Žinoma gaila, keturiese keliauti kur kas smagiau, nekalbant apie tai, kad išlaidas dalintis keturiems - kur kas pigiau. O ir mano ispanų kalbos žinios blogesnės už Sebastiano kokius du šimtus kartų, nes jis kalba beveik be akcento. Tačiau yra kaip yra, ne pirmas kartas, išgyvensime.
Vakarykštis vakaras su amerikiečiais priverčia persigalvoti ir pakoreguoti mūsų kelionės planus. Buvo planuota pasidairyti Bolivijoje, ko gero labiausiai indėniškoje valstybėje pasaulyje, juo labiau, kad esame vos už valandos kelio iki sienos. Bėda ta, kad automobiliu sienos kirsti negalime (nuomos kompanija neleido), o autobusais tai užtruktų ilgiau nei norėtume sau leisti.
Planavome vieną dieną skirti miestui, kurio pilnas pavadinimas yra Nuestra Senhora de La Paz (Mūsų taikos Karalienė ar kažkas panašaus). Tai miestas kuriame niekada nevyks pasaulio futbolo čempionatas. Ir ne todėl, kad Bolivija neturtinga šalis negalinti sau to leisti. Nors ji išties labai neturtinga. Ir ne todėl, kad futbolas čia nepopuliarus. Anaiptol.
Tiesiog čia per aukštai jūros lygio, kad būtų galima intensyviai sportuoti. Ir nors teko girdėti, kad vietos valdžia vis „pafinansuoja“ kokias draugiškas varžybas su žvaigždėmis, tačiau, manau, kad FIFA bus nepalenkiama.
Beje, dar viena vietos įdomybė - aukštai kalnuose vanduo užverda nepasiekus 100 laipsnių temperatūros. La Pas'e - tai 91, o Everesto viršūnėje - vos 76 laipsniai.
Po Bolivijos sostinės būtų buvusi labiausiai laukta mūsų kelionės dalis - mirties kelias. Kadangi automobiliu važiuoti į Boliviją nevalia, planavau nusileisti pavojingiausiu pasaulio keliu dviratuku. Sako, kad tai išties smagu. Šiam reikalui net GoPro kamerą iš namų tempiausi. Et, proto balsas širdžiai liepė apsiraminti ir paklausyti protingesnių patarimų. Taigi renkamės Maču Pikču prie jau ir taip numatyto Kusko.
Bolivijai teks paskirti atskirą kelionę kada nors ateityje. Juo labiau, kad nežinia, kaip būčiau ištvėręs kelių valandų pedalų mynimą tokiame aukštyje.
Mums reikia naujos navigacijos telefonui, nes šis „vaikas“ po „skyrybų“ teko mieliems buvusiems bendrakeleiviams. Pasirodo nusipirkti telefonui kortelę su mobiliuoju internetu - tikras iššūkis, juo labiau neįvaldžius ispanų kalbos. Nes pardavėjo anglų kalbos žinios dar labiau apgailėtinos už manąsias ispanų, o mano telefono aparatas skirtas rytų Europos rinkai ir ispanų kalbos jame, deja, nėra.
Ir nors kartu su pardavėju per pusantros valandos sugebame aktyvuoti kortelę, pradėjus važiuoti, navigacija veikti nenori. Ir tai ne bėda. Pagal saulę irgi galima puikiai orientuotis, o neklausant navigacijos, pačių baisiausių gatvių miestą Juliaką irgi galima pervažiuoti gan greitai.
Toliau kelias vingiuoja nuostabaus grožio kalnais. Tikra atgaiva akims. Beje, kelias yra netoli vienos iš labiausiai legendinių vietovių rytų europiečiams. Tikslios šios vietos koordinatės „14° 24' 28“ pietūs, 71° 18' 0“ vakarai“.
Daugeliui žmonių ten buvo siūlyta nuvykti, nusipirkus turistinę kelionę, ar individualiai keliaujant. Prisipažinsiu, mintyse ir pats esu ten ne vieną siuntęs paturistauti. Tikiu, kad ir man ne vienas ten linkėjo pabuvoti. Taigi aš beveik ir įvykdžiau pageidavimus. Galiu užtikrinti tuos, kurių laukia ši kelionė - ten visai gražu. Na viskas, nebetempiu gumos. Ši vietovė vadinasi Na*ui.
