Logišku vakarietišku protu vadovaujantis, tai absurdiškas dalykas: kam žlugdyti klestintį megapolį, kuris po 34 metų turi tapti visateise Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) dalimi? Tačiau fokusas tas, kad kinų valdančiosios partijos logika nepasiduoda jokiems sveiko, nuoseklaus mąstymo kriterijams. Bet iškreipto racionalumo grūdas, vis dėlto, čia yra.
Mat, nors sužlugdžius „Kvepiančio uosto“ ekonomiką bus patirti milijardiniai finansiniai nuostoliai, tačiau bus kur kas paprasčiau integruoti pasipūtusius ir vis dar turtingus vietinius kantoniečius į Motinos Tėvynės glėbį.
Honkongą tvindo juodanugariai
Kol kas dar čiabuviai į užklystančius į jų miestą pasižmonėti kinus žiūri iš aukšto. Tačiau kultūrinė ir turtinė riba, anksčiau skyrusi honkongiečius ir jų komunistinius kaimynus, labai sparčiai nyksta. O sunaikinus ir Honkongo gerovę, vietiniai atvykėlius chanius priims kaip panacėją, kaip nepamainomus geradarius.
Kad integracija įvyktų kuo sklandžiau, jau dabar viešai periodiškai praplaunamos vietos gyventojų smegenys. Vis mažiau laisvės ir dvasiniam kantoniečių pasauliui. Laivų ir keltų prieplaukose afišuojami absurdišku maoistiniu tvaiku atsiduodantys antifalungonginiai plakatai kantoniečių, mandarinų ir anglų kalbomis.
Kad juos sukurpė sunkiai užsienio kalbas išmokstantys atvykėliai iš „Vidurio valstybės“, net plika akimi matyti: „Build a haimonious Hong Kong. Stay away from Evil Cult – Falun Gong“ arba „Falun Gong evil cult hoodwinks people and seeks glory in the name of religion“.
Jau prieš metus išleistoje knygoje „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“ su bendraautore Goda Juocevičiūte esame aprašę įvairias primityvias metodikas, kurias komunistai naudoja vykdydami „Kvepiančio uosto“ kinizaciją.
O Šendženo neigiama įtaka Honkongui daugiau nei akivaizdi. Kasdien per iš abiejų pusių metro pasiekiamus Lo Wu ir Lok Ma Chau pasienio punktus tarp žemyninės Kinijos ir „Kvepiančio uosto“ visai legaliai kursuoja tūkstančiai juodanugarių kontrabandininkų, apsiginklavusių už save didesniais lagaminais ir bent pusę tonos krovinį galinčiais atlaikyti vežimėliais, karučiais.
Daugiausia tai visokiomis neteisybėmis ir vingrybėmis Honkongo pilietybę įgiję neišsilavinę chaniai, negalintys svajonių mieste susirasti jokio padoraus darbo. Dažnas jų per parą sieną kerta du-tris kartus ir kiekvieną sykį pervelka į dar visai neseniai Azijos perlu vadintą Honkongą šlamšto už keletą arba keliasdešimt tūkstančių HK dolerių neva asmeniniams poreikiams tenkinti. Už vieną reisą kontrabandos organizatoriai „mulams“ moka po 200–300 HK dolerių.
Kaip įprasta, tai Šendženo arba Yvu „žvakių fabrikėliuose“ pagaminta niekinė produkcija be jokių kokybės garantijų bent savaitei: guminės šlepetės, dirbtinės odos avalynė, per kelias paras ties siūlėmis suyrantis trikotažas, garsių prekės ženklų akinių, laikrodžių ir rankinių padirbiniai, įvairių žymių elektronikos gamintojų prekes savo išvaizda imituojantys plastmasės gabalai, prifarširuoti mikroschemų, tačiau nustojantys veikti jei ne kitą dieną, tai po mėnesio tikrai. O britų sukurta liberali teisinė Honkongo sistema net neturi jokių svertų šlamšto antplūdžiui sustabdyti.
Kvepiantis uostas tampa smirdančiu
Be abejo, toks pramonės milžinas kaip Šendženas kasdien gimdo ir tonas kenksmingų atliekų, kurios visai šalia Honkongo kaip niekur nieko iškeliauja į marias ir pasklinda po Ramųjį vandenyną arba garų pavidale su vėjeliu nerūpestingai sklendžia virš „Kvepiančio uosto“ ir daro jį nebe kvapniu, bet smirdančiu.
Dėl tokio aplaidaus ir piktybinio kaimynų elgesio švelniu klimatu, subtropikų augalija, unikaliomis salomis ir puikiais paplūdimiais garsėjantis Honkongas kasmet praranda savo patrauklumą tūkstančių verslininkų, mėgstančių derinti darbą su poilsiu, akyse.
Anksčiau buvęs bene stambiausiu Azijoje finansų ir verslo centru, šiandien „Kvepiantis uostas“ užleidžia savo pozicijas Tokijui, Šanchajui, Singapūrui, Kualalumpūrui. Jei dar prieš penkerius metus miestas knibždėte knibždėjo verslininkų, finansų genijų, investuotojų ir machinatorių iš viso pasaulio, tai dabar jau nieko panašaus.
Išseko ir milijoniniai turistų iš Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos srautai. Juos pakeitė nevalyvi kelionių mėgėjai iš žemyninės Kinijos ir prakutę Rusijos komersantai – turgų prekių tiekėjai, taip pat Uralo banditai intelekto nepaliestais veidais, po žygių atvykstantys atsipūsti.
