Pradėjus kilti į kalną, pamažu iš už debesų išniro saulė, o kartu su ja atšlepsėjo ir šiluma. Norėjosi sustoti ir kaip katei joje kiek pasišildyti, tokie malonūs saulės prisilietimai tuo metu atrodė. Tačiau eiti buvo toli – apie 14 km, tad murkliškiems žaidimams laiko nebuvo. Įdomus pastebėjimas – normaliomis sąlygomis įveikti šį atstumą man prireiktų tik apie dviejų valandų. Džiunglėse tam prireikia apie 10-ies.
Net jei ir kelias tolimas, vis dėlto radau laiko pasidairyti. Pastebėjome mažą sodelį, Nelsonas paaiškino, kad tai vietinių gyventojų vadinamasis „gorilos plotas“. Bet kas džiunglėse turi teisę išsikirsti nedidelį plotą medžių ir sau, savo šeimai bei bendruomenei auginti vaisius ir daržoves. Tai, kas auga toje žemėje, priklauso ją dirbantiems žmonėms, tačiau privati žemės nuosavybė šalyje (bent jau džiunglėse) neegzistuoja.
Šiame sodelyje augo mums žinomos daržovės - saldžiosios bulvės, špinatai, pupelės bei kiek egzotiškesnės valgomos gėrybės – batatai, cukranendrės, duonmedžiai, saginės palmės. Savaime suprantama, ir vaisių pasirinkimas ne mažas – ananasai, bananai, mangai. Visas šias gėrybes nuo vietinių šernų saugoja neaukštos tvoros. Neatrodė, kad sodelis būtų ravimas ir preciziškai prižiūrimas. Nelsonas pasakojo, kad vyrams iškirtus norimą plotą ir jį išvalius, o po to moterims jį užsodinus, vaisiai ir daržovės daugiau ar mažiau paliekami saulės ir lietaus, kurių čia apstu, priežiūrai.
Paklaustas, ar ir Nelsonas planuoja tokį sodelį užsiveisti, jis suprato, kur link lenkiu, tad praspraudė pro kuklią ir paslaptingą šypseną: „Na, sodelio tai nesu nusižiūrėjęs, bet sodininkė jau yra.“ Pasirodo, jis yra susižadėjęs su mergina, kurią jam pačiam buvo leista pasirinkti (dažniausiai jaunuoliams porą parenka tėvai), tačiau vestuvių jiedu dar kol kas neplanuoja. Kad susituoktų, Nelsonas savo išrinktosios šeimai turi sumokėti vadinamąjį „nuotakos mokestį“. Pagal senąsias tradicijas tai būtų daržovės, vaisiai, miltai, ryžiai, šernai ir vištos. Pagal šiuolaikines, miestietiškas tradicijas – automobilis, buitinė technika, pinigai.
Kalbėdamas apie savo būsimas vestuves Nelsonas sukrizeno, kad jau taupo, bet ne materialinėms dovanoms, o natūrinėms. Mat jos atitenka visai plačiai nuotakos giminei, ne vien jos tėvams. Toks natūrinio turto paskleidimas bendruomenėje yra pagrįstas įsipareigojimu ir pagarba vieni kitiems. Iš kitos pusės, materialinių dovanų teikimas dažnam moderniam jaunikiui reiškia teisę į žmoną, kaip į daiktą. Nelsonas net nusipurtė apie tai pasakodamas.
Ir aš nusikračiau, tik ne dėl pasakojimo, o dėl nežmoniškos kaitros ir tiek jau patirto, bet vis dar velniškai sunkiai įveikiamo kalnų statumo. Kad juos kas kur. Tačiau, kai po kelių valandų monotoniško kilimo mažais ir nesibaigiančiais įtūpstais pasiekėme iškiliausią Kokodos kelio vietą, esančią 2190 metrų aukštyje virš jūros lygio, visos pastangos atsipirko šimteriopai.
Vaizdas nuo aukščiausios Kokodos kelio vietos atsivėrė į neaprėpiamas džiunglių platybes, nesuskaičiuojamais kalnais banguojančias baltoje migloje. Joje po pat mūsų kojomis savo raudonomis plunksnomis paskui save ore palikdamas ugnies pėdsaką nardė nacionalinis Papua Naujosios Gvinėjos simbolis – rojaus paukštis. Jei ne mano kūno temperatūra beveik priartėjusi prie spirginimo stadijos, būčiau patikėjusi, kad esame ne kur kitur, bet prie rojaus vartų. Į kuriuos tikrai norėjosi pabelsti vos pradėjome leistis žemyn.