Viena iš vairavimo Peru ypatybių yra ta, kad šalia „gulinčių policininkų“ kiekviename kaime (o tų gulinčių čia tikrai daugiau nei reikia), paprastai stoviniuoja ir būrelis stovinčių policininkų. Ir laukia geradėjų, atvežančių pinigų. Mums sekasi, stabdo tik tris kartus, du kartus palinki laimingo kelio, trečią kartą tyrinėja visus dokumentus ir aiškina, kad mums trūksta dar kažkokio balto lapo visame kalne popierių išduotų nuomos kompanijos. Rodo baudų knygutę ir pasakoja pasakoja savo gyvenimo istoriją. Aš jam irgi pasakoju, tik angliškai.
Dėdulė nusprendžia negaišti laiko ir pasiieškoti kito piniguočiaus, todėl liepęs daugiau taip nedaryti, mus paleidžia. Jei žinotume, ko tiksliai nedaryti, gal ir susilaikytume.
Pakeliui stabtelime miestelyje su inkų periodo akveduko liekanomis. Gaila, kad vakarėjant kompleksas jau uždarytas, tik suvenyrus parduodančios moterėlės vis kišą kopijavimo aparatu padarytą knygutę apie šiuos statinius.
Pavežame pakeleivį stabdžiusį automobilius, kuri mus palydi iki Kusko miesto centro. Kuskas, ko gero, labiausiai turistinis Peru miestas, su visomis to pasekmėmis. Įkyriais siūlytojais pasimasažuoti, nusipirkti psichodelinių spalvų paveiksliukų, kepurių bei dar daugybę visokio turistinio šlamšto.
Tuo pačiu miestas nuo kitų skiriasi ir nakvynės kainomis. Tačiau jei sekasi, tai sekasi. Po kelių nakvynės namų, už dvivietį kambarį prašančių beveik po du šimtus litų, užtinkame vieną, kur gauname didžiulį kambarį, su televizoriumi ant spintos, nemokamu automobilio statymų ir net vakarais įjungiamu karštu vandeniu. Ir vos už penkiasdešimt litų dviem. Ir tik vienas kvartalas nuo centrinės aikštės.
Sukame ratus aplink pagrindinę aikštę, kur sutinkame jau pažįstamą amerikiečių trijulę. Taigi vakaro baigtis kaip ir aiški – krizenimas iš jų pokštų iki vėlumos. Beje, amerikiečiai nusipirkę butelaitį „ayahuaskos“. Yra kategorija keliautojų, kuriems tai vienintelė priežastis, kodėl jie atkeliavo į Peru. Tačiau apie šį „gėrį“ papasakosiu kitame straipsnelyje. Įdomu tik tai, kad amerikiečiai ją planuoja parsivežti namo. Labai kvailas sumanymas, sakyčiau.
Ankstyvą rytą pradedame pažintį su Kusku. Tai vienas gražiausių mano matytų ne Europos miestų, nusileidžiantis gal tik Oachaka Meksikoje ir Havanai. Miestas velnioniškai aukštai, maždaug trijų su puse kilometro aukštyje. Įkurtas jis senokai, kilkių mėgėjų. Indėnų gentis vadinosi „kilke“. O paskui atėjo taikieji inkai, išmetė velniop „kilkiautojus“ ir pasidarė čia savo miestą-sostinę.
Gal kas nežino kas tokie tie inkai? Jie atsirado ne taip labai senai. Žodžiu, vieną dieną Saulės Dievas sėdėjo sau neturėdamas ką veikti, nuobodžiavo ir sugalvojo liepti atsirasti Tėčiui Inkai ir Mamai Inkai. Na, jei jau liepė Saulės Dievas, tai tiedu ir atsirado išnirdami iš Titikakos ežero gelmės.
Turiu įtarimą, kad gerokai vėliau tas pats Saulės Dievas liepė iš niekur atsirasti ir pirmiesiems kosmonautams – Strielkai ir Bielkai.
Taigi, kai jau iš niekur atsirado pirmieji inkai, vėlgi, neturėdami ką veikti, sugalvojo labai stipriai pasidauginti. Ir jų prisidaugino tiek daug, kad net imperiją teko sukurti.
Jei rimčiau, tai maždaug XV amžiuje Inkų imperija buvo viena didžiausių pasaulyje, ir, ko gero, ilgiausia (apie 5 tūkst. km ilgio). Imperiją inkai plėtė išties išmintingai – ne per karus ir kraują, o per pinigus ir diplomatiją.
