Kad ir koks jis būtų populiarus, jis ypatingai sunkiai pasiekiamas. Automobiliu ir autobusu neprivažiuosi niekaip, atmetus sraigtasparnį, šuolį parašiutu iš lėktuvo, savižudišką plaukimą sraunia kalnų upe plaustu ar teleportaciją, pavartojus kokių specialių preparatų, belieka oficialusis būdas – traukiniu. Brangiai. Bet greitai. Arba pusiau pėsčiomis. Pigiai, bet ilgai. Gal šia tema kiek plačiau?
Traukiniu važiuoti iš Oljantaitambo iki Aqua Caliente (Karštojo vandens) kainuoja nepigiai. Kiek girdėjau, pigiausiai pirkti bilietai buvo už maždaug septyniasdešimt dolerių (pirmyn-atgal) už pusantros valandos važiavimo tas kelias dešimtis kilometrų. Mes sumokėjome po šimtą dolerių. Kas nori prabangos (maitinimas traukinyje ir t.t.) kelionė gali kainuoti virš 1000 Lt.
Tačiau tai greitasis būdas pasiekti Maču Pikču papėdę. Yra ir kitas būdas, už simbolinę kainą – iš Kusko autobusu važiuojama iki Santa Maria (apie šešias valandas) už maždaug penkis dolerius, tada dar pavažiuojama už tris-keturis dolerius taksi iki Santa Teresos, kur reiktų jau pernakvoti, ryte trumpas pasivėžinimas iki Hidro Elektika, o tada jau bėgiais. Taip taip, bėgiais pėsčiomis, pasiklausant ar traukinys neatvažiuoja.
Tokiu būdu galite sutaupyti porą šimtų litų, tačiau sugaišite papildomas dvi dienas. Toliau apie kainas: bilietas į Maču Pikču kainuoja virš šimto litų. Jį reikia nusipirkti ir atsispausdinti rezervaciją dar Kuske, arba atvykus į Aqua Caliente – kultūros ministerijos atstovybėje. Bilietų kainos skiriasi, tad jei norite pasivaikščioti tik po griuvėsius – mokėsite vieną kainą, jei dar ir po šalia stūksančius kalnus – mokėsite papildomai.
Pačiame Maču Pikču bilietų nenusipirksite, arba nusipirkę paprastą bilietą, jo pasipildyti laipiojimui po kalnus - negalėsite (kas nutiko mums). Taigi likome be papildomo fizinio krūvio ir papildomų vaizdų. Sako, kad dar prieš gerus metus šalia stūksantys kalnai papildomai nebuvo apmokestinami, tik reikėdavo užsirašyti į eilę, nes ribojamas ten galinčių patekti skaičius – per dieną ne daugiau kaip keturi šimtai turistų (dviem etapais po du šimtus). Ten atsiveria tobulas vaizdas kylant saulei.
Toliau apie kainas. Taip taip, tai dar ne viskas. Nuo geležinkelio stoties iki kalno viršaus veža autobusai. Kaip jie čia pateko - mistika, kadangi kelių iki miestelio nėra. Arba turėjo sparnus, arba buvo atvežti traukiniais, arba teleportavosi. Artimesnis „dūšiai“ variantas – sparnuoti autobusai.
Taigi, užsienietis, norintis pakilti autobusu į kalną ir juo nusileisti, mokės dar apie penkias dešimtis litų. Galima lipti pėsčiomis, tačiau tai gali užtrukti iki dviejų valandų, prarasite daug jėgų, kurios pravers vėliau, o kas svarbiausia – daug rytinio laiko. Taigi jei jau taupysite, geriau pirkite bilietą pirmyn, o atgal nusileisite pėsčiomis. Mano išvardytos kainos – užsieniečiams.
Vietiniai už traukinį moka dešimt-dvidešimt litų, už kitas paslaugas taip pat bent penkis kartus pigiau. Labai jau primena Tarybų Sąjungą: kai visi muziejų lankytojai buvo skirstomi į „savus“ ir „importinius“. Beje, visur tikrinami pasai, taigi nepavyks paprašyti, kad vietinis jums nupirktų bilietą savo vardu.
