Lrytas.lt žurnalistas išmėgino kelias trasas, tačiau pačias sudėtingiausias pasiliko kitam kartui. Adrenalino bei įspūdžių užteko ir lengvesnėse trasose.
Kiek anksčiau lrytas.lt žurnalistai išbandė skrydį sklandytuvu ir bridimą pelkėmis.
Laukia milžiniškas aviganis
Atvykėlius pramogų parke „Lokės pėda“ pirmiausia pasitinka apie šunį perspėjantis ženklas. Vokiečių aviganis Grizlis - parko sergėtojas nuo pat įsikūrimo. Šuo ir „Lokio pėda“ - neatskiriami jau aštuonerius metus. Tačiau svečiams jaudintis dėl didelio gyvūno nėra ko. Vokiečių aviganis pasižymi išskirtine kantrybe ir ramumu.
„Jo kantrybė auksinė. Įsivaizduojate, kiek vaikų ir suaugusių lankytojų jį per dieną paglosto? Turbūt kokie keturi šimtai ar net daugiau rankų. Spėju, kad jam tai mirtinai atsibodę, bet Grizlis iškenčia“, - juokėsi viena parko darbuotojų.
Išties, pabandžius paglostyti nuo karščio šešėlyje pasislėpusį aviganį, šis jokios agresijos nerodo ir kantriai iškenčia visus priekabiavimus.
Grizliui bendrauti tenka su lankytojais iš visos Lietuvos ir net kaimyninių šalių. Tiesa, tai jam dažnai kelia mažiau nesusipratimų, nei parko darbuotojams.
„Neseniai buvo ekskursija iš Žemaitijos. Vaikai tikrai labai tarmiškai kalbėjo. Ilgai juokiausi, kai atėjo viena parko darbuotoja ir man pareiškė, kad atvažiavo latviai“, - prisiminė „Lokės pėdos“ marketingo vadovas Paulius Kozlovas.
Pervertina jėgas
Daugumai parko lankytojų iššūkis įveikti šešias trasas per pustrečios valandos ar net šiek tiek ilgiau iš pradžių neatrodo sunkus. Tačiau realybė pasirodo kur kas įdomesnė.
„Na, jei viską įveiksite taip, kaip reikia, pabaigoje paspausiu ranką. Labai nedaug kam pasiseka tai padaryti“, - prieš pradedant išbandymą perspėjo P. Kozlovas.
Pirmoji trasa, kurią tenka įveikti pirmą kartą į parką užsukusiems lankytojams - treniruočių. Kliūtys čia nesudėtingos ir labiau skirtos ne ekstremaliems pojūčiams, o suprasti, kaip kas veikia, ir kaip naudotis apsaugos priemonėmis.
Instruktažas parko lankytojams - trumpas ir paprastas. Laipioti saugiai nėra sunku - pakanka sąžiningai laikytis vienos taisyklės ir prie specialių trosų visą laiką būti prisisegus savo saugos diržus bent vienu iš dviejų laikiklių.
„Segasi visi. Jei pirmoje trasoje, kuri yra neaukštai kai kas dar bando simuliuoti, kitose kartais šaukia, kad dviejų fiksatorių yra per mažai ir reiktų dar vieno“, - juokėsi P. Kozlovas.
Vyro žodžius patvirtina ir trasas įveikinėjantys moksleiviai. Pirmosios trys - geltona, žalia ir mėlyna daugumai paauglių problemų nekelia. Tačiau šiek tiek aukščiau medžiuose esančioje ir kiek sudėtingesnėje raudonoje trasoje netyla šūksniai: „Bijau“.
Surikti tokį prisipažinimą dažniausiai priverčia viena paskutiniųjų trasos kliūčių - skrydis prisikabinus prie virvės į ištemptą tinklą. Pabandę įveikti šią kliūtį vėliau greičiausiai stebisi savo baimės - šuolis pasirodo visai nesudėtingas.