Vietos vadams pasiūlydavo tapti imperijos dalimi, pažadėdami, kad jie ir toliau vietoje tvarkysis patys, tik taps turtingesniais. Ir pasiimdavo jų vaikus, kad Kuske galėtų juos apmokyti Inkų imperijos valdymo subtilybių. Kartais buvo bandoma ir susigiminiuoti. Taigi, įpėdiniai grįžę namo jau valdydavo taip, kaip reikėjo inkams. Labai panašu į LDK plėtrą rytinės pusės link tuo pačiu laikmečiu.
Jei būti visai tiksliam, tai tokios tautos kaip inkai - net nebuvo. Inkais buvo vadinama imperijos valdančioji klasė, tačiau ispanai jais pavadino visus imperijos gyventojus. O pagrindinė imperijos tauta buvo kečujai, ir dar aimarai imperijoje neblogai laikėsi.
Kaip žinia, inkai (visgi, vadinkime juos taip) neturėjo išradę rato. Todėl labai neblogai bėgiodavo. Į Kuską nuo vandenyno pakrančių bėgte atnešti šviežią žuvį (atstumas nuo jūros gal kokie 600 km kalnais) sugebėdavo. Dar jie neturėjo rašto, bet naudojo tokias virvikes, ant kurių priraišiota šniūriukų, o tie dar visaip sumazgyti. Manoma, kad taip buvo „rašomi“ skaičiai. O gal ir dalis raidžių ar garsų, mokslininkai dėl to iki šiol nesutaria. Nes gerieji ispanai, čia atvykę inkų imperijos klestėjimo metu, pasistengė, kad neliktų nė vieno, kuris supranta Kipu raštą.
Visoje centrinėje ir Pietinėje Amerikoje Ispanai pasistengė. Na, bet dabar ne apie juos. Inkai garbino pumą. Ne, ne sportbačių firmą. Gyvūną. Dar garbino ir gyvatę su kondoru. Kusko miestas buvo pastatytas pumos formos, bent jau taip jis turėjo atrodyti iš kondoro ar NSO skrydžio.
Kai gerieji ispanai nugalėjo inkus, ėmėsi kovos prieš vietos architektūrą. Šventyklos buvo išardytos, tačiau jų akmenys puikiai tiko bažnyčioms. Namai senamiestyje irgi „sluoksniuoti“. Iš inkų laikotarpio likę šaknelės - pamatai ir gal kokio metro aukščio sienos. O tada jau ispaniškos viršūnėlės. Bet miestas, kurio vėliava primena homoseksualų vaivorykštinę, išties labai gražus. Gal dėl to inkų-ispanų stilių susimaišymo.
Apie vėliavą. Geriau vietinių neklauskite apie jos panašumus. Jie labai pikti seksualinių mažumų atžvilgiu ir aiškina, kad jie vėliavą naudoti pradėjo kur kas anksčiau. Galėtų, ko gero į teismą paduotų.
Miesto centre grojantis policijos orkestras, policininkai su dresuotais šunimis, tetulės snaudžiančios ant laiptų, belaukiančios, kol praeivis nupirks jų suteptą sumuštinį ir daugybė kitų smulkmenų sukuria ypatingą atmosferą.
Beje, čia pirmasis Peru miestas, kuriame pamačiau „McDonald’s“ ir KFC, tačiau jiems įprastos laisvės jie čia neturi. Iškabos paslėptos ir tik eidamas pro šalį gali juos pastebėti.
Dabartinis Kuskas gerokai išsiplėtęs, apgyvendintas ne tik upės slėnis, bet ir kalnų šlaitai. Vieno kalno viršūnę puošia Jėzaus iš Rio „jaunesnysis brolis“. Dar neužaugęs. Gerokai mažesnis už brazilišką giminaitį. Peru toks ne vienas yra. Jėzų nuo triukšmo ir mašinų ūžesio saugo tetulė su lama. Kitas jos darbas – pozuoti turistams arba netyčia papulti į kadrą. Smagi profesija. Galėtų ir Vilniuje kas nors stovėti su tautiniu kostiumu ir klumpėmis, šalia kokį išdabintą asilą pasistatęs. Ir visi čia važiuotų paveiksluotis.
Atsisveikindami su miestu perkame bilietus į Maču Pikču. Pasiryžtame tam. Nors pats sau buvau pažadėjęs ten kojos nekelti. Nes tai labai jau turistiška.
