Pats Marius neslepia, kad yra didžiulis namisėda – jis nė už ką nesikeltų į kitą šalį, o štai tėvai prieš penkerius metus pakėlė sparnus.
„Nemėgstu keisti aplinkos. Be to, esu didelis Lietuvos patriotas – po dviejų savaičių užsienyje man pradeda važiuoti stogas”, – patikino muzikantas.
Jo mamai Nijolei idėja pakreipti gyvenimą kita vaga kilo žiūrint televizijos laidas apie tai, kaip užauginę vaikus žmonės iš namų Šiaurės Europoje traukia į šiltesnius kraštus.
„Kai gyvenime nebeliko įsipareigojimų, nusprendėme ir mes kelti sparnus”, – pasakojo N.Berenienė.
Sūnūs jau tokio amžiaus, kad jiems užtenka žinoti, jog tėvams viskas gerai. Vyresnėlis Paulius (43 m.) pats jau keliolika metų įsikūręs Amerikoje.
Atsakymo, kodėl ŽAS narys yra tokia spalvinga asmenybė, reikėtų ieškoti šeimoje. Jo tėvas A. Berenis dirbo ir griežtoje ekonominėje, ir meniškoje srityje. Finansininkas A. Berenis per dvidešimt metų dėstė Vilniaus universitete, o paskui susiejo karjerą su teatru – kelerius metus buvo Vilniaus jaunimo teatro direktorius, Teatro sąjungoje ėjo vieno sekretorių pareigas.
Meniška ir mamos profesija – N. Berenienė yra drabužių dizainerė, daug metų dirbo vienoje didelėje pramonės įmonėje.
Mintis kraustytis į šiltą šalį porai kirbėjo dešimtmetį. Dvejus metus jie kruopščiai studijavo Bulgarijos rinką.
Bereniai turi puikų butą Vilniuje ant Tauro kalno, sodybą netoli sostinės – ko gi trenktis taip toli?
„Ne nuotykio norėjosi. Čia, tėviškėje, regis, jau viską pažinome, nieko nauja nebūtume patyrę.
Tad suviliojo iššūkis – ar sugebėsime įsilieti į kitą kultūrą? Be to, norėjosi šiltesnio klimato, – pasakojo N. Berenienė. – Svarbiausia – viduje jausti, kad gali išvykti. Jei kankina abejonės, verčiau nerizikuoti.”
Iš pradžių pora svarstė apie gyvenimą Juodkalnijoje, tačiau kol svarstė, ten pradėjo kilti nekilnojamojo turto kainos. Be to, Adolfui ir Nijolei buvo svarbu ir tai, kad bet kada patogiai galėtų parskristi namo. Tad buvo pasirinkta Bulgarija – Europos Sąjungos šalis.
Kad ir kaip būtų keista, porą viliojo ne pajūris, o kalnuota vietovė, Balkanų prieškalnės, 350 metrų virš jūros lygio.
„Nesinorėjo pajūrio ir dėl to, kad ten kitoks gyvenimo būdas, labai daug žmonių, šurmulys. Be to, gyvena labai daug rusų, o mes norėjome pažinti bulgarų kultūrą”, – pasakojo Nijolė.
Ir jiems puikiai sekėsi. Lietuviai iš pradžių buvo sutikti kiek nepatikliai, bet netrukus Slavianių kaimo seniūnas jiems net įteikė simbolinį raktą įkurtuvių proga.
N. Berenienė dabar kalba bulgariškai – padėjo televizija ir radijas. Bet labiausiai – devynerių metų mergaitė kaimynė, mėgstanti bendrauti su atvykėle iš Lietuvos.
Moteris su šypsena svarstė, kad greičiausiai jai Bulgarijoje net buvo nulemta pagyventi. Namuose Vilniuje buvo du bulgarų kalbos žodynai. Mat 1972 metais Vilniaus universiteto dėstytojas A. Berenis turėjo vykti ilgesniam laikui į Bulgariją. Bet į pasaulį pasibeldė jaunėlis sūnus Marius, ir kelionė buvo atidėta.
Namas, kuriame gyvena lietuviai, nėra tipiškas Bulgarijai. Jis senos statybos, bet rekonstruotas, kad įtiktų užsieniečiams.
Mat senuose namuose laiptai įrengti iš lauko, lietuviai niekaip nesuprato, kaip tuomet iš vonios pereiti į miegamąjį – juk galima peršalti.
95 kvadratinių metrų namas mūrinis – kaip ir visi tuose kraštuose. Pirmas jo aukštas – iš akmenų, kurių pilna laukuose.
Kadangi Bereniai gyvena paskutiniame kaimo name, iš jų kiemo atsiveria puikus vaizdas į kalnus. Laukuose ganosi gyvuliai.
Nors Bereniai gyvenime nieko bendra su kaimu neturėjo, Bulgarijoje neiškentė be sodininkystės ir daržininkystės - juk turi dešimt arų žemės.
„Tikrai neketinau konservuoti gėrybių, bet ten ir vinis, įkišta į žemę, sužaliuotų. Vaisiai, uogos, įvairiausios daržovės tokios skanios ir jų tiek daug, kad visų nesuvalgome. Tenka gelbėti viską konservuojant ar džiovinant. Pavyzdžiui, pomidorai ten patys auga – juos tik palaistyti reikia”, – pasakojo Nijolė.