Kelias buvo toks slidus, kad suvaldyti savo kojų vietomis buvo neįmanoma. Kas keletą metrų jos pasileisdavo šokti kadrilio, o tuo tarpu vargšės rankos bandydavo išlaikyti pusiausvyrą. Gerai, kad pasirūpinau atsivežti žygio lazdas, kurios man iki Kokodos atrodydavo kaip didžiausias išsigalvojimas. Ir nors jaučiausi tarsi judėčiau kaip voras viena numinta koja, Kokodos kelio sąlygomis dvi papildomos atramos buvo tikras išsigelbėjimas.
Nepaprasta paspirtis buvo ir Nelsonas. Vertinau jo pagalbą nešant mano didžiąją kuprinę, papildant vandens atsargas šaltiniuose ir kantriai mokant skaityti džiungles. Ir vis dėlto, būdama gana nepriklausoma iš pradžių jaučiausi lyg būčiau keliavusi su aukle. O su auklėmis man nelabai sekasi, kaip, beje, ir joms su manimi. Todėl pirmomis dienomis vis prašydavau Nelsono žygiuoti prieš mane, kad galėčiau sekti jo pėdomis. Tačiau užuot ėjusi koja kojon su savo vedliu, „netyčia“ nuvinguriuodavau tai į grupės vidurį, tai į galą. Žodžiu, tyliai ramiai pabėgdavau nuo savo džiunglių „Šapokliak“, kad pajusčiau tikresnį nuotykių skonį.
Nelsonas tai jautė ir primygtinai savo pagalbos nebruko. Džiunglių bangomis pajutęs, kad man reikia erdvės, ją iš kart suteikdavo – keliaudavo pats vienas arba su kitais berniukais, bet neprašytas atsirasdavo šalia, kai labiausiai to reikėdavo.
Pavyzdžiui, su dėkingumu priėmiau Nelsono pagalbą šią dieną, kai mūsų kelyje pasitaikė nepaprastai srauni upė su per ją permestu butaforiniu tiltu – keliais bet kaip sumestais rąstais. Kadangi ši vieta buvo nusėta dar ir didžiuliais rieduliais, rizikuoti būti nuneštam sraunaus vandens į priešingą, nei mums reikia, pusę, akmenims tarkuojant minkštąją, niekam nesinorėjo. Net man, taip mėgstančiai rizikuoti.
Daug kam gali atrodyti, kad toks atsargumas – perdėtas. Normaliomis sąlygomis visiškai sutikčiau su jumis. Tačiau bet kokia nereikalinga rizika Kokodos kelyje yra nerekomenduojama vien dėl to, kad rimtai bėdai ištikus sulaukti profesionalios medicininės pagalbos sunkiai prieinamose džiunglėse gana sudėtinga. Tačiau, patikėkite, net jei kartais įsikimbi į savo palydovo ranką, dėl to žygis tampa ne mažiau įdomesnis ir šaunesnis.
Už upės mūsų laukė dėdulė lietus, atsiraitojęs rankoves ir pasiruošęs kibirą popietinei vandens procedūrai. Mano uošvijoje Škotijoje tokį lietaus pylimą vadina „katėmis ir šunimis“ ir turbūt ne be reikalo. Iki saunos temperatūros užkaitęs kūnas, vėsinamas be perstojo ant jo pilamo vandens, jautėsi taip, lyg tikrai būtų kandžiojamas jį bombarduojančių lašų.
Lydimos nuo kūno ir rūbų žliaugiančio lietaus atvykome į savo septintosios dienos stovyklavietę Eoros šaltinį, kurioje įvyko keletas didelių mūšių tarp australų ir japonų. Stovykla nuo lietaus gausos jau buvo spėjusi pavirsti į vieną didelę balą ir, kadangi namukų čia nebuvo, teko susitaikyti su mintimi, kad ir naktį praleisime ne su muzika, bet kandžiojamos drėgmės ir lietaus. Bet juk viskas dėl kilnaus tikslo!
