Kasmet daugiau nei 200 tūkstančių žmonių, rizikuodami savo gyvybe, bando laimę sėdėdami ant traukinio stogo pasiekti amerikietišką svajonę. Žinoma, be bilieto, nes bilietų čia ir nėra.
Jau vien važiavimas ant traukinio stogo yra pavojingas, bet didžiausias pavojus slypi ne čia. Visą šį emigrantų kelią yra apipynęs organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tinklas.
Keliautojai rizikuoja būti išprievartauti, apvogti ar pagrobti – organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, per šešerius pastaruosius metus pakeliui į Jungtines Amerikos Valstijas be žinios dingo daugiau nei 70 tūkstančių žmonių.
Esu daug keliavęs per pasaulį, patyręs nemažai nuotykių ir išbandymų. Per daugybę metų išsiugdžiau tam tikrą gebėjimą nereaguoti į įspėjimus apie pavojų.
Bet šįkart, prieš pradėdamas kelionę „Mirties traukiniu“, turiu pripažinti, nesijaučiau taip ramiai, kaip visada.
Į Močiso stotį su dviem bendrakeleiviais atvykome anksti ryte. Čia iš moters, pardavinėjančios buritas, sužinojome – krovininis traukinys atvyks vidurnaktį.
Sugrįžę į stotį naktį apsaugos darbuotojų paklausėme, kuris traukinys važiuoja į Čihuahua. Buvome paruošę ilgą kalbą, kas mes tokie ir kodėl norime juo važiuoti, bet, mūsų nuostabai, stoties darbuotojams buvo visai neįdomūs mūsų motyvai.
Iškart nurodę traukinį, jie netgi parekomendavo įsitaisyti aikštelėje tarp vagonų – tai esą apsaugos mus nuo šalto vėjo.
Krovininiai traukiniai Meksikoje neturi tikslaus grafiko. Pastarojo traukinio emigrantai laukė net 14 dienų, todėl šis geležinis žvėris išvyko tiesiog aplipęs gyvu kroviniu.
Keliauti ant vagonų stogų, kai trūksta vietos, ar laikantis tiktai įsikibus vagono sienos – itin pavojinga. Daugybė žmonių nukrinta ir stipriai susižaloja. Ne vienam nelaimėliui traukinys nukirto galūnes.
Mūsiškį traukinį nuo pastarojo, išvykusio JAV link, skyrė tik viena diena, tad važiavome laisvai, nesusispaudę. Vienam vagonui teko vidutiniškai trys nelegalūs keleiviai – visiems užteko vietos aikštelėse tarp vagonų. Ant stogo užlipdavome tik norėdami pasidžiaugti saule ir pasigrožėti vaizdais.
Viena vertus, džiaugėmės – jautėmės saugūs. Kita vertus, apgailestavome nepatyrę tikrosios „bestijos“.
Kai niekieno netrukdomi įlipome į traukinį ir susiradome aikštelę, aptikome į kampą įsispraudusį vyrą iš Hondūro. Jis prisistatė Juano vardu.
Spėju, kad vardas išgalvotas, – daugelis emigrantų, su kuriais teko bendrauti, prisistatinėjo Juanais ir Pablais, slėpdami tikrus vardus.
Pakeleivis labai nenoriai leidosi į kalbas ir paskubėjo pakeisti traukinio vietą, nors ir bandėme jį įkalbėti keliauti kartu.
Nusivylėme, kai jis mus paliko, tačiau per parą, kol keliavome iki Čihuahua, skirtingose stotyse prie mūsų prisidėjo kiti pakeleiviai – iš jų sužinojome daug įdomaus.
Pablo iš Hondūro paklausiau, ko jis tikisi Amerikoje. „Man reikia pinigų šeimai išlaikyti. Man nesvarbu, kuo dirbti – plauti indus, statyti namus ar dirbti darže. Noriu uždirbti 5 JAV dolerius (13,5 lito) per valandą. Hondūre geriausiu atveju tiek uždirbu per dieną“, – atsakė jis.
Visi kalbesni pakeleiviai kartojo tą patį: bėgti iš gimtosios šalies juos verčia skurdas, sunkios gyvenimo sąlygos, smurtas, nesugebėjimas išlaikyti šeimos ir ateities perspektyvų neturėjimas.
Kiek kainuoja jų laisvė?
„Niekada negali žinoti, kur ir kiek pinigų iš tavęs bus pareikalauta. Gaujų nariai gali atimti visus pinigus vos tik pajudėjus iš vietos, o jei be pinigų ir nusigausi iki pasienio, vedlys neperves tavęs per sieną dykai“, – atsakė Pablo.
