Marijampolietė Snieguolė Ambrasienė (48 m.) į tokią kelionę nepatartų vykti tiems, kurie nori prabangos.
„Kai sugrįžti iš skurdžių šalių, supranti, kaip gerai gyvename Lietuvoje“, – įsitikinusi moteris, rašiusi kelionės metraštį.
Balandžio viduryje iškeliavę lietuviai pateko tiesiai į rudenį.
Pačioje Bolivijoje keliautojai patyrė didelių temperatūros skirtumų. Kai kalnuose švietė saulė – būdavo šilta, jai nusileidus, tekdavo išsitraukti pūkines striukes. O džiunglėse temperatūra pakildavo iki 30 laipsnių karščio.
Naktinė kelionė autobusu su vietos gyventojais į Bolivijos sostinę Sukrę lietuviams paliko pirmąjį stiprų įspūdį. Autobusas girgždėjo ir dejavo, nuo kratymo vis atsidarydavo šoninis langas, per kurį plūstelėdavo dulkės ir gaivus oras.
Autobuso vidury ant grindų jauna boliviečių šeima suguldė ir rūpestingai užklojo vaikus. Vienas mažylis per miegus rankyte ieškojo, matyt, ko nors saugaus. Tam puikiai tiko vieno lietuvio koja.
Siauri ir duobėti kalnų keliai, serpantinai, skardžiai – ir gražu, ir baugu. Kai sykį lietuviai nebeištvėrė adrenalino pliūpsnių ir vietos vairuotojo paklausė, kodėl jis važiuoja palei pat skardžio kraštą, bolivietis ramiai paaiškino: „Arčiau kalno – daugiau duobių.“
Pustrečio kilometro aukštyje virš jūros lygio XVI a. įkurtas miestas Sukrė – nuo 2010-ųjų oficiali Bolivijos sostinė. Jame akį džiugina daugiausia baltai dažyti namai, bažnytėlės, pastatus dengia prislopintos oranžinės spalvos čerpės.
Nuo viešbučio terasos keliautojams atsivėrė puiki miesto panorama, kurią, lietuvių manymu, gadina kur ne kur kyšantys dangoraižiai.
Iš Bolivijos sostinės keliautojai patraukė į 4 km virš jūros lygio esantį Potosi, kuris prieš kelis šimtmečius buvo turtingiausias miestas visoje Pietų Amerikoje – čia, ko gero, buvo išgaunama daugiausia sidabro pasaulyje.
Boliviečiai nepraturtėjo, nes ši vertinga iškasena atiteko kolonizatoriams iš Ispanijos. Anuos laikus Potosi primena ispanų statyti kolonijiniai pastatai, bažnyčios ir muziejai.
Lietuviai apsilankė vienoje sidabro kasyklų. Prieš eidami į ją keliautojai parduotuvėlėje turėjo nupirkti auką, kurią privaloma palikti kasyklų dievams.
Aukos sudėtis gerokai nustebino lietuvius. Gido nurodymu jie pirko kokainmedžio lapų, po butelį gėrimo „Coca-Cola“ ir gryno spirito, cigarečių bei dinamito. Beje, sprogmenų bent jau Potosi galima nusipirkti ant kiekvieno kampo.
Kasyklos durys ir sienos atrodė lyg aplietos juodais dažais ar tepalu. Paaiškėjo, jog tai lamų kraujas. Kalnakasiai kelis kartus per metus čia atsiveda ir paaukoja gyvą lamą, jos krauju aplaisto duris, o moterys iš lamos mėsos paruošia patiekalų šventei.
Tai sėkmę pritraukianti auka Pačamamai – Žemės deivei.
„Gidas kasykloje atidarė spirito butelį, šiek tiek nuliejo ant žemės, pats gurkštelėjo, tada pradėjome eiti bėgiais gilyn į kalno širdį, kur darbo dienomis triūsia kalnakasiai.
