Oficialiai tai jau Normandija, nors kai kurie bretonai su jiems būdingu atkaklumu įnirtingai su tuo ginčytųsi, tikindami, kad Sen Mišelis yra jų žemėse.
Kai autobusas atveža per Normandijos ir Bretanės sankirtoje plytinčius laukus į galutinę stotelę pakrantėje, akimirkai nuo reginio užgniaužia kvapą.
Aplinkui kiek akis užmato nuslūgusios jūros dugnas, tolumoje kruta maži taškeliai – gido lydima turistų grupė, susigundžiusi paklampoti dugnu.
Prieš jų akis – Sen Mišelio kalnas ir į viršų kylantys jo gotikinio vienuolyno bokštai.
O kur dingo vanduo?
Lietus atbaido turistus
Sukanka 67 metai, kai čia važinėjo ne turistų autobusai, o sąjungininkų tankai, atvykę išvaduoti Prancūzijos iš nacių nelaisvės.
1944 metų „The New York Times” straipsnio ištraukoje įamžintas vaizdas, kurį matė amerikiečių kariai „vairuodami savo tankus per Normandijos kalvas Avranšo link”.
„Pastatytas karui, bet taip pat ir maldai kalnas atrodo lyg plauktų jūra grakščiai tarytum laivas, iškėlęs visas bures, gaudydamas besikeičiančių spalvų debesis”, – rašė įspūdingo vaizdo pakerėtas amerikiečių karininkas.
Vėjas ir dumblo kvapas sugrąžino į realybę. O vaizdas kiek pasikeitęs: daug dumblo ir mažai vandens.
Iš autobuso išvirto spalvingas būrys turistų, keli anglakalbiai krykštavo: „Kaip gerai, kad šviečia saulė.”
Ne visi mano taip pat. Viena priežasčių, kodėl vietiniai mėgsta lietų, yra ta, kad jis atbaido turistus.
„Čia jums ne Viduržemio jūros pakrantė. Kai pas mus ilgesnį laiką nelyja, visas Paryžius suvažiuoja”, – bambėjo vienas pusamžis bretonas.
Miestelyje užeigos turistus vilioja vietos kulinarijos gėrybėmis – blynais ir obuolių sidru, tradiciškai geriamu ne iš stiklinių, o iš mažyčių molinių puodelių.
Sen Mišelį mėgsta ne tik paryžiečiai, mat jis ketvirtas lankomiausių Prancūzijos istorinių objektų sąraše. Jį kasmet aplanko apie 2,5 mln. lankytojų.
„Žinote, japonai atvažiuoja, nusifotografuoja prie Eiffelio bokšto, o tada važiuoja ir nusifotografuoja prie Sen Mišelio kalno”, – juokėsi jaunuoliai iš netoliese esančio Reno miesto. Kita vertus, būtent turistų sunešti pinigai maitina oficialiai 44 Sen Mišelio gyventojus.
Jūra paliko kalną
Oficialiai Sen Mišelis – potvynių užliejama sala. Vanduo atslūgdavo – galima nukulniuoti pėsčiomis, pakildavo – galima patekti tik specialiu taku.
Bet metams bėgant jūra sunešė tonas dumblo, pritvirtinusio kalną prie pakrantės. Atrodo, didžiausias kaltininkas, kodėl taip atsitiko, buvo kietas grindinys, patiestas 1879 metais, kuris sujungė vienuolyną su pakrante, tačiau sutrikdė vandens judėjimą.
Reikalai dar labiau susikomplikavo 1969-aisiais, kai vyriausybė pastatė Kuenono upės užtvanką, kad apsaugotų dirbamąją žemę nuo didelių potvynių. Bet viena pasekmių buvo sumažėjusi upės tėkmės galia stumti dumblą atgal į jūrą.
Tai, ką žmogus sutrikdė, nuspręsta atitaisyti. Bet geri norai į dangų, kaip žinoma, ne visada eina.