Šio vedlio paslaugos kainuoja 2–6 tūkst. JAV dolerių (5,4–16 tūkst. litų). Maždaug 70 procentų keleivių sudaro tie, kurie ne pirmą kartą bando įveikti šį maršrutą. Vieni buvo deportuoti iš JAV, kitus pakeliui pagauna Meksikos migracijos tarnybos pareigūnai.
Žmonės be dokumentų – lengvas grobis nusikaltėliams. Tai ir nemokama darbo jėga, ir organų donorai, ir seksualiniai vergai.
„Amnesty International“ duomenimis, šešios iš dešimties „Žvėries“ maršrutu keliaujančių moterų patiria lytinę prievartą.
Viena jų – aštuoniolikametė Melinda iš Gvatemalos – prisipažino kelionės metu vartojanti kontraceptines tabletes. Ji supranta, kad lytinis išnaudojimas – kaina, kurią gali tekti mokėti už galimybę keliauti svajonės link.
Kiekvienas keliautojas rizikuoja būti pagrobtas – tada nusikaltėliai siekia gauti iš artimųjų išpirką.
Edmundo Marquesas iš Nikaragvos šiuo maršrutu keliauja jau trečiąkart. Jis ne kartą matė, kaip prie žmogaus, skambinančio šeimai iš taksofono, prieina nusikaltėliai arba policijos pareigūnai ir grasindami bando išgauti artimųjų telefono numerį – juo vėliau pareikalaus išpirkos.
„Jeigu turi artimųjų, giminių, kelionės metu turi apie tai pamiršti, – tęsė Edmundo. – Apie tai prasitarę žmonės labai greitai dingsta iš akiračio.“
Daugelis bėglių turi draugų arba artimųjų JAV, o išpirkos už juos svyruoja nuo 1 iki 5 tūkstančių dolerių (3–13 tūkst. litų).
Bet netgi sumokėti pinigai nėra laisvės garantija.
2010 metais Meksikos ir Teksaso valstijos pasienyje buvo rasti 72 sudarkyti emigrantų kūnai. 2011-aisiais bendroje kapavietėje Šiaurės Meksikoje aptikta 200 kūnų.
Močiso geležinkelio stotyje sutiktas apsaugos darbuotoju dirbantis Pablo Juarezas buvo atviras. Jo teigimu, stotyse bėglių dažnai laukia nusikaltėliai. Iš kiekvieno žmogaus jie surenka po 100–300 JAV dolerių (270–800 litų).
„Viskas papirkta“, – atsakė jis, paklaustas, ar neturėtų saugoti krovininių traukinių, kad ant jų stogo neliptų bėgliai. Grupuotės, pasak jo, moka pinigus ir policininkams, ir logistikos kompanijoms.
Tiesa, kartais Pablo gauna įsakymą „pravalyti“ traukinį – sudaryti įspūdį, esą rūpinamasi tvarka. Tada jis pasiėmęs elektros šoko prietaisą pereina vagonus ir nusviedžia žmones nuo stogo.
„Meksika – tiltas tarp Pietų Amerikos ir JAV, mūsų vyriausybė nėra suinteresuota skirti pinigų kovai su emigrantais. Mums nereikia dar daugiau bedarbių šalyje. Tad lengviau užmerkti akis, ir tegul jie eina savo keliu“, – paaiškino saugumietis.
Jei „Mirties traukinys“ toks pavojingas, kodėl emigrantai nesinaudoja kitais, saugesniais, keliavimo būdais?
Nutariau pabandyti kelią palei Ramųjį vandenyną – pakelės degalinėse prašiau sunkvežimių vairuotojų pavėžėti mane šiaurės link. Pasirodo, keliuose nuolat patruliuoja migracijos tarnybos automobiliai. Gal kas 100 kilometrų tekdavo sustoti patikrinimo punktuose.
Mane pavėžėjęs sunkvežimio vairuotojas pasakojo, kad už nelegalų emigranto vežimą gresia iki 15 metų kalėjimo.
Kai matai tokią sustiprintą kontrolę keliuose, kur emigrantų beveik nėra, ir beveik jokios kontrolės geležinkelio stotyse, kur emigrantų pilna, akivaizdu, kad tai daroma specialiai. Tą patį patvirtino ir visi mano apklausti nelegalai.
Gvatemalietį Jesų Neuerį, važiuojantį šiuo keliu jau antrą kartą, sutikau Ariagoje – Pietų Meksikos mieste, iš kurio emigrantai pradeda savo kelionę traukiniais.
„Važiavau šiuo keliu prieš aštuonerius metus ir viskas buvo daug paprasčiau, – pasakojo Jesus. – Tuomet ant vagono stogo reikėjo saugotis, kad tavęs nenumestų kelyje pasitaikiusi medžio šaka.