Kai Honkonge lankiausi 2007-aisiais, džiugino rafinuotas angliškas etiketas ir mandagus žmonių elgesys, o 2012-ųjų kelionės metu akį jau rėžė iš Kinijos gatvių atėjusi žiurkių grumtynių taktika. Ji po truputį užvaldo viešąjį transportą, maitinimo įstaigas ir įsiviešpatauja parduotuvių praėjimuose.
Dar viena erdvė suktybėms
Žinoma, britų įkurtą miestą perėmus Kinijai, į jį pradėjo plūsti ir intelektualesni kriminaliniai elementai iš „Vidurio valstybės“. Tradiciniai jų verslai – prekių klastojimas, pinigų padirbinėjimas, narkotikai, prostitucija ir, svarbiausia, gerai organizuotas stambaus masto sukčiavimas.
Sukčiavimas Kinijoje netgi nelaikomas ypatingu nusikaltimu, mat riba tarp apsirikimo, pražiopsojimo, nesusikalbėjimo ir apgavystės labai sunkiai nustatoma. O kinų aferistai, įrodinėjantys savo tiesą dviprasmiškose situacijose, yra tikri asai ir nepalieka jokių vilčių oponentams.
Pavyzdžiui, visai legalūs pinigų keitimo punktai veikia Honkonge „Chungking mansions“ daugiafunkciame pastate centrinėje Nathan Road gatvėje. Jų ten koks dešimt ir daugumą valdo vietiniai kantoniečiai arba iš Indijos atvykę sikhai. Tačiau keli ryškiausiai išreklamuoti valiutos keitimo punktai, įkurti arčiausiai pėstiesiems skirtos gatvės dalies, valdomi imigrantų chanių.
Valiutų kursai juose iš pirmo žvilgsnio patys patraukliausi. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Nes po pinigų keitimo operacijos, kurios metu mergina akmeniniu veidu jūsų mandagiai, lyg tarp kitko, paprašys pasirašyti ant mini kontrakto, jūs suprasite, jog gavote žymiai mažiau šlamančiųjų, nei gautumėte pas vos už kelių metrų įsikūrusius sąžiningus konkurentus.
Pasirodo, viskas labai paprasta: visur, išskyrus chanių keityklas, valiutų kursai teisingai nurodyti ir panašūs į oficialųjį, o mulkintojų, atklydusių iš žemyninės Kinijos, keityklose nežymus niekingas nuliukas riogso po kablelio prieš toliau einančius skaičiukus. Tarkim, keisdami eurus turėtumėte gauti 9,978 HK dolerio už eurą, tačiau aferistų keitykloje gausite 9,0978 HK dolerio! Manote, galite skųstis, reikšti pretenzijas? Jūsų skundų ir pretenzijų niekas nepriims, nes jūs gi pasirašėte, kad su sandorio sąlygomis sutinkate.
Solidžius prekybininkus išstumia aferistai
Galite smarkiai nusvilti nagus ir sumanę įsigyti už ypač patrauklią kainą fotoaparatą ar filmavimo kamerą. Čia reikia pažymėti, jog Honkonge elektronikos ir foto prekėms išvis netaikomi pridėtinės vertės mokesčiai, todėl pirkdami jas normaliose, sertifikuota žymių kompanijų produkcija prekiaujančiose parduotuvėse, įsigysite 25–30 proc. pigiau, nei Lietuvoje su vadinamąja nuolaida.
Apie realias gundančias fotoprekių kainas yra girdėję dauguma turistų, vykstančių į šį megapolį. Tuo sugalvojo pasinaudoti ir kinų aferistai.
Jie, nepažeisdami jokių vietinių įstatymų, pristeigė dilerių įgaliojimų neturinčių parduotuvių su labai ryškiai žibančiomis garsių gamintojų pavadinimų iškabomis ir dar labiau žėrinčiomis Tax Free reklamomis.
Jų nurodytos kainos paprastai pranoksta visas pirkėjų fantazijos ribas. Ten prekių kainos 50-70 proc. žemesnės nei pas mus. Vitrinose, be abejo, gausu visų modelių pavyzdžių. Bet jei jūs norėsite įsigyti, tarkim, naujausią „Canon G15“ fotoaparatą, pardavėjas, žinoma, sutiks, tik pasiūlys ateiti rytoj arba poryt. Mat prekes, skirtas parduoti, reikia užsakyti iš centrinio sandėlio.
Ir jei jūs, užkibęs ant tokio jauko, kitą dieną ateisite, puikiai iškalbos meną įvaldęs pardavėjas-konsultantas jums iškilmingai praneš, kad sandėlyje tokių fotoaparatų nebelikę, bet gali pasiūlyti dar geresnį variantą, tik kito gamintojo arba kitą modelį.
Už prekystalio įsitaisęs sukčius, tarsi aiškiaregys nujausdamas, kad jūs tik keletui dienų apsistojote Honkonge ir lakstyti po parduotuves paprasčiausiai neturite laiko, tol pudrins smegenis, kol įbruks tokį fotoaparatą, kokio išvis neplanavote pirkti. Maža to, modelį, jau prieš dešimt metų išimtą iš gamybos, arba brokuotą, arba surinktą neaišku iš kokių detalių viename iš gausybės „žvakių fabrikėlių“, įkurtų Šendžene ar kitame KLR mieste.
Beje, siekdami, kad pirmą kartą į Rytų Aziją vykstančių tautiečių poilsis arba komandiruotė nevirstų košmaru, knygoje „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“ smulkiai aprašėme nesąžiningų kinų verslininkų, turgaus prekeivių, viešbučių ir restoranų tarnautojų, pinigų keitėjų ir profesionalių gatvės apgavikų triukus, naudojamus keliautojams kvailinti, ne tik „Kvepiančiame uoste“, bet ir „Vidurio valstybėje“.