Dabar apie apsilankymo laiką. Mums nepasisekė, visi vakariniai traukinio bilietai buvo išpirkti, todėl keliavome pirmuoju rytiniu, paliekančiu Oljantaitambo stotį penktą ryto ir jau prieš septynias esame „karštuose vandenyse“. „Apsibilietavimas“ ir jau prieš aštuntą ryto esame ant kalno viršūnės.
Mažiausiai pusvalandžiu per vėlai, kadangi saulė jau suplėšiusi debesis. Todėl nuoširdžiai rekomenduočiau atvykti dar iš vakaro, kad galėtumėte pirmuoju autobusu pasikelti į viršų. Ir manau tada nepasigailėsite nė vieno išleisto cento. Važiuoti traukiniu irgi būtu neblogai šviesiu paros metu, kadangi bėgiai eina šalia be proto sraunios kalnų upės, supamos beveik stačiomis sienomis kylančių kalnų.
Jei pačiame Maču Pikču neplanuojate laipioti po aplinkinius kalnus ar ten užsilipus medituoti, siūlyčiau visam kompleksui skirti dvi-tris valandas ir tada dingti lauk. Nes kylant saulei - sklaidosi debesys, kyla ir karštis, šešėlių, kur galima pasislėpti, labai nedaug ir kuo toliau tuo labiau daugėja išsimiegojusių turistų. Blogai. Kadangi mūsų traukinio bilietas atgalios tik devintą vakaro, o bilieto pakeisti į kitą tos pačios dienos reisą negalima, pradedame „marinuoti“ laiką ir kuriam teorinius verslo planus.
Per naktį pastatyti pripučiamą kioskelį, rytą pradėti kepant šašlykus iš vietinių lamų ir šį skanėstą siūlyti turistams. Arba organizuoti muzikines keliones po griuvėsius, svarbius turistus lydint meksikietiškų ar kokių vietinių „marijačių“ ansambliui.
Taip, čia ganosi lamos, beveik ignoruojančios turistus, o mes, iš neturėjimo ką veikti, fotografuojame besifotografuojančius su lamomis. Vis šioks toks užsiėmimas. Vėliau dar skelbiame visiems, kad lamos mūsų, paveldėtos iš senelių ir juokais reikalaujame po dolerį už nuotrauką. Mūsų verslumas patinka visiems be išimties, gal tik išskyrus pačias lamas.
Beje, teigiama, kad į teritoriją negalima įsinešti didesnių kuprinių, maisto, gėrimo tik po mažą buteliuką, tačiau mūsų netikrino, tai galėjome prasinešti ir alaus dėžę su keptu paršiuku. Valgyti teritorijoje draudžiama (o mes tai darėme), taip pat nėra (po bilietų patikrinimo) ir tualetų. Ko gero todėl, kad mažiau žmonių užsilaikytų viduje. O teritorijos viduje - krūmų „slaptai“ misijai tikrai ne per daug. Taigi, turėkite ir tai omenyje.
Apie gidus. Mes atskiro nesamdėme, nes dviem žmonėms vienas gidas įpusėjus kelionei per didelė prabanga, taigi, piratavome. T.y. vis prisigretindavom prie anglakalbių grupių ir vis po vieną istoriją paklausydavom. Liūdesys. Vien pasakos apie tai kaip „tėtė Inka“ ir „mama Inka“ nusileido iš Saulės, ir viską tobulai sukūrė. Tiesos tame yra, atvykus ispanams Inkai pešėsi tarpusavyje, kuo ir buvo pasinaudota.
Taigi anot gidų, ponas Pisaras visai jų nenugalėjo, ir niekas inkų nenugalėjo, tik jie patys save nugalėjo, o tuo niekingieji ispanai pasinaudojo. Ir viską inkai atrado, ir buvo visokeriopai šaunūs.
Neneigsiu, pastatyti tokį miestą tokioje neprieinamoje vietoje – įspūdingas darbas. Bičiulis architektas pasakojo, kad vienas iš statybai panaudotų akmenų sveria virš trijų šimtų tonų ir net šiuolaikine technika būtu praktiškai neįmanoma jį užgabenti į tokį aukštį. Skamba pakankamai mistiškai. Beje, ir didžiuliai akmenys suleisti vienas su kitu taip, kad ir popieriaus lapo į tarpą nelabai įkiši, nekalbant apie pirštą. Kokios turėjo būti technologijos statant šią kalnų tvirtovę - nelabai įsivaizduoju.
