Nors sovietinių pasienio užkardų šioje vietoje nebeliko, neliko ir vietinių gyventojų, kurie pokariu per prievartą buvo iškeldinti kuo toliau nuo sienos. Akylai saugoma pasienio zona daugiau nei 50 metų Lietuvos gyventojams buvo virtusi geležine uždanga. Už tuometinės Sovietų Sąjungos sienos pažeidimą ir norą ištrūkti į Vakarus buvo galima atsidurti kalėjime iki gyvos galvos.
Tokią istoriją mena vadinamasis rokadinis kelias, apaugęs krūmais, bet dar išlaikęs aiškius kontūrus. Šį vien buvusiems pasieniečiams žinomą kelią Lazdijų turizmo informacinis centras nori paversti nauju patraukiu turistiniu maršrutu dviratininkams, motociklininkams ir automobilių mėgėjams. Nuo Janaslavo kaimo, esančio netoli Lazdijų, atgijusiu keliu įmanoma pasiekti Kybartus, esančius maždaug už 20 kilometrų.
Į pirmą tokią kelionę išlydėjęs žurnalistus Lazdijų meras Artūras Margelis tikino, kad nors sienų tarp kaimyninių valstybių nebeliko, bet tik apsilankius buvusioje griežtai saugomoje teritorijoje įmanoma pajusti istorijos alsavimą.
Asfaltas drieksis tik 10 kilometrų
Be tvoros, surūdijusių signalizacijos įrenginių, stebėjimo bokštelių, buvusią sieną sudarė apie 450 metrų pločio juosta. Ji būdavo kasdien suariama iš abiejų pusių, kad būtų lengviau aptikti bėglio pėdsakus, o per vidurį ėjo žvyrkelis.
Prikelti senąjį pasieniečių kelią lazdijiečiams pavyko gavus lėšų iš Europos Sąjungos. Suderinus su Punsko savivaldybe apie 10 kilometrų atkarpa šiuo metu yra asfaltuojama, grindžiamos apžvalgos aikštelės, sausinami kelkraščiai. Buvęs pasieniečių kelias Lazdijų rajone sudarė 103 kilometrus, iš jų – 75 kilometrai ėjo mišku, o likusi dalis – pelkėmis.
Maršrutas „Neatrastas pasienis“ remiasi geležinės uždangos pėdsakais. Čia buvo įrengtos Pazapinių, Reketijos, Akmenių ir Galinių sovietinės užkardos, prie šio kelio stovėjo taip pat pirmoji Lietuvos muitinė.
Praversdavo ir pažintys
Buvusių pasieniečių atsiminimus renkanti Lazdijų turizmo informacinio centro gidė Audra Pileckienė pasakojo, kad iki šiol legendomis apipinti miško takeliai ypač pasidarė svarbūs, kai pasienyje klestėjo cigarečių ir deficitinių prekių kontrabanda.
Atkūrus Nepriklausomybę, prie šios sienos driekdavosi 7-8 kilometrų automobilių eilė, o jų vairuotojams tekdavo laukti kelias paras, kol muitininkai ir pasieniečiai leisdavo pajudėti Lenkijos link. Kai kam pritrūkdavo kantrybės, todėl kontrabandininkai mieliau suversdavo į šalia Janaslavio esantį Akmenių ežerą draudžiamas prekes, kad tik nepakliūtų į juoduosius sąrašus. Laimei, cigarečių ir vogtų automobilių kelias išnyko.
Labiau pasisekdavo asmeniškai pažįstantiems pasieniečių vadą žvejams, nes Galadusio ežere, skiriančiame Lietuvą ir Lenkiją, būdavo galima svaiginti elektra ungurius, starkius ir lydekas.
„Nors visi žvejai melagiai, bet prisimenu pasakojimus, kad lydekas Galadusio ežere kai kas pribaigdavo tiesiog irklu, tais laikais nereikėjo bijoti nei gamtosaugininkų, nei rūpintis leidimais meškerioti“, – pasakojo vienas vyras, kurio gimtinė yra netoli šio ežero.
Nuo agrarinės veiklos mažai nukentėjusį Galadusio ežerą dabar pamėgo kormoranai, kurių kolonijos nustekeno salas, dykviete pavertė brandžius medžius.
Gimtinė lankoma, o memorialas – užmirštas
Pasiekus buvusią Galinių užkardą, verta aplankyti mokyklą, kurią lankė Lietuvos laisvės kovotojas generolas Adolfas Ramanauskas–Vanagas (1918-1957).
Gimęs JAV, į Lietuvą jis sugrįžo būdamas trejų metų. Sodybą, kuri gyveno A.Ramanauskas-Vanagas, žymi netoli nuo pasieniečių kelio esanti rodyklė ir paminklinis akmuo.
Tačiau nėra lengva pasiekti šią atokią vietovę, nes vislūs bebrai suardė tiltelį ir užtvindė pievą, todėl beliko užmesti akį į tolumoje ošiančius medžius, augančius A. Ramanausko-Vanago vaikystės vienkiemyje.
Krūmais apžėlęs taip pat Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžią žymintis memorialas, skirtas Raudonosios armijos leitenantui Platonui Kubovui. Žuvęs pirmąją karo dieną pasienietis čia palaidotas.
Ne viena lazdijiečių karta, stodama į pionierius, duodavo iškilmingą priesaiką prie šio memorialo. Kuo virto aklas tikėjimas sovietiniu patriotizmu, gali paliudyti tik usnys ir dilgėlės.
Atgal – į pirmykštę gamtą
Buvusi pasienio zona stebina taip pat retais augalais, įspūdingu peizažu, kurio dar nesudarkė civilizacija. Ne veltui Lazdijai sulaukia vis daugiau turistų iš užsienio. Kartą užsukęs į buvusią Galinių užkardą 64 metų psichiatras iš Švedijos paprašė sustabdyti automobilį. Išlipęs vyras nusiavė batus, nusimovė kojines ir leidos žvyrkeliu basas.
Kai jis pavargo ir sustojo pailsėti, prasitarė savo bendarkeleivei lietuvei: “Dabar galiu numirti”. Paaiškėjo, kad iki tol švedas nebuvo matęs žvyrkelio, o tik asfaltuotą dangą.
“Jūs neįsivaizduojate, kokį turtą turite Lietuvoje”, - atsisveikindamas kalbėjo švedas, žadėdamas vėl grįžti į Lazdijus.