Mums davė apsiauti nudrengtus botus, aprengė pilkais kombinezonais, davė šalmus su žibintuvėliais. Už kelių šimtų metrų aptikome tikrą šiukšlyną: nuorūkos, kokainmedžio lapai, tušti „Coca-Cola“ buteliai. Po šiukšlėmis – dvi statulos.
Gidas paaiškino, jog čia yra svarbiausia kasyklos vieta, ir statulas iškilmingai apibėrė mūsų aukomis.
Abiem statuloms jis į burnas įdėjo po uždegtą cigaretę, šliūkštelėjo ant žemės spirito ir pats jo gurkštelėjo. Ceremoniją stebėjome apstulbę“, – pasakojo Snieguolė.
Išvyka į šachtą, kurioje sidabro randama labai mažai, lietuviams priminė XIX amžių. Dulkės, dujų kvapas, gilios požeminės erdvės, kurias pereiti galima tik permestomis plonomis lentomis, purvinos medinės kopėčios, vedančios į kitus kasyklos aukštus.
„Čia mūsų darbų saugos specialistai gautų širdies smūgį“, – juokavo lietuviai.
Ekskursijos pabaigą vainikavo daugeliui baimės sukėlusi pramoga. Gidas kaip plastilino gabalą suminkė dinamitą, pritvirtino salietros maišelį, įsmeigė specialią virvelę ir ją padegė.
Šį sprogmenį bolivietis nunešė į šoninę galeriją.
Grupei lekiant išėjimo link, driokstelėjo sprogimas, ir per kūnus nuvilnijo pasivijusi oro banga.
Netoli Čilės ir Argentinos esantis Ujūnio druskožemis, kurio plotas – per 10 tūkst. kvadratinių kilometrų, lietuvius keliautojus pribloškė puikiais vaizdais.
Turistams čia iš druskos luitų pastatytas viešbutis. Sienos, grindys, baldai – viskas iš druskos. Išvargę keliautojai puikiai išsimiegojo iš druskos gabalų sulipdytose lovose.
Baltos lygumos centre, iškilusioje lavos saloje, auga įspūdingi kaktusai.
8–9 metrų aukščio kaktusų miškui – keli šimtai metų. Kai kurie jų pradėjo augti net prieš tūkstantį.
„Susidarė įspūdis, kad mes ne savo planetoje“, – apie pojūčius egzotiškame Žemės kampelyje kalbėjo lietuviai.
Nelengvu išbandymu jiems tapo važinėjimas dviračiais. Trasa vingiavo serpantinais. Leidžiantis akmenuotu ir stačiu kalnu palei stačius skardį nepaleido paširdžius kutenantis jausmas.
Per neapdairumą nugarmėti žemyn – vienas juokas.
„Pamaniau, jei kas baisaus nutiktų, tarkime, Italijos ar Austrijos kalnuose, atskristų sraigtasparnis. O čia to tikriausiai nesulauksi, nors draudimas kišenėje – pusės milijono vertės“, – prisiminė Snieguolė.
Lietuviai iš 70 kilometrų trasos ruožo įveikė daugiau nei pusę.
Tačiau kelionės išbandymų viršūnė keliautojams dar buvo prieš akis. Jų laukė Santa Rosos pelkės ir dvi nakvynės džiunglėse.
Į džiungles lietuviai išėjo saugiai apsirengę: uždari batai, ilgos kelnės, ilgos rankovės, nors karštis – apie 30 laipsnių.
Vietos vedlys kelią skynėsi mačete. Lietuviai slėpė šypsenas, pamatę, kaip į džiungles išsiruošė bolivietis – trumparankoviai marškinėliai ir iš guminių padangų sumeistrautos šlepetės.
Džiunglėse reikia ypač saugotis kandančių ir geliančių gyvių, kurių šiose vietose yra apstu.
Keliautojai stebėjo tūkstančius mažų skruzdėlyčių, nešančių kelis kartus už jas didesnius medžių lapus. Šie ant skruzdžių nugarų stovėjo statūs lyg burės.
Lapus skruzdės neša ne valgyti, o kompostuoti.