Dar gidai pasakoja, kad inkai buvo labai taikūs ir aukodavo išimtinai tik juodas lamas. Man teko skaityti, kad mirus kuriam nors jų valdovui, jam „į kompaniją“ papjaudavo ir kelis tūkstančius žmonių, na bet tokios smulkmenos turbūt nesiskaito. Arba tuos žmones, prieš žudant, aprengdavo juodomis lamomis. Na, kad paskui niekas nieko pikto nesakytų.
Dar viena inkų įdomybė ta, kad jų valdovai dažnai vesdavo savo seseris. Kas ten sakė, kad kraujomaiša blogai ? Juokauju žinoma.
Manoma kad miestas, esantis 2500 metrų aukštyje, pastatytas XV amžiuje, inkų imperijos klestėjimo metu. O paskui jis staiga ištuštėjo. Keliamos įvairios versijos – nuo masinės epidemijos, maisto trūkumo iki nepaaiškinamų priežasčių.
Aišku tik viena, kad bent jau tiesiogiai ispanai prie jo ištuštėjimo neprisidėjo. Oficialiai jį vėl atrado amerikietis Binghamas XX amžiaus pradžioje, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad kiek anksčiau tai padarė vokiečių mokslininkai, tik nespėjo pasigirti. Neaiški ir miesto paskirtis. Manoma, kad jis galėjo būti atsarginė sostinė ar sakralinis objektas, kadangi čia gausu šventyklų. Ko gero, to jau niekada nesužinosime.
Dar viena smulkmena. Jei čia važiuosite, BŪTINAI pasiimkite kokio nors purškalo nuo vabzdžių. Kažkokie nematomi padarai čia skraido ir kandžiojasi. Paskui rankos ir kojos spuoguotos lieka ilgam.
Kai visiškai nusibosta sėdėti kaitroje, keliaujame žemyn, į miestelį. Veikti čia nelabai ką yra, kaip vienas šiandieninių gidų, paklaustas, ką dar čia veikti, išsireiškė taip: „pasikultūrinę“ galite smagiai prisigerti ir laukti traukinio.
Apsieisime be tokios programos, bet veikti, jei jau suvenyrai visi supirkti, išties nelabai yra ką. Nebent keliauti į šalia miestelio esančias terminio vandens maudyklas. Gal nelabai viskas išblizginta, tačiau atpalaiduoja puikiai. Kaip ir masažas - grįžus į miestelį, vos dvidešimt penki litai už akademinę valandą „minkymo“. Beje, labai smagaus. Tiesa, kaina prieš derybas buvo pusė šimto už valandą.
Vakare miestelis atsigauna, į gatves išlenda poilsiautojai, tie, kurie čia kelioms dienoms, tie kurie jau atvažiavo iš vakaro, tie, kurie laukia traukinio. Smagus šurmulys.
Važinėdamiesi po netolimas apylinkes aplankome dar porą įdomesnių objektų – druskos gavybos vietą, kur ji išgaunama kalno šlaite sukonstruotuose mažyčiuose baseinėliuose garinant vandenį. Išties įdomu, tik gaila, kad jau temo. Prieš tai buvo aplankytos inkų terasos. Tai lyg didžiulė duobė laiptuotai besileidžianti žemyn. Gylis gal koks šimtas metrų, plotis irgi maždaug toks pat. Kokiu tikslu jos čia įrengtos – nežinia. Įtariama, kad čia buvo eksperimentinis augalų ūkis, bet, vėlgi, tikslių žinių nėra.
Ir pabaigai. Ar nesigailiu tiek paišlaidavęs, kad pamatyčiau Mačių iš Pikčių šeimos ? Tikrai ne. Gal net visa ta gaišatis keliaujant ir išlaidos, dar labiau sustiprina įspūdį. Taigi, jei jau būsite Peru – būtinai užsukite ir čia. O kaip sutaupyti, jau parašiau.