Nektarinai, abrikosai, slyvos, cidonijos – Bereniai net migdolą ir graikinį riešutmedį pasodino, o dabar laukia vaisių.
Bet prieš tai jiems reikėjo pasistatyti ūkinį pastatą – juk nebuvo net kur grėblio pasidėti, o ką jau kalbėti apie didesnius žemės ūkio padargus, tokius kaip žoliapjovė. Tad A.Berenis su bulgarais pagalbininkais mikliai surentė papildomą statinį. Tiesa, tenykščiai žmonės stebėjosi, kad pastatas medinis – jie nesupranta, kam naudoti medį, kai pilna akmenų.
Lietuviai naujuose namuose užveisė ir vynuogyną. Tokius turi visi kaimynai ir iš uogų gamina rakiją bei vyną.
Iš tiesų Bereniai šeimininkauja dvigubai didesniame plote. Mat šalia namą kaip vasaros poilsio vietą turi nusipirkusi jauna pora iš Sofijos. Vos atsikraustę visi nusprendė, kad nereikia sklypus skiriančios tvoros, ir žeme leido naudotis nuolat gyvenantiems lietuviams.
Negana to, jauniesiems sofijiečiams taip patiko atvykėliai nuo Baltijos, kad pakvietė juos paviešėti į Sofiją. Netgi davė savo buto raktus ir griežtai prisakė neapsistoti viešbutyje, jeigu Bereniai turės reikalų Bulgarijos sostinėje, o keliauti tiesiai į savo kaimynų namus mieste.
Greičiausiai patys Bereniai spinduliuoja tokią šilumą, kad žmonės mielai su jais susidraugauja.
Kai pirmąją gyvenimo Bulgarijoje vasarą lietuviai dar nieko nebuvo užsiauginę, Nijolei pakakdavo su krepšiu išsiruošti iki turgaus. Galėdavo išeiti be pinigų – pakeliui kaimynai pridėdavo po ryšelį daržovių, stiklainį uogų ar maišelį vaisių.
Kaimynė mielai ėmė kviestis N.Berenienę į svečius, kai ši panoro išmokti ruošti vietos valgius. Dabar jau lietuvė neretai gamina taratorą – į mūsų šaltibarščius panašią sriubą. Šeima mėgsta ir giuvečą – daržovių ir mėsos troškinį bei čiuški biureką – sūriu įdarytas keptas paprikas.
N. Berenienė išmoko kepti ir bulgarų nacionalinį pyragą banicą – tradicinį sluoksniuotos tešlos kepinį su ožkų pieno sūriu. Draugiški ir rajono centro Lovečo, kuris yra 10 kilometrų nuo Slavianių kaimo, žmonės – Bereniai žino parduotuvėse dirbančių vardus, kaip laikosi jų šeimos ir net kada kokių svečių laukia.
Naujieji pažįstami ne kartą kvietė Berenius kartu keliauti ar į svečius pas gimines – taip lietuviai pamatė istorinių paminklų, vienuolynų, nuostabių šalies kampelių.
„Su vyru svarstome, kad atostogų pojūtis per tiek laiko turėjo praeiti, bet viduje vis dar justi ramybė ir atsipalaidavimas. Gal todėl, kad čia karšta, niekas niekur neskuba.
Ir sveikata mūsų kur kas geresnė – chroniškų ligų vaistų dozes sumažinome per pusę. Kai jau būna nežmoniškai karšta, laiką maloniai leidžiame pavėsyje po vynuogienojais, prie baseino su knyga ar rankdarbiu”, – džiaugėsi Nijolė.
Gyvenimas svečioje šalyje – tai išbandymas poros santykiams. Bet tik ne Bereniams. Juodu kartu – jau 46 metai. „Mariau, kodėl mes sutariame su tėvu?” – šypsodamasi kreipiasi į sūnų N. Berenienė.
„Nes esate protingi. Jūs vienas kitą papildote ir mokate nustebinti. Štai tėvas neseniai, kaip ir kiti šeimos vyrai, tai yra mes su broliu, pasidarė tatuiruotę”, – trukteli pečiais Marius.
Vienas poros ritualų – rytinė kava žmonai į lovą. A. Berenis net įtaisė savo moteriai prie lovos skambutį. Kai ji pabunda, skimbteli anksčiau keltis mėgstančiam ir pirmame aukšte jau besisukančiam vyrui, kad kaistų kavą.
„Abu darome tai, ką norime. Kartais sąžinę graužia, kad vieno ar kito dar nenuveikiau, bet juk ateis kita diena. Nei savęs prievartauju, nei vyrą stumdau. Mes neribojame vienas kito laisvės – turbūt tai yra svarbiausia”, – sakė Vilniuje trumpai viešėjusi moteris.
Ko Bereniams iš Lietuvos atvykstantys draugai gali atvežti lauktuvių?
„Nesame nei juodos duonos, nei lietuviško alaus vergai”, – smagiai laiške brūkštelėjo Adolfas, pridėjęs nuotrauką, kurioje pats stovi su pintine, kupina paties išaugintų vaisių.