Po žeme perpuvusiuose lapuose auga grybai, kurie yra pagrindinis skruzdžių mitalas.
Didelį pavojų kelia milžiniško dydžio skruzdės – po jų įkandimo žmogų gali ištikti paralyžius. Kadaise konkistadorai prie medžių pririšdavo indėnus ir palikdavo juos kankinamai mirčiai – žmogų gyvą suėsdavo didžiulės skruzdės.
Keliautojai skeptiškai vertino boliviečio gido pasakojimą apie šių vabzdžių galybę, tačiau po kiek laiko patys tuo įsitikino.
„Gidas ėjo priešais mane ir staiga riktelėjo, susiėmęs už užpakalio pašoko. Taip stryktelėtų žmogus, jei jam kas prisėlinęs durtų adata.
Vedlys raitėsi ir trynė skaudamą vietą. Buvo akivaizdu, jog skausmas buvo labai stiprus“, – džiunglių pamoką prisiminė Snieguolė.
Ją sužavėjo medžiai keliautojai, per metus galintys nueiti beveik tris metrus. Šie augalai turi vieną kamieną, o apačioje – daug šaknų, lyg kojų, išsiskleidusių vėduokle.
„Kai medžiui reikia pajudėti, jis išleidžia naują šaknį ta kryptimi, kuria judės“, – stebėjosi marijampolietė.
Džiunglėse lietuviai matė tapyro, jaguaro pėdsakų, grožėjosi margaspalviais paukščiais ir orchidėjomis.
Plaukdami valtimi tarp pelkių krūmynų patyrė išskirtinių įspūdžių.
Vijokliai, beždžionės, rojaus paukščiai, laukiniai kalakutai ir rausvieji delfinai – širdžiai mielas vaizdas. Tačiau temstant pojūčiai pasikeitė, kai blankioje žibintuvėlių šviesoje šen bei ten sužibėjo raudoni žiburėliai – aligatorių akys.
„Naktinis plaukiojimas su žibintais, kai iš arti pamatėme kaimanų ir aligatorių akis, kyšančias virš vandens, buvo įspūdingas, tačiau buvo labai nejauku. Kai kurie vyrai dieną drįso maudytis – neva aligatoriai nepuola, jei nejaučia kraujo kvapo“, – net nusipurtė prisiminusi Snieguolė.
Pirmos dienos pabaiga džiunglėse vienus grupės narius prajuokino, kitus išgąsdino. Į stovyklą jie atplaukė temstant, o tuomet paaiškėjo, jog nėra jokios įrengtos stovyklavietės – reikės nakvoti palapinėse, kurioms džiunglių brūzgynuose buvo iškapoti nedideli ploteliai.
Laužo šviesoje klausytis naktinių džiunglių garsų buvo su niekuo nepalyginama romantika.
„Palapinėse reikėjo saugotis skruzdžių, vorų ir kitokių gyvių. Prieš miegą visus išsivaikėme. Miegoti buvo ne itin smagu.
Anksčiau keliavau po Madagaskarą, todėl ir į šią kelionę pasiėmiau specialią aprangą iš tinklelio.
Palapinėje tvanku, bet atidaryti jos negalima. Lauke – drėgmė ir gyviai.
Kaip užmigau aukštielninka, rankas susidėjusi ant krūtinės, taip ir atsibudau“, – juokėsi pirmą kartą džiunglėse nakvojusi Snieguolė.
Kita nakvynė džiunglėse buvo civilizuotesnė – nameliuose ant polių.
Puikiai kelionėje sutarusi lietuvių grupė Bolivijoje susipažino su turtinga šios šalies kultūra ir istorija, mėgavosi vietos patiekalais bei vynu, kepė Sauliaus pagautą 9 kilogramų šamą.
Jų netrikdė kai kuriose nakvynės vietose esantys prasti dušai, išklerusios vietinio transporto priemonės.
Susibičiuliavę keliautojai, dar gyvenantys Bolivijos įspūdžiais, jau planuoja kitą, ne mažiau egzotišką, kelionę.