Iš dalies ES finansuojamas 185 mln. eurų vertės projektas, kurio tikslas pašalinti 106 mln. kubinių metrų dumblo ir smėlio, kad kalnas ir vėl taptų sala, tapo nesutarimų šaltiniu.
Ginčus kursto pinigai
Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, mėginant atkurti istorinę vieno lankomiausių šalies objektų aplinką pirmieji ginčai užvirė dėl transporto.
Vietoj problemą sukėlusių senojo kelio blokų nuspręsta pastatyti vandens tėkmės netrikdantį tiltą.
Jo griaučiai dabar kaip milžiniška gyvatė rangosi pakrantėje, tetrūksta stuburo, tai yra tilto paviršiaus.
Pradinė mintis buvo padengti tiltą ąžuolo lentomis ir leisti turistams iki salos pėdinti pėsčiomis. Tai esą leistų jiems pajusti piligrimystės dvasią. Juk Sen Mišelio vienuolynas iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos buvo viena pagrindinių piligrimystės vietovių, kaip ir Roma Italijoje arba Santjago de Kompostelos kelias Ispanijoje.
Kalno-miestelio verslininkams ta mintis nepatiko. Esą toks kelionės būdas būtų per ilgas ir lėtas, taigi turistai, užlipę į kalną, nebeturėtų laiko užkąsti ar išgerti taurės gėrimo. Todėl nutarta daliai atstumo įrengti specialius autobusus.
Darbai įsibėgėja
Nepaisant ginčų, jūros grąžinimo kalnui darbai įsibėgėjo. 2009-aisiais buvo pabaigta nauja Kuenono upės užtvanka, kuri leis per atoslūgius upės vandeniui pratekėti stipresne srove. Taip tėkmės jėga stums dumblą atgal į jūrą.
„Buvo iškasti du kanalai, darbininkai iki šiol nukasinėja pelkę. Bet didieji dumblo nukasimo darbai prasidės tiktai tada, kai naujasis tiltas bus baigtas, o senieji blokai išardyti”, – sakė darbų vadovas Christophe’as Maisonobe’as.
Anot jo, jei nebūtų šio projekto, žymusis kalnas būtų visiškai „prijungtas” prie žemyno per 30 metų.
Darbai sugrąžina viltį, kad šis Prancūzijos lobis liks gamtos stichijų prieglobstyje, skalaujamas potvynių ir atoslūgių, apie kuriuos vietiniai įspėdami atvykėlius kalba: „Neikite vieni tolyn be gido, nes koja gali įklimpti, galite neapsižiūrėti, o jūra sugrįžta bėgančio arklio greičiu.”
Vanduo jau yra pasiglemžęs ne vieną bretono patarimo nepaklausiusio turisto gyvybę.
Salose – vienuolynai ir operos rūmai
Potvynių užliejama sala – tai žemės lopinėlis vandens telkinyje, kurį su žemynine dalimi jungia natūralus arba žmogaus supiltas pylimas. Potvynių metu jis užliejamas, o atoslūgių – vėl matomas.
Dėl savo mistiškumo potvynių užliejamos salos žmonių jau daugelį amžių buvo naudojamos kaip religinių apeigų vietovės.
Pavyzdžiui, Sen Mišelyje buvo įkurta Benediktinų abatija, o Lindisfarno potvynių užliejama sala išgarsėjo ir tuo, kad būtent joje pirmą sykį aprašytas vikingų antpuolis prieš krikščionių vienuolius.
Potvynių užliejamos salos taip pat buvo naudojamos ir kariniams tikslams dėl savo sunkaus prieinamumo, ypač potvynių metu. Tokiose salose buvo statomos įvairios tvirtovės.
Bet kai kurios potvynių užliejamos salos galiausiai suaugo su žemyninėmis dalimis ir virto iškyšuliu. Pavyzdžiui, buvusioje Benelongo saloje, vėliau virtusioje iškyšuliu, 1973 metais galiausiai baigti statyti Sidnėjaus operos rūmai, tapę miesto simboliu.