Tačiau pasak P. Kozlovo, daugiausia džiaugsmo jaunimui suteikia Slėnio, Upelio, Vakario ir Grizzly vardais pavadinti skrydžiai. Čia specialiais trosais pramogautojai gali dideliu greičiu skrieti iš vienos pramogų parko vietos į kitą.
„Tai labiausiai jaunimui patinkančios kliūtys. Būna, kad kiti ne tiek trasas bando pereiti, kiek visą laiką važinėja trosais“, - šypsojosi P. Kozlovas.
Keičia kliūtis
Kiekvienais metais parko darbuotojai pakeičia dalį kliūčių trasose. Todėl „Lokės pėdoje“ pabuvoję lankytojai po poros metų trasų gali nebeatpažinti - jų lauks pasikeitęs kliūčių eiliškumas ir visiškai naujos užduotys.
„Viską keičiame pagal savo fantaziją. Patirties turime nemažai, esame seniausiai įkurtas pramogų parkas Lietuvoje, todėl tikrai netrūksta idėjų, kai nusprendžiame pakeisti kliūtis“, - pasakojo P. Kozlovas.
Įveikusių pirmąjį trasų ketvertą laukia sunkiausias išbandymas - Juodoji bei Olimpinė trasos. Tiesa, jas įveikti bandyti gali tik vyresni lankytojai.
„Mano vaikai visą laiką rėkė, kad kviesčiau ugniagesius ir juos nukeltų“, - juokėsi vyresnius moksleivius į parką atvežusi mokytoja.
Po tokių žodžių nenoromis tenka prisiminti P. Kozlovo pajuokavimą, kad ugniagesiai į parką jau seniai nebevažiuoja gelbėti išsigandusių lankytojų.
Reikia drąsos
Išties, ekstremalių pojūčių geidžiantiems aktyvaus laisvalaikio gerbėjams jau pati Olimpinės trasos pradžia neabejotinai žada aštrius įspūdžius.
Užsiropšti į medžio viršūnę besisupančiomis virvinėmis kopėčiomis pakankamai sunku - lengvesnėse trasose netrukdę rūbai ima varžyti judesius, o degančios rankos reikalauja iki šiol pamirštų pirštinių.
Olimpinė trasa atrodo trumpesnė, nei lengvesnės trasos iki jos. Tačiau įveikti sudėtingas, medžių viršūnėse siūbuojančias kliūtis, reikia kur kas daugiau jėgų ir psichologinio nusiteikimo. Net ir žinant, kad galimybė nukristi ar susižaloti yra lygi nuliui, adrenalino kiekis organizme suteikia neužmirštamų įspūdžių.
Įdomu tai, kad šioje trasoje lengvai įveikiamų kliūčių įspūdį sudarančios užduotys išties reikalauja nemažai fizinių pastangų ir miklumo. Tuo tarpu iš pirmo žvilgsnio sudėtingos kliūtys, nugalėjus baimę, įveikiamos be didelių fizinių pastangų.
Išbandymas - virvė
„Juodosios trasos pradžioje pakabinome virvę. Jei žmogus sugeba ja užlipti viršun, gali bandyti įveikti trasą. Jei neužlipa, tai nėra ko ir bandyti. Anksčiau buvo kopėčios, bet, tiesą sakant, pavargome gelbėti tuos, kurie trasos įveikti nesugebėdavo“, - juokėsi P. Kozlovas.
Visas trasas tinkamai įveikia retas svečias. Dauguma suvesti sąskaitų su sudėtingiausiomis trasomis sugrįžta antrą kartą.
Žvelgiant į siūbuojančią Juodosios trasos virvę tokį sprendimą tenka priimti ir šio straipsnio autoriui. Teks grįžti. Akistatai tik su sudėtingiausiomis trasomis.
* * *
Kitą penktadienį lrytas.lt nenuoramoms ir aktyvaus poilsio mėgėjams pasiūlys kitą, ne ką mažiau įdomią pramogą.
