (Ana de los Ángeles). Ją į vienuolyną pridavė dar mažą mergaitę, o vėliau, jau sulaukusią paauglystės, tėvai atsiėmė ir norėjo, kad mergaitė gyventų pasaulietiškai, tačiau ji vis tiek tęsė vienuolišką gyvenimo būdą namie. Tęsė tol, kol pamatė viziją – Dievulis su ja asmeniškai pasikalbėjo.
Nepaisant to pokalbio, mergaitės tėvai vis tiek nenorėjo leisti į vienuolyną, siekė kaip įmanoma greičiau ištekinti. Daug ten visko nutiko, bet galiausiai ji vis tiek atsidūrė vienuolyne.
Daug būtų galima pasakoti, kaip visokie nelabieji moteriškę gundė ir kaip ji nesusigundė. Beje, ji mokėjo levituoti, t. y. skraidyti virš žemės. Paskutinius 10 gyvenimo metų ji labai sirgo, o praėjus 10 mėnesių po mirties kažkas atidarė karstą ir ją rado visą šviežutėlę, be jokio kvapo. Vienas medikas (jei galima tikėti XVII amžiaus medicina) net prapjovęs kūną nustatė, kad jis negenda.
Panelė Ana stebuklus tęsė ir gerokai po mirties. Teigiama, kad oficialiai užfiksuotas atvejis, kai 1931 metais Jarrin Mariai Verai buvo nustatytas trečios stadijos gimdos vėžys, gydytojai moteriai galimybių gyventi nebedavė, o ši namų šeimininkė išsigydė panelės Anos kapo žemėmis ir maldomis. Ir pragyveno dar 35 metus, o kai mirusiai darė skrodimą, jokių vėžio požymių nebeaptiko. Štai ką daro tikėjimas.
Beje, apie pritraukimo link tikėjimo būdus. Dažnai XVI–XVII amžiaus Peru paveiksluose Jėzus ar apaštalai vaizduojami su sijonais arba per paskutinę vakarienę valgantys jūrų kiaulytes. Taip daryta dėl vienos paprastos priežasties – parodyti indėnų tautoms, kad Jėzus savo kasdieniniame gyvenime buvo panašus į juos.
Taip ir pravakarojame mieste, besigrožėdami aktoriais, gatvėse persirengusiais mobiliaisiais telefonais, vaikais, maitinančiais balandžius, budriais policininkais, prižiūrinčiais tvarką gatvėse, ir smagiausiais veikėjais – tais, kurie informuoja apie autobuso maršrutą.
Taip, čia yra tokia profesija, šalia vairuotojo stovi žmogus, kuris iškišęs galvą pro atviras duris garsiai rėkia, į kokius rajonus važiuoja autobusas, ir komanduoja vairuotojui, kada sustoti. Smagus darbas.