Dabar kiekviename žingsnyje turiu laviruoti kaip žuvis tarp migracijos tarnybos ir gaujų. Niekuo negaliu pasitikėti – gaujų nariai įsimaišo tarp mūsų, traukiniui važiuojant išsitraukia ginklą ir bando apiplėšti. Jeigu neturi kuo sumokėti, tave numeta nuo važiuojančio traukinio, o jeigu bandai pasipriešinti, kitoje stotyje tavęs jau laukia ne vienas, o visa grupė ginkluotų plėšikų.“
Ariagoje tris dienas praleidau stotyje su emigrantais, laukiančiais traukinio.
Nors iš čia traukiniu nevažiavau, šiame nedideliame mieste gavau progą artimai pabendrauti su bėgliais.
Skirtingai nuo šiaurės, kur jie atrodė labai įbauginti ir išsekę, pietuose, dar tik pradėję kelionę, dauguma jų tiesiog tryško optimizmu ir noru papasakoti savo istoriją.
Buvo ir tokių, kurie, išvydę fotoaparatą ir išgirdę, kad noriu apie juos parašyti, prašė įdėti jų nuotraukas į „Facebook“ ar „YouTube“ svetaines, naiviai manydami, jog tai – jų kelias į šlovę.
Pusę bėglių sudaro hondūriečiai. Hondūras laikomas pavojingiausia šalimi pasaulyje iš valstybių, nedalyvaujančių kariniame konflikte. O San Pedro Sula – pavojingiausias miestas pasaulyje.
Prieš porą mėnesių man teko lankytis Gvatemalos sostinėje, tame pačiame sąraše užimančioje dvyliktą vietą.
Nors orai tvankūs, žmonės ten nedrįsta atidaryti automobilių langų baimindamiesi, kad stovint spūstyje per langą įlįs ranka su ginklu. Visi namų langai ir durys apkalti apsauginėmis grotomis, o ant stogų – spygliuota viela. Akivaizdu, kodėl žmonės nori pabėgti iš tokių vietų.
Bet ne visi, kuriems nusišypso laimė pasiekti JAV, nori duonai uždirbti savo prakaitu – dauguma emigrantų, siekdami lengvų pinigų, susideda su kriminalinėmis grupuotėmis. Įkliuvę JAV teisėsaugai jie deportuojami atgal į savo šalį, o ten ima plėšikauti norėdami greičiau susikrauti pinigų pakartotinei kelionei į Ameriką.
Fernando Diazas tikino 27 metus vertęsis kokaino prekyba Virdžinijoje. Susikrovė turto, turi namą JAV, nusipirko Amerikos pasą, abi jo dukterys studijuoja mediciną prestižiniame universitete.
Kai Fernando įkliuvo, nutarė bėgti iš šalies. Dabar jam – 50 metų, jis nori gyventi su savo artimaisiais, tad antrą kartą bando prasmukti į JAV.
Savo istoriją Fernando man pasakojo su ašaromis akyse. Be prekybos kvaišalais, jo sąžinę slegia ir žmogžudystė, apie kurią niekas nesužinojo.
Sutikau jį tą dieną, kai atvažiavau į Ariagą, ir jis tapo savotišku mano „stogu“ stotyje. Nelabai jaukiai jaučiausi su savo fotoaparatu suvokdamas, kad jis kainuoja tiek pat, kiek emigrantui – laisvė. Daugelis jų išvyksta visai neturėdami pinigų, tikėdamiesi užsidirbti pakeliui.
Nors daugelis bėglių – paprasti žmonės, niekam nedarantys nieko bloga, pasitaiko ir tokių, kurie vagia iš savo pakeleivių. Fernando, kurį visi gerbė, nuvydavo į šalį ne vieną, kreivai pažiūrėjusį į mano pusę.
Porą savaičių buvau pasinėręs į šį keistą pasaulį, kuris, regis, yra atskirtas nuo viso likusio pasaulio. „La Bestia“ nėra tiesiog traukinio maršruto pavadinimas – tai kelias, kurį tenka įveikti žmonėms, ieškantiems geresnio gyvenimo.
Vieni žūsta, kiti pradingsta be žinios, vieni susiranda naujų draugų ir įveikia sunkų kelią kartu, kiti buriasi į grupes ir reketuoja savo pakeleivius. Emigrantų kelionė virsta nedidele asocialia bendruomene, kuri juda kartu su traukiniu.
Ar galima šioje situacijoje ieškoti kaltų? Akivaizdu – vieno kaltininko nėra.
